Į persekiojimą atsakykime su tikėjimu ir narsa

„Nebijokite, bet būkite stiprūs Viešpatyje ir jo galios jėga.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

1838–1839 metų žiemą Misūrio valstijos nereguliarioji kariuomenė gavo gubernatoriaus įsakymą išvaryti pastarųjų dienų šventuosius iš valstijos, o pranašas Džozefas Smitas buvo įkalintas Liberčio kalėjime. Tą žiemą ir pavasarį atsivėrė baisių kentėjimų scenos, kai tūkstančiai šventųjų buvo priversti palikti savo namus Misūryje. Palikę daug savo turto, jie leidosi 300 kilometrų kelionėn į rytus, į vakarinę Ilinojaus dalį, vadovaujami Brigamo Jango ir kitų Bažnyčios vadovų. Nedaugelis šventųjų turėjo gerus vežimus ir arklius; daugelis miegojo po atviru dangumi lyjant ir sningant. Tie, kas neturėjo batų, klampojo per sniegą skudurais apvyniotomis kojomis.

1839 m. vasarį geras kaimynas padėjo Emai Smit patalpinti keturis jos vaikus ir keletą daiktų į šiaudais paklotą vežimą. Kai jų grupė priėjo užšalusią Misisipės upę, Ema su vaikais perėjo upę ledu, po sijonu nešdama pranašo Biblijos vertimo rankraščius, kuriuos dviejuose medžiaginiuose krepšiuose buvo prisirišusi prie juosmens. Ji ir daugelis kitų šventųjų prisiglaudė Kvinsio bendruomenėje, Ilinojaus valst., kur jie toliau kentėjo nuo bado, šalčio ir ligų, nors šiuos kentėjimus palengvino gausūs rūpestingos bendruomenės malonės poelgiai.

Nors pranašas Džozefas troško padėti šventiesiems, jis galėjo tik melstis ir per laiškus vadovauti Brigamui Jangui ir kitiems broliams, kurie jam nesant vadovavo šventiesiems. Šiose beviltiškose aplinkybėse jis parašė šiuos padrąsinančius ir raminančius žodžius Bažnyčios nariams: „Todėl, švelniai mylimi broliai, džiugiai darykime visa, kas mūsų galioje; ir tada galime stovėti ramūs, visiškai tikri, kad pamatysime Dievo išgelbėjimą ir kad jo ranka bus apreikšta.“ (DS 123:17.)

1839 m. balandžio 6 d. pranašas ir jo kalėjimo draugai, pakeitus bylos nagrinėjimo vietą, buvo perkelti iš Liberčio kalėjimo į Galatiną, Deiviso apygardoje, Misūrio valstijoje. Po to, kai ten jie pasirodė teisme, broliams buvo dar kartą pakeista bylos nagrinėjimo vieta: iš Galatino į Kolumbiją, Būno apygardą, Misūrio valstijoje. Balandžio viduryje, pranašą ir kitus kalinius pervežant į Kolumbiją, sargybiniai leido jiems pabėgti. Nepraėjus nė savaitei broliai prisijungė prie šventųjų Kvinsyje, Ilinojaus valst. Vyresnysis Vilfordas Vudrufas savo dienoraštyje aprašė šį susitikimą su pranašu: „Man dar kartą teko laiminga privilegija spausti brolio Džozefo ranką… Jis pasveikino mus didžiai džiaugdamasis. Jis buvo ką tik išsivadavęs iš kalėjimo ir savo priešų rankos ir sugrįžo pas savo šeimą ir draugus… Džozefas buvo nuoširdus, atviras ir betarpiškas kaip visada. Sesuo Ema buvo išties laiminga.“¹

Vėliau pranašas atidavė pagarbą savo bendražygiams šventiesiems, kurie su juo tiek daug narsiai ištvėrė dėl savo tikėjimo sugrąžintąja Jėzaus Kristaus Evangelija: „Šventųjų elgesys, nepaisant jų susikaupusių skriaudų ir kentėjimų, buvo pagirtinas. Jų narsa ginant savo brolius nuo nedorėlių minių niokojimų, jų atsidavimas tiesos reikalui sunkiausiomis aplinkybėmis, kokias tik žmogus gali ištverti, jų meilė vienas kitam, jų ryžtas padėti man ir mano broliams, kurie buvo uždaryti rūsyje, jų aukos paliekant Misūrį ir padedant neturtingoms našlėms ir našlaičiams bei aprūpinant juos namais svetingesnėje žemėje – visa tai išaukština juos visų gerų ir dorų žmonių akyse, užtikrina jiems Jehovos palankumą ir pritarimą, ir nenykstantį kaip pati amžinybė vardą.“²

Džozefo Smito mokymai

Tiesos priešas priešinasi Viešpaties tarnams, ypač, kai jie artinasi prie Viešpaties.

„Dėl mūsų religijos ant mūsų galvų laikas nuo laiko užgriūdavo persekiojimai… kaip perkūno griausmai.“³

„Mūsų religijos principai yra priešais pasaulį – juos gali tyrinėti visi žmonės. Tačiau žinome, kad visi persekiojimai prieš mūsų draugus kilo dėl šmeižto [melagingų kaltinimų] ir klaidingų aiškinimų, nepagrįstų tiesa ir teisumu. Tai iškentėjome, kaip pradžioje iškentėjo visos kitos religinės bendruomenės.“⁴

„Tad nesistebėkite, kad esate persekiojami; bet atminkite Gelbėtojo žodžius: „Tarnas ne didesnis už šeimininką!“ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ [žr. Jono 15:20]; ir kad visi suspaudimai, per kuriuos turi pereiti šventieji, yra pranašų žodžių, pasakytų nuo pasaulio pradžios, išsipildymas.“⁵

„Kai darau viską, ką galiu, – kai darau didžiausią gėrį, tada prieš mane pakyla pikčiausi ir nelabiausi gandai… Šios liaudies priešai nesiliaus persekioti Bažnyčios iki pat savo sutriuškinimo. Manau, kad prieš mane jie sutelks viską, kas tik jų galioje, ir kad mūsų laukia ilga ir arši kova. Tas, kas kovos tikrą krisčionio kovą prieš šių paskutinių dienų sugedimą, nuolat susidurs su prieš jį sutelktais nelabais žmonėmis, velnių angelais ir visomis pragariškomis tamsos jėgomis. Pagal tai, kad prieš asmenį sukyla nelabi ir sugedę žmonės, galima spręsti, kad jis kovoja krisčionio kovą. Jei visi prieš jus melagingai kalba pikta, esate palaiminti [žr. Mato 5:11]. Ar žmogų reikia laikyti blogu, jei žmonės kalba pikta apie jį? Ne. Jei žmogus priešinasi nuodėmės pasauliui, jis gali tikėtis, kad prieš jį sukils visos nelabos ir netyros dvasios.

Bet tai truks tik trumpą valandėlę, ir visi šie suspaudimai atsitrauks nuo mūsų, jei tik išliksime ištikimi ir nesiduosime šių blogybių nugalimi. Matydami atvilnijančius endaumento palaiminimus ir augančią nuo jūros iki jūros karalystę, džiūgausime, kad nesidavėme nugalimi šių kvailysčių.“⁶

„Kai kurie galvoja, kad mūsų priešai pasitenkins mano sunaikinimu; bet sakau jums, kad pralieję mano kraują, jie trokš kraujo kiekvieno žmogaus, kurio širdyje gyvuoja bent kibirkštėlė Evangelijos pilnatvės dvasios. Šių žmonių pasipriešinimą kursto viso teisumo priešo dvasia. Jie siekia sunaikinti ne tik mane, bet kiekvieną vyrą ir moterį, kurie drįsta tikėti doktrinomis, kurių mokyti šią kartą buvau įkvėptas Dievo.“⁷

„Patirtis mane išmokė, kad tiesos priešas nesnaudžia ir nesiliauja bandęs nuteikti bendruomenių nuomones prieš Viešpaties tarnus, kurstydamas žmonių pasipiktinimą viskuo, kas svarbu ar įdomu.“⁸

Mylintieji Dievą ištvers persekiojimus narsiai ir tikėdami.

„Visi šventieji, naudokitės šiuo svarbiu pagrindiniu principu: visuose savo išbandymuose, varguose, gundymuose, suspaudimuose, grandinėse, įkalinimuose ir mirtyje žiūrėkite, kad neišduotumėte dangaus, kad neišduotumėte Jėzaus Kristaus, kad neišduotumėte brolių, kad neišduotumėte Dievo apreiškimų, užrašytų Biblijoje ar Mormono Knygoje, ar Doktrinoje ir Sandorose, ar bet kurių kitų, kurie tik buvo ar kada nors bus apreikšti žmogui šiame ar ateinančiame pasauliuose. Taip, žiūrėkite, kad visu savo spyriojimusi ir muistymusi to nepadarytumėte, idant ant jūsų skvernų neatsidurtų nekaltas kraujas ir nepatektumėte į pragarą.“⁹

1830 m. pavasarį šventieji buvo persekiojami dėl to, kad išėjo Mormono Knyga: „Mormono Knyga (Juozapo lazda Efraimo rankose) jau kuris laikas išspausdinta ir, kaip numatė senovės pranašas, laikoma „nepriimtina“. [Žr. Ozėjo 8:12.] Jos pasirodymas sukėlė nemažą sąmyšį. Tikintieji jos tikrumu patyrė didelį priešiškumą ir persekiojimą. Bet įvyko tai, kad tiesa ištryško iš žemės ir teisumas pažvelgė iš dangaus [žr. Psalmyno 85:11; Mozės 7:62], todėl mes nebijome savo oponentų, žinodami, kad mūsų pusėje tiesa ir teisumas, Tėvas ir Sūnus, nes turime Kristaus doktrinas ir jų laikomės; todėl toliau pamokslaujame ir informuojame visus, kurie nori išgirsti.“¹⁰

1839 m. liepą Vilfordas Vudrufas užrašė: „Džozefas pasakė mums keletą žodžių ir pridūrė: „Atminkite, broliai, kad jei esate įkalinti, brolis Džozefas buvo įkalintas prieš jus. Jei esate ten, iš kur galite savo brolius matyti tik per grotuotą langą, būdami grandinėse dėl Jėzaus Kristaus Evangelijos, atminkite, kad brolis Džozefas jau buvo tokiose aplinkybėse.“¹¹

1841 metais Džozefas Smitas ir jo patarėjai Pirmojoje prezidentūroje rašė: „Tiesa, tarsi tvirtas ąžuolas, stovėjo nepažeidžiama tarp puolančių stichijų, kurios daužėsi į jį su didžiule jėga. Užgriuvo tvanai, banga po bangos, be atokvėpio tarp jų, bet jo neįveikė. „Jie pakėlė savo balsus: „Viešpatie! vandenyno srovės riaumoja; bet Pulkų Viešpats galingesnis už galingas jūros bangas“ [žr. Psalmyno 93:3–4]; nei persekiojimo ugnis su visa gaujų įtaka negalėjo jo sunaikinti; bet kaip Mozės matytas krūmas, jis stovėjo neįveikiamas ir dabar yra svarbus reginys tiek žmonėms, tiek angelams.

Kur dar galime pažiūrėti, kad išvystume kitą tokį? Kalbame apie liaudį, kuri priėmė nepopuliarią religijos sistemą, kurios laikymasis užtraukė jiems dažnus persekiojimus. Liaudį, kuri iš meilės Dievui ir atsidavimo Jo reikalui, iškentė alkį, nuogumą, pavojus ir beveik visas įmanomas netektis. Liaudį, kuri dėl savo religijos turėjo apverkti prieš laiką mirusius gimdytojus, vyrus, žmonas ir vaikus. Liaudį, kuri pasirinko geriau mirti, nei vergauti bei veidmainiauti, ir kuri garbingai išlaikė savo reputaciją bei išsilaikė tvirta ir nepajudinama žmonių sielų išbandymo laikotarpiais.“¹²

Persekiojamus dėl teisumo palaikys Dievo visagalybė.

Kalėdamas Liberčio kalėjime Džozefas Smitas rašė šventiesiems: „Nemanykite, kad mūsų širdys alpsta, lyg mums būtų atsitikę, kas nepaprasta [žr. 1 Petro 4:12], nes apie visą tai žinojome bei buvome dėl to tikri iš anksto ir esame tikri dėl geresnės vilties nei mūsų persekiotojai. Todėl Dievas sustiprino mūsų pečius tai naštai. Mes džiaugiamės savo išmėginimu, nes žinome, kad Dievas su mumis, kad Jis yra mūsų draugas ir kad Jis išgelbės mūsų sielas. Mes nesijaudiname dėl tų, kurie gali nužudyti kūną; jie negali pakenkti mūsų sieloms [žr. Mato 10:28]. Mes neprašome malonių iš nedorėlių gaujų ar pasaulio, ar velnio, ar iš jo pasiuntinių atskalūnų, ar tų, kurie myli melus, daro juos ir prisiekinėja jais, kad atimtų mums gyvybes. Niekada neveidmainiavome ir neveidmainiausime, kad išgelbėtume savo gyvybes… Žinome, kad visu savo protu, galia ir stiprybe stengėmės vykdyti Dievo valią ir viską, ką Jis mums įsakė…

Gelbėtojas sakė: „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina.“ [Žr. Mato 18:7.] Ir dar: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei visaip melagingai šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise buvo persekiojami ir pranašai.“ [Mato 5:11–12.]

„Brangūs broliai, jei kokie nors žmonės kada nors ir galėjo pretenduoti į šį pažadą, tai tie žmonės esame mes; nes žinome, kad pasaulis ne tik nekenčia mūsų, bet jie melagingai kalba visokį blogį apie mus tik dėl to, kad stengiamės mokyti Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvės…

Ir dabar, brangūs ir labai mylimi broliai, – o sakydami broliai, turime omeny tuos, kurie liko ištikimi Kristuje, vyrai, moterys ir vaikai, – Viešpaties Jėzaus vardu norime paraginti jus stipriai tikėti naująja ir nesibaigiančiąja sandora ir neišsigąsti savo priešų… Būkite ištikimi net iki mirties; nes „kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“, – sako Jėzus Kristus [žr. Morkaus 8:35].“¹³

Iš to paties Liberčio kalėjimo pranašas ir jo patarėjai Pirmojoje prezidentūroje rašė Bažnyčios vadovams: „Broliai, nebijokite, bet būkite stiprūs Viešpatyje ir Jo galios jėga. Kas yra žmogus, kad Dievo tarnas jo bijotų, arba žmogaus sūnus, kad anas drebėtų prieš jį? Ir nesistebėkite ugniniais išmėginimais, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasta, nes taip darosi mums išmėginti. Atminkite, kad visi yra dalyvavę panašiuose suspaudimuose. [Žr. 1 Pt 4:12–13.] Todėl džiūgaukite mūsų suspaudimais, kuriais esate tobulinami ir kuriais buvo ištobulintas ir mūsų išgelbėjimo vadovas. [Žr. Hebrajams 2:10.] Tebūna paguostos jūsų širdys, o kartu ir visų šventųjų širdys, ir tegul jie nepaprastai džiūgauja, nes didis yra mūsų atpildas danguje, nes taip nelabieji persekiojo pranašus, kurie buvo prieš mus [žr. Mato 5:11–12].“¹⁴

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Peržvelkite 357–358 p. pateiktą pasakojimą. Kokį poveikį jums padarė tai, kaip Džozefas Smitas ir jo bendražygiai šventieji atsakė į persekiojimą? Kodėl, jūsų manymu, jie buvo pasiryžę ištverti persekiojimą?
Perskaitykite 358–359 puslapius, kuriuose pranašas Džozefas moko, kad teisūs žmonės dažnai bus persekiojami. Kodėl, jūsų manymu, taip yra? Kuo persekiojimai mūsų dienomis panašūs į persekiojimus Džozefo Smito laikais? Kuo jie skiriasi?
360 p. rašoma, kad Džozefas Smitas, norėdamas padėti šventiesiems, nurodė jiems pagrindinį principą. Kokie patyrimai patvirtino jums šio principo vertingumą? Ką dar galėtumėte patarti žmogui, persekiojamam dėl savo tikėjimo? (Kai kurių pavyzdžių rasite 360–361 puslapiuose.)
Peržvelkite 361–363 puslapius, kuriuose Džozefas Smitas užtikrina mus, kad Viešpats palaikys mus, kai pasitiksime persekiojimą narsiai ir su tikėjimu. Ką, jūsų manymu, reiškia žodžiai „Dievas sustiprino mūsų pečius tai naštai“? Kaip galime „džiaugtis savo išmėginimu“ ir „džiūgauti savo suspaudimais“? Kaip, jūsų manymu, mūsų suspaudimai gali padėti mums tapti tobuliems?

Giminingos Raštų ištraukos:Mato 5:43–44; Romiečiams 8:35–39; 2 Nefio 26:8; Mozijo 24:8–16; 3 Nefio 6:13