Momono Knyga – mūsų religijos sąvaros akmuo

„Aš pasakiau broliams, kad Mormono Knyga yra teisingiausia iš visų knygų žemėje ir mūsų religijos sąvaros akmuo.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Praėjo daugiau kaip trys metai nuo to 1820 metų ryto, kada Džozefas Smitas meldėsi, kad sužinotų, prie kurios bažnyčios jis turėtų prisijungti. Dabar jaunasis pranašas buvo 17 m. amžiaus ir norėjo sužinoti Dievo nuomonę apie jį bei gauti atleidimą. 1823 m. rugsėjo 21 d. vakarą Džozefas nuėjo gulti į savo kambarį, esantį jo šeimos ręstinio namo Palmyroje, Niujorko valst., mansardoje. Tačiau jis neužmigo, nors kiti tame kambaryje jau miegojo. Jis nuoširdžiai meldėsi, kad daugiau sužinotų apie Dievo tikslus jam. Jis pasakojo: „Aš ėmiau melsti ir maldauti Visagalį Dievą, kad atleistų visas mano nuodėmes bei kvailystes ir taip pat kad apsireikštų man, idant žinočiau apie savo būseną ir padėtį priešais jį; nes aš buvau visiškai tikras, kad gausiu dievišką apsireiškimą, kaip gavau anksčiau.“ (Džozefas Smitas–Istorija 1:29).

Kaip atsaką į savo maldą, Džozefas pastebėjo jo kambaryje atsirandant šviesą, kuri vis stiprėjo, kol kambarys tapo „šviesesnis nei vidurdienį“. Prie jo lovos atsirado dangiškas pasiuntinys, stovintis ore, vilkintis „nepaprasto baltumo rūbą“. (Džozefas Smitas–Istorija 1:30–31.) Tas pasiuntinys buvo Moronis, paskutinis nefitų pranašas, kuris prieš daug šimtmečių užkasė tas plokšteles, ant kurių buvo užrašyta Mormono Knyga, ir kuris turėjo su šiuo šventu metraščiu susijusius įgaliojimo raktus (žr. DS 27:5). Jis buvo siųstas pasakyti Džozefui, kad Dievas atleido jo nuodėmes¹ ir turi jam svarbų darbą. Tas darbas apėmė tai, kad Džozefas turėjo nueiti į netoliese esančią kalvą, kur buvo padėtas šventas metraštis, užrašytas ant aukso plokštelių. Šį metraštį parašė senovėje Amerikos žemyne gyvenę pranašai. Džozefas turėjo, panaudodamas Dievo dovaną ir galią, išversti tą metraštį ir išnešti jį pasauliui.

Kitą dieną Džozefas nuėjo į kalvą, kur buvo paslėptos Mormono Knygos plokštelės. Ten jis sutiko Moronį ir pamatė plokšteles, bet jam buvo pasakyta, kad jis negaus jų ketverius metus. Jis turėjo pradėti rimtai ruoštis, kad pasirengtų šventai Mormono Knygos vertimo užduočiai. Nuo tol ketverius metus kiekvieną rugsėjo 22-ąją Džozefas sugrįždavo į kalvą gauti tolimesnių Moronio nurodymų. (Žr. Džozefas Smitas–Istorija 1:33–54.) Per šiuos metus jį taip pat „daug kartų aplankė Dievo angelai atskleisdami paskutinėmis dienomis įvyksiančių įvykių didybę ir šlovę“²

Šis pasiruošimo periodas taip pat atnešė santuokos palaimas į pranašo gyvenimą. 1827 m. sausį jis vedė Emą Heil, kurią sutiko dirbdamas Harmonyje, Pensilvanijos valst. Ema daug padėjo pranašui per visą jo tarnystę. 1827 m. rugsėjo 22 d. ji nuėjo su juo prie kalvos ir laukė netoliese, kol Moronis įdavė plokšteles į pranašo rankas.

Gavęs šventą metraštį, Džozefas netrukus suprato, kodėl Moronis įspėjo jį saugoti tas plokšteles (žr. Džozefas Smitas–Istorija 1:59–60). Vietinė nedorėlių gauja ėmė varginti pranašą, ne kartą bandydama pavogti plokšteles. Vėjuotą 1827 m. gruodžio dieną, tikėdamiesi rasti vietą, kur galėtų ramiai dirbti, Džozefas ir Ema paliko Smitų šeimos namus, ieškodami prieglobsčio pas Emos tėvus Harmonyje. Ten pranašas pradėjo vertimo darbą. Vasario mėnesį Smitų draugas iš Palmyros Martinas Harisas buvo įkvėptas atvykti į Harmonį padėti pranašui. Martinui raštininkaujant Džozefas toliau vertė šventą metraštį.

Pranašo darbo rezultatas vėliau buvo išleistas kaip Mormono Knyga. Ši nepaprasta knyga, kurioje yra Evangelijos pilnatvė, liudija apie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios tikrumą ir pranašo Džozefo Smito misiją.

Džozefo Smito mokymai

Mormono Knyga išversta Dievo dovana ir galia.

Paklaustas „Kaip ir kur gavote Mormono Knygą?“ Džozefas Smitas atsakė: „Moronis, kuris padėjo tas plokšteles kalvoje, Mančesteryje, Ontario apygardoje, Niujorko valst., po savo mirties ir prisikėlimo pasirodė man bei pasakė, kur jos padėtos, ir nurodė, kaip jas paimti. Aš paėmiau jas bei Urimus ir Tumimus, kuriuos panaudodamas išverčiau iš tų plokštelių. Taip atsirado Mormono Knyga.“³

„Moronis man pasakė, kur padėtos kažkokios plokštelės, ant kurių užrašyta šiame žemyne gyvenusių senovės pranašų metraščių santrauka… Šie metraščiai buvo išraižyti ant plokštelių, kurios atrodė auksinės; kiekviena plokštelė buvo 15 centimetrų pločio ir 20 centimetrų ilgio ir plonesnė už įprastą alavo skardą. Jos buvo priraižytos egiptietiškų rašmenų, ir surištos drauge, kaip knygos lapai, trimis per visą knygą pervertais žiedais. Knyga buvo maždaug 15 centimetrų storio; dalis jos buvo užantspauduota. Rašmenys neužantspauduotoje dalyje buvo smulkūs ir gražiai išraižyti. Knygos konstrukcijoje daug kas rodė, kad ji yra sena ir labai meistriškai išraižyta. Šalia metraščių buvo keistas įrankis, kurį senoliai vadino „Urimais ir Tumimais“, susidedantis iš dviejų skaidrių akmenų, įstatytų į lenktą rėmelį, pritvirtintą prie antkrūtinio. Naudodamasis Urimais ir Tumimais aš išverčiau tą metraštį Dievo dovana ir galia.“⁴

„Dievo galia aš išverčiau Mormono Knygos hieroglifus, kurie pasauliui jau buvo nepažįstami. Ir šį nuostabų darbą dariau vienas, nemokytas jaunuolis, turintis įveikti pasaulio išmintį ir visuotinį aštuoniolikos amžių neišmanymą nauju apreiškimu.“⁵

„Čia noriu paminėti, kad titulinis Mormono Knygos puslapis yra plokštelių rinkinio, arba knygos, paties paskutinio puslapio, kairėje pusėje, tiesioginis vertimas. Tekstas buvo surašytas kaip ir visuose hebrajų raštuose [tai yra iš dešinės į kairę]. Ir tas minėtasis titulinis puslapis jokiu būdu nėra surašytas šiais laikais, – neparašiau jo nei aš, nei bet kas kitas, gyvenantis šioje kartoje… Žemiau pateikiu to angliškos Mormono Knygos titulinio puslapio dalį, kuri yra autentiškas ir pažodinis originalios Mormono Knygos, kaip ji užrašyta plokštelėse, titulinio puslapio vertimas:

„MORMONO KNYGA.

Aprašymas, parašytas Mormono ranka ant plokštelių, paimtas iš Nefio plokštelių.

Taigi tai yra Nefio liaudies ir taip pat lamanitų metraščio santrauka. Parašyta lamanitams, kurie yra Izraelio namų likutis; ir taip pat žydui ir kitataučiui. Parašyta pagal įsakymą ir taip pat pranašystės ir apreiškimo dvasia. Parašyta ir užantspauduota, ir paslėpta Viešpačiui, kad jos nebūtų sunaikintos, – kad išeitų Dievo dovanos ir galios dėka jai aiškinti. Užantspauduota Moronio ranka ir paslėpta Viešpačiui, kad išeitų tinkamu metu per kitatautį. Jos aiškinamos Dievo dovanos dėka.

Taip pat santrauka, paimta iš Etero knygos, kuri yra metraštis Jaredo liaudies, išsklaidytos tuo metu, kai Viešpats sumaišė žmonių kalbą, kada jie statė bokštą, kad pasiektų dangų, – kuri turi parodyti Izraelio namų likučiui, kokius didžius darbus Viešpats padarė jų tėvams; ir kad jie žinotų Viešpaties sandoras, jog jie nėra atmesti amžinai. Ir taip pat žydui ir kitataučiui įtikinti, kad Jėzus yra Kristus, Amžinasis Dievas, apreiškiantis save visoms tautoms. Ir dabar, jei yra klaidų, tai yra žmonių klaidos; todėl nesmerkite Dievo dalykų, kad būtumėt pripažinti be dėmės prieš Kristaus teismo krasę.“⁶

Viešpaties išmintis didesnė už velnio gudrybę.

Iki 1828 m. birželio 14 d. Džozefo Smito triūso verčiant Mormono Knygos plokšteles išdava buvo 116 rankraščio puslapių. Tada įvyko tai, kas pamokė pranašą svarbių principų apie Dievo vadovavimą, susijusį su šiuo šventu metraščiu. Pranašas rašė: „Pradėjęs man raštininkauti, ponas Martinas po kurio laiko ėmė primygtinai prašyti, kad leisčiau jam nusinešti rankraščius namo ir parodyti juos; jis norėjo, kad aš paklausčiau Viešpatį per Urimus ir Tumimus, ar jam galima tai daryti. Aš paklausiau, ir atsakymas buvo, kad negalima. Tačiau jo nepatenkino tas atsakymas, ir jis norėjo, kad aš klausčiau dar kartą. Aš paklausiau ir atsakymas buvo toks kaip ankčiau. Tačiau, jis negalėjo su tuo sutikti ir atkakliai prašė, kad paklausčiau dar kartą.

Po daugybės jo prašymų aš vėl pasiteiravau Viešpatį, ir jam buvo leista paimti rankraščius su tam tikromis sąlygomis: jis gali parodyti juos tik savo broliui Prezervedui Harisui, savo žmonai, tėvui ir motinai bei poniai Kob, savo žmonos seseriai. Laikydamasis šio paskutinio atsakymo aš pareikalavau, kad jis įsipareigotų man iškilmingiausia sandora, kad nepasielgs kitaip, nei buvo nurodyta. Jis padarė tai. Jis įsipareigojo, kaip aš reikalavau, paėmė rankraščius ir išėjo. Tačiau nepaisant griežtų jam išsakytų apribojimų ir iškilmingos sandoros, kurią sudarė su manimi, jis parodė juos kitiems, o šie klasta išgavo juos iš jo, ir tie rankraščiai iki šiol neatsirado.“⁷

Pirmojo Mormono Knygos leidimo įvade pranašas pareiškė, kad Dievo tikslai negali būti sužlugdyti 116 puslapių praradimu: „Kadangi [apie Mormono Knygą] išplatinta daug melagingų pareiškimų, ir pikta rezgantys žmonės ėmėsi daugybės neteisėtų priemonių man sunaikinti, o taip pat darbui sužlugdyti, noriu jums pranešti, kad Dievo dovana ir galia išverčiau ir nurodžiau užrašyti šimtą šešiolika puslapių, kuriuos išverčiau iš Lehio knygos, kuri buvo pasakojimas, sutrumpintas iš Lehio plokštelių Mormono ranka. Minėtąjį pasakojimą kažkoks žmogus ar žmonės pavogė ir paslėpė nuo manęs, nepaisant visų mano pastangų jį atgauti. Viešpats įsakė man neversti to paties iš naujo, nes Šėtonas į tų žmonių širdis įdėjo mintį gundyti Viešpatį, savo Dievą, pakeičiant žodžius, kad jie skirtųsi nuo tų, kuriuos išverčiau ir nurodžiau užrašyti; ir jei išversčiau iš naujo tuos pačius žodžius, arba, kitais žodžiais, išversčiau iš naujo tai, ką jau buvau išvertęs, jie paskelbtų tai, ką pavogė, ir Šėtonas sukurstytų šios kartos žmonių širdis nepriimti šios knygos. Bet štai Viešpats pasakė man: „Aš neleisiu, kad Šėtonas įvykdytų savo piktą sumanymą šiuo klausimu; todėl versk iš Nefio plokštelių, kol ateisi iki to, ką jau išvertei, ką pasilikai; ir štai, tu išleisi tai kaip Nefio metraštį; ir taip aš sužlugdysiu tuos, kurie pakeitė mano žodžius. Aš neleisiu, kad jie sužlugdytų mano darbą; taip aš jiems parodysiu, kad mano išmintis yra didesnė už velnio gudrybę.“ [Žr DS 10:38–43.]

Todėl, paklusdamas Dievo įsakymams, per Jo malonę ir gailestingumą aš įvykdžiau tai, ką Jis man įsakė šiuo klausimu.“⁸

Mormono Knyga yra Dievo žodis.

„Aš pasakiau broliams, kad Mormono Knyga yra teisingiausia iš visų knygų žemėje ir mūsų religijos sąvaros akmuo, ir kad žmogus labiau priartės prie Dievo, gyvendamas pagal jos priesakus, negu pagal bet kokios kitos knygos.“⁹

Tikėjimo Teiginiai 1:8: „Mes tikime, kad Biblija yra Dievo žodis, tiek, kiek ji teisingai išversta; mes taip pat tikime, kad Mormono Knyga yra Dievo žodis.“¹⁰

„[Mormono Knyga] pasakoja, kad mūsų Gelbėtojas po prisikėlimo apsireiškė šiame žemyne; kad čia Jis pasodino savo Evangeliją visa jos pilnatve, vešlumu, gausa ir palaiminimais; kad ten buvo apaštalai, pranašai, ganytojai, mokytojai ir evangelistai, ta pati tvarka, ta pati kunigystė, tos pačios apeigos, dovanos, galios ir palaiminimai, kokie džiugino žmones rytų žemyne; kad žmonės buvo iškirsti dėl savo prasižengimų; kad paskutiniam tarp jų buvusiam pranašui buvo įsakyta parašyti jų pranašysčių, istorijos ir t.t. santrauką bei paslėpti ją žemėje ir kad paskutinėmis dienomis ji bus iškelta ir sujungta su Biblija Dievo tikslams įvykdyti.“¹¹

1837 m. Deividas Osbornas girdėjo Džozefo Smito pamokslą Far Veste, Misūrio valstijoje. Jis prisiminė šiuos pranašo žodžius: „Mormono Knyga yra tikra, būtent tokia, kokia skelbiasi esanti, ir dėl šio liudijimo privalėsiu duoti ataskaitą teismo dieną.“¹²

Raštai džiugina ir guodžia mus bei teikia išminties išsigelbėti.

„Mormono Knygos, Doktrinos ir Sandorų… bei [Biblijos] naujojo vertimo išleidimas ir plitimas susijęs su karalystės statymu. Apie šias knygas nieko nereikia nė sakyti; tie, kurie jas perskaitė ir kurie gėrė iš jų nešamo pažinimo šaltinio, žino, kokios jos vertingos; ir nors kvailiai gali jas išjuokti, jos skirtos suteikti žmonėms išminties išsigelbėti ir nušluoti amžių prietarų voratinklius, nušviesti jau atliktus Jehovos darbus ir nusakyti ateitį, visą gąsdinančią ir šlovingą jos realybę. Tie, kurie jau patyrė kaip naudinga studijuoti šias knygas, neabejotinai stengsis vienas už kitą uoliau platinti jas po visą pasaulį, kad kiekvienas Adomo sūnus galėtų mėgautis tomis pačiomis privilegijomis ir džiaugtis tomis pačiomis tiesomis.“¹³

„[Paskutiniųjų dienų Raštai išleisti], kad dori žmonės būtų pradžiuginti, paguosti ir eitų savo keliu, džiūgaudami dėl to, kad jų sielos ir supratimas apšviesti pažinimu apie Dievo darbą, per protėvius atliktą praeityje, ir apie tai, ką Jis ketina daryti paskutinėmis dienomis, kad įvykdytų protėvių žodžius.“¹⁴

„Paimame Šventraščius į rankas ir pripažįstame, kad jie buvo duoti tiesioginiu įkvėpimu žmonių labui. Tikime, kad Dievas malonėjo kalbėti iš dangaus ir paskelbti savo valią dėl žmonijos, duoti jiems teisingus ir šventus įsakymus, reguliuoti jų elgesį ir vesti juos tiesiu keliu, kad atėjus laikui galėtų pasiimti juos pas save ir padaryti bendrapaveldėtojais su savo Sūnumi.

Bet kai pripažįstame faktą, kad Raštuose apreikšta tiesioginė dangaus valia, argi nesame, kaip protingos būtybės, įpareigoti gyventi pagal visus jų priesakus? Argi vien pripažinimas, kad tai dangaus valia, bus mums naudingas, jei nesilaikysime visų jų mokymų? Argi nesipriešiname dangaus Aukščiausiajai Sąmonei, kai pripažįstame, kad Raštų mokymai yra teisingi, bet nesilaikome jų? Argi tokiu elgesiu nenusileidžiame žemiau savo žinojimo ir prakilnesnės išminties, kuria mus apdovanojo dangus? Todėl, jei mums teikiami tiesioginiai apreiškimai, žinoma, tie apreiškimai niekada neteikiami tam, kad gavėjas su jais juokautų, neužsitraukdamas nepasitenkinimo ir keršto ant savo galvos, jei tik yra teisingumas danguje; o kad jis yra, turi pripažinti kiekvienas asmuo, kuris pripažįsta Dievo mokymą, Jo palaiminimų ir prakeikimų tiesą ir galią, aprašytus toje šventoje knygoje…

Tas, kuris gali įžvelti Visagalio jėgą, atsispindinčią danguose, gali matyti Dievo braižą ir šioje šventoje knygoje; ir kas dažniausiai ją skaito, labiausiai ją mėgsta, ir kas ją pažįsta, atpažins tą ranką, kur ją bepamatęs; o atpažinęs ją, gaus ne tik pažinimą, bet ir paklus visiems jos dangiškiems priesakams.“¹⁵

„O jūs Dvylika! Ir visi Šventieji! Naudokitės šiuo svarbiu Raktu: kad visuose išbandymuose, varguose, pagundose, suspaudimuose, suvaržymuose, įkalinimuose ir mirtyje jokiais būdais neišduotumėte dangaus; kad neišduotumėte Jėzaus Kristaus; kad neišduotumėte brolių; kad neišduotumėte Dievo apreiškimų, esančių Biblijoje, Mormono Knygoje, Doktrinoje ir Sandorose ar bet kokių kitų, kurie buvo ar bus apreikšti žmogui šiame ar ateinančiame pasaulyje.“¹⁶

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Peržvelkite patyrimus, kuriuos Džozefas Smitas išgyveno tarp 1823 m. rugsėjo 21 d. ir 1827 m. rugsėjo 22 d. (57–59 p.) Kaip, jūsų manymu, šie patyrimai paruošė jį vertimui iš aukso plokštelių? Kaip jūs buvote ruošiami Viešpaties pašaukimams?
Peržvelkite visą pirmąją 62 puslapio pastraipą, ieškodami, kas parašyta apie Mormono Knygos tikslus. Kokiais pavidalais matėte šiuos tikslus pasiektus savo ar kitų gyvenimuose.
Ką sužinojote apie Dievą, apmąstydami pranašo pasakojimą apie tai, kad jam buvo įsakyta iš naujo neversti 116 prarastų rankraščio puslapių (62–63 p.)? Kaip tai galėtume panaudoti priimdami savo sprendimus?
Perskaitykite pirmąją 64 puslapio pastraipą. Atkreipkite dėmesį, kad iš akmenų sudarytoje arkoje, sąvaros akmuo yra viršuje, laikydamas savo vietose visus kitus akmenis. Kokiomis prasmėmis Mormono Knyga yra „mūsų religijos sąvaros akmuo“? Kaip Mormono Knyga padėjo jums priartėti prie Dievo?
Džozefas Smitas kalbėjo apie palaimas, kurias gauname atsigėrę iš Raštų „pažinimo šaltinio“ ir paragavę, kaip „naudinga studijuoti“ Dievo žodį (64–65 p.). Ko šios frazės moko jus apie Raštų studijavimą? Ką galime padaryti, kad mūsų Raštų studijavimas būtų prasmingesnis?
Perskaitykite antrąją 64 puslapio pastraipą. Kodėl manote, kad tie, kurie studijuoja Raštus, užsidega noru dalintis jais su kitais? Ką galime padaryti, kad pasidalintume Mormono Knygos tiesomis? Ką patyrėte, kai dalinotės Mormono Knygos tiesomis arba kai kažkas kitas dalinosi tuo su jumis?
Perskaitykite trečiąją 64 puslapio pastraipą. Kokios Mormono Knygos eilutės „pradžiugino ir paguodė“ jus? Kaip Mormono Knyga apšvietė jūsų supratimą?

Giminingos Raštų ištraukos:Ezechielio 37:15–17; Mormono Knygos įvadas; 1 Nefio 13:31–42; 2 Nefio 27:6–26; DS 20:6–15; Džozefas Smitas–Istorija 1:29–54