Pažinimo apie amžinąsias tiesas įgijimas

„Žmogus išgelbėjamas ne anksčiau nei įgyja pažinimą.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Pranašas Džozefas Smitas „labai mėgo mokytis, – rašė Džordžas K. Kenonas. – Jis mylėjo pažinimą už jo teisią galią. Per vargus, kurie supo jį nuo tos dienos, kai pirmą kartą skeptiškam pasauliui pasakė apie savo bendravimą su dangumi, jis nuolat kaupė žinias. Viešpats įsakė jam studijuoti, ir jis pakluso… Jo protas, pažadintas Šventosios Dvasios, godžiai gaudė teisingus principus, vieną po kitos įsisavino šias sritis, ir tapo jose mokytoju.“¹

1833 m. pranašas ir grupė Kirtlando šventųjų turėjo unikalią galimybę studijuoti Evangeliją. Tų metų sausį, pagal Viešpaties įsakymą (žr. DS 88:127–141), pranašas suorganizavo pranašų mokyklą, skirtą ruošti kunigystę turinčius asmenis jų tarnystės darbui ir Evangelijos skelbimui. Mokykla veikė Niuelo K. Vitnio krautuvės antrojo aukšto kambaryje, kur gyveno pranašas. Ją lankė maždaug 25 broliai, kai kurie atkeliavę šimtus kilometrų, kad studijuotų Evangeliją ne didesniame kaip 4 m ilgio ir 3 m pločio kambaryje. Daugelis iš šių vyrų vėliau tapo apaštalais, Septyniasdešimties nariais ir kitais Bažnyčios vadovais. Nors pranašas ir kiti broliai kartais mokėsi kalbos, pagrindinį dėmesį jie skyrė Evangelijos doktrinų studijavimui, stropiai mokydamiesi nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos popietės. Ši mokykla tęsėsi keturis mėnesius. Panašios mokyklos vėliau buvo surengtos Kirtlande ir Misūryje, kurias lankė šimtai žmonių.

Tos mokyklos 1833 m. vasario 27 dienos susirinkime pranašas gavo svarbų apreiškimą. Ankstyvosiomis Bažnyčios dienomis tarp Bažnyčios narių buvo įprasta vartoti alkoholį, tabaką, kavą ir arbatą. Matydamas brolius vartojant tabaką mokykloje, pranašas susirūpino. Brigamas Jangas pasakojo: „Susirinkę šiame kambaryje po pusryčių pirmiausia jie prisidegdavo savo pypkes ir papsėdami kalbėdavo apie didžius karalystės dalykus… Įėjęs į kambarį vesti pamokos pranašas dažnai patekdavo į tabako dūmų debesį. Tai, o taip pat jo žmonos skundai, kad jai tenka valyti tokias prišnerkštas grindis [prispjaudytas kramtomojo tabako], paskatino pranašą apmąstyti tą klausimą ir kreiptis į Viešpatį patarimo dėl vyresniųjų elgesio, susijusio su tabako vartojimu. Po šio kreipimosi jis gavo apreiškimą, žinomą kaip Išminties Žodis.“²

Milijonai žmonių vadovavosi šiame apreiškime duotu patarimu ir gavo laikinąsias ir dvasines palaimas, įskaitant „išmintį ir didžius pažinimo lobius“, pažadėtus tiems, kurie paklūsta Dievo įsakymams (DS 89:19).

Ant pranašų mokyklą lankančių brolių buvo išlieti dvasinio pažinimo lobiai, ir jie ėmė žymiai geriau suprasti Evangeliją. 1833 m. kovo 18 dienos mokyklos susirinkime Sidnis Rigdonas ir Frederikas G. Viljamsas buvo įšventinti pranašo patarėjais Pirmojoje prezidentūroje. Po to pranašas „ragino brolius ištikimai ir stropiai laikytis Dievo įsakymų ir daug mokė šventųjų labui, žadėdamas, kad tyraširdžiai matys dangišką regėjimą; neilgai tepasimeldus tylioje maldoje, šis pažadas buvo patvirtintas; nes daugeliui susirinkusiųjų Dievo Dvasia atvėrė supratimo akis išvysti daugelį dalykų… Daugelis brolių matė dangišką regėjimą apie Gelbėtoją, nesuskaičiuojamus būrius angelų ir daugelį kitų dalykų.“³

Pranašas paaiškino: „Dėl to, kas buvo apreikšta, ir dėl mūsų pažangos Dievo pažinime pranašų mokyklos mokinių ir šventųjų veidai nuolat spindėjo didžiu džiaugsmu ir pasitenkinimu.“⁴

Džozefo Smito mokymai

Jėzaus Kristaus Evangelija apima visą tiesą; ištikimieji priima Dievo apreikštas tiesas ir palieka neteisingas tradicijas.

„Mormonizmas yra tiesa; ir kiekvienas jį priėmęs žmogus jaučiasi laisvas priimti kiekvieną tiesą; galiausiai prietarų, fanatizmo, neišmanymo ir piktnaudžiavimo kunigavimu pančiai nukrenta nuo jo kaklo, ir jo akys atsiveria matyti tiesą, o tiesa kur kas galingesnė nei piktnaudžiavimas kunigavimu…

Mormonizmas yra tiesa, kitaip sakant, pastarųjų dienų šventųjų doktrina yra tiesa… Pirmasis ir pagrindinis mūsų šventos religijos principas – tai tikėjimas, jog turime teisę priimti visą tiesą ir kiekvieną jos dalį be apribojimų, tai yra nebūdami ribojami ar varžomi žmonių įsitikinimų, prietaringų pažiūrų ar dominavimo vienas kito atžvilgiu, kai ta tiesa aiškiai parodoma mūsų protams ir kai gauname aukščiausią liudijimą apie ją.“⁵

1843 m. sausį Džozefas Smitas kalbėjo su kai kuriais žmonėmis, nesančiais Bažnyčios nariais: „Aš pasakiau, kad žymiausias skirtumas tarp pastarųjų dienų šventųjų ir sektantų pažiūrų buvo tas, kad pastarieji visi apsiribodavo tam tikru tikėjimo išpažinimu, kuris atimdavo jų nariams privilegiją tikėti tuo, kas išėjo už jo ribų. Tuo tarpu pastarųjų dienų šventieji… pasiruošę tikėti visais egzistuojančiais tiesos principais, kai jie laikas nuo laiko apreiškiami.“⁶

„Aš negaliu tikėti nė vienu įvairių denominacijų tikėjimo išpažinimu, nes visuose juose yra dalykų, su kuriais aš negaliu sutikti, nors visuose juose yra dalis tiesos. Aš noriu ateiti Dievo akivaizdon ir išmokti visko; tuo tarpu tikėjimo išpažinimai įkala kuolelius [nustato ribas] ir sako: „Iki čia ateik, bet ne toliau“ [Jobo 38:11]; su tuo aš negaliu sutikti.“⁷

„Visiems tiems, kurie linkę aptverti kuoleliais [nustatyti ribas] Visagalį, sakau: Jūs stokosite Dievo šlovės. Jei žmogus nori tapti paveldėtoju drauge su Kristumi, jis turi atmesti savo klaidingas tradicijas.“⁸

„Svarbi mūsų pažinimo sritis yra suprasti, ką Dievas nustatė prieš įkurdamas pasaulį. Kas tai žino? Iš prigimties žmonės linkę sukalti kuolelius ir nustatyti ribas Visagalio darbams ir keliams… Tai, kas buvo laikoma paslėpta nuo pasaulio įkūrimo, paskutinėmis dienomis apreiškiama vaikeliams ir žindomiems kūdikiams [žr. DS 128:18].“⁹

„Kai žmonės praveria lūpas prieš [tiesą], jie užgauna ne mane, o save… Tuo tarpu, kai silpnapročiai žmonės net nesusimąstę ignoruoja svarbiausius dalykus, aš noriu matyti tiesą su visais jos vaisiais ir visa širdimi ją priimti. Tikiu viskuo, ką tik Dievas yra apreiškęs, ir nesu girdėjęs, kad žmogus būtų pasmerktas dėl to, kad tiki per daug; jis pasmerkiamas dėl netikėjimo.“¹⁰

„Kai Dievas pasiūlo žmogui palaiminimą ar pažinimą, o šis atsisako tai priimti, jis bus griežtai nubaustas. Izraelitai meldė, kad Dievas kalbėtų Mozei, o ne jiems; dėl to Jis griežtai nubaudė juos kūnišku įstatymu.“¹¹

„Visada jausdavau pasitenkinimą, stebėdamas, kaip tiesa nugali klaidą, o tamsa traukiasi nuo šviesos.“¹²

Amžinųjų tiesų pažinimas yra būtinas išgelbėjimui įgyti.

„Pažinimas yra būtinas gyvenimui ir dieviškumui. Vargas kunigams ir dvasiškiams, skelbiantiems, kad pažinimas nereikalingas gyvenimui ir išgelbėjimui. Atimkite apaštalus ir pan., atimkite pažinimą ir tapsite verti pasmerkimo į pragarą. Pažinimas yra apreiškimas. Įsidėmėkite, visi broliai, šį svarbų dalyką: pažinimas yra Dievo galia išgelbėjimui.“¹³

„Pažinimas pašalina tamsą, nežinią ir abejonę; nes šie dalykai negali būti ten, kur yra pažinimas… Pažinime yra galia. Dievas turi daugiau galios nei visos kitos esybės, nes jis turi didesnį pažinimą ir todėl Jis žino, kaip visas kitas esybes pajungti sau. Jis galingesnis už viską.“¹⁴

„Toldami nuo Dievo, mes leidžiamės link velnio ir prarandame žinojimą, o be žinojimo, mes negalime būti išgelbėti, ir kol mūsų širdys pilnos blogio ir mes mokomės blogio, jose nėra vietos gėriui ar pažinimui apie gėrį. Argi Dievas negeras? Tada ir jūs būkite geri; jei Jis ištikimas, tai ir jūs būkite ištikimi. Savo tikėjimą papildykite dorybe, dorybę – pažinimu, ir siekite visko, kas gera [žr. 2 Petro 1:5].

… Žmogus išgelbėjamas ne anksčiau nei įgyja pažinimą, nes neįgijęs pažinimo, kitame pasaulyje jis bus nuvestas į nelaisvę kokia nors pikta galia, kadangi piktosios dvasios turės daugiau pažinimo, o tuo pačiu daugiau galios už daugelį žemėje gyvenančių žmonių. Todėl reikia apreiškimo, kuris padėtų mums ir suteiktų pažinimą apie Dievo dalykus.“¹⁵

1843 m. balandį Džozefas Smitas mokė to, kas vėliau buvo užrašyta Doktrinos ir Sandorų 130:18–19: „Kokį sąmonės lygį pasieksime šiame gyvenime, tokį turėsime prisikėlimo metu. Ir jei asmuo šiame gyvenime per savo stropumą ir paklusnumą įgyja daugiau žinių ir sąmonės nei kitas, jis turės tiek pranašumo ateinančiame pasaulyje.“¹⁶

1843 m. gegužės mėnesį Džozefas Smitas mokė to, kas vėliau buvo užrašyta Doktrinos ir Sandorų 131:6: „Neįmanoma, kad žmogus būtų išgelbėtas neturėdamas išmanymo.“¹⁷

Pažinimą apie amžinas tiesas įgyjame per stropų studijavimą ir maldą.

Džordžas A. Smitas, tarnaudamas Pirmojoje prezidentūroje, sakė: „Džozefas Smitas mokė, kad kiekvienas vyras ir moteris turi prašyti Viešpatį išminties, kad gautų pažinimą iš To, kuris yra Pažinimo šaltinis; apreikštos Evangelijos pažadai leidžia mums tikėti, kad eidami šiuo keliu gausime tai, ko siekiame.“¹⁸

Pranašas Džozefas Smitas taip rašė žmogui, kuris buvo neseniai prisijungęs prie Bažnyčios: „Prisimenate tą liudijimą, kurį išsakiau Viešpaties Jėzaus vardu dėl didžio darbo, kurį Jis ėmėsi vykdyti paskutinėmis dienomis. Žinote, kaip aš kalbu, kaip netobulai ir paprastai paskelbiau jums tai, ką Viešpats per savo šventų angelų tarnavimą apreiškė man šios kartos labui. Meldžiuosi, kad Viešpats padėtų jums išsaugoti šiuos dalykus savo prote, nes žinau, kad Jo Dvasia liudys visiems, kurie stropiai siekia pažinimo iš Jo.“¹⁹

Pranašas Džozefas Smitas taip rašė žmogui, norinčiam daugiau sužinoti apie Bažnyčią: „Studijuokite Bibliją ir visas mūsų knygas, kurias tik galėsite gauti; melskitės Tėvui Jėzaus Kristaus vardu, tikėkite protėviams duotais pažadais, ir jūsų protas bus vedamas į tiesą.“²⁰

„Dievo dalykai yra labai svarbūs; ir jiems išsiaiškinti reikia laiko, patyrimo ir stropaus, gilaus bei rimto apmąstymo. Tavo protas, o žmogau, jei nori nuvesti sielą į išgelbėjimą, turi pakilti iki aukščiausių dangų, įsigilinti ir ištirti tamsiausią gelmę bei amžinybės platybes – tu turi kalbėtis su Dievu. Dievo mintys yra nepalyginamai kilnesnės ir tauresnės už tuščius žmogaus širdies įsivaizdavimus!..

Tegul mūsų galvas, kur bebūtume, puošia sąžiningumas, nuosaikumas, objektyvumas, rimtumas, dorumas, tyrumas, romumas ir paprastumas; galiausiai tapkite kaip maži vaikeliai, be piktumo, klastos ir veidmainystės. Ir dabar, broliai, po jūsų suspaudimų, jei visada tai darysite ir karštai melsitės bei tikėsite Dievo akivaizdoje, Jis savo Šventąja Dvasia, taip, neapsakoma Šventosios Dvasios dovana, duos jums pažinimą [žr. DS 121:26].“²¹

Pažinimą apie amžinąsias tiesas gauname po truputėlį; visus dalykus galime sužinoti taip greitai, kaip pajėgiame juos išlaikyti.

„Neišmintinga norėti iš karto sužinoti visą tiesą; geriau ją gauti po truputį; taip galime ją suvokti.“²²

„Lipdami kopėčiomis turite pradėti nuo apačios ir kilti laiptelis po laiptelio, kol užlipsite iki viršaus; taip yra ir su Evangelijos principais – turite pradėti nuo pirmo ir tęsti, kol išmoksite visus išaukštinimo principus. Bet praeis daug laiko, kol, praėję pro uždangą, juos išmoksite. Šiame pasaulyje visko nesuprasime; net anapus kapo ribos turėsime daug dirbti, kad įsisavintume savo išgelbėjimą ir išaukštinimą.“²³

Džozefas Smitas ir jo patarėjai Pirmojoje prezidentūroje davė tokius nurodymus šventiesiems, kurie rinkosi Navū: „Tiems, kurie… gali padėti šiame didžiame darbe, sakome, kad vyktų į šią vietą; tai darydami jie ne tik prisidės prie Karalystės pažangos, bet turės galimybę gauti mokymą iš Pirmosios prezidentūros ir kitų Bažnyčios įgaliotinių bei kilti vis į aukštesnį ir aukštesnį sąmonės lygį, kol galės „suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis; ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą“. [Efeziečiams 3:18–19.]“²⁴

„Dievas neapreiškė Džozefui nieko, ko Jis neatskleis Dvylikai; ir netgi mažiausias iš šventųjų galės suprasti visas tiesas taip greitai, kaip jis pajėgs jas išlaikyti, nes ateis laikas, kai žmogui nereikės sakyti savo artimui „Pažink Viešpatį“, nes visi pažins Jį – maži ir dideli [žr. Jeremijo 31:34].“²⁵

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Perskaitykite pirmąją 254-to puslapio pastraipą. Pagalvokite apie įpročius ar idėjas, kurie gali „nustatyti ribas Visagalio darbams ir keliams“ mūsų gyvenimuose. Ką, jūsų manymu, turime padaryti, kad visa širdimi priimtume visą tiesą, kurią Viešpats duos mums?
Peržvelkite 255 puslapį. Kada pažinimas pašalino tamsą ir abejonę iš jūsų gyvenimo? Kodėl, jūsų manymu, tiesos pažinimas yra gyvybiškai svarbus siekiant išgelbėjimo? (Kai kurių pavyzdžių rasite 255–256 puslapiuose.)
Iš Džozefo Smito mokymų galime matyti, jog Šėtonas nori, kad prarastume pažinimą (255–256 p.), o Viešpats nori suteikti mums pažinimą (256–258 p.). Ko galime pasimokyti iš šio sugretinimo?
Ką galime padaryti, kad geriau pažintume tiesą? (Kai kurių pavyzdžių rasite 251–258 puslapiuose.) Peržvelkite pirmą pastraipą, prasidedančią 257 puslapyje. Išrinkite keletą toje pastraipoje išvardintų savybių. Kaip kiekviena šių savybių paruošia mus gauti pažinimą?
Perskaitykite pastraipą, prasidedančią 257 p. apačioje. Ko galime pasimokyti iš palyginimo apie Evangelijos principų mokymąsi ir lipimą kopėčiomis? Ką esate padarę, kad jūsų Evangelijos pažinimas nuolat augtų?
Kokios mintys ir jausmai jums kyla apmąstant paskutinę šio skyriaus pastraipą?

Giminingos Raštų ištraukos: Patarlių 1:7; 1 Timotiejui 2:3–4; 2 Nefio 28:29–31; Almos 5:45–47; DS 88:118