Kankinio mirtis: savo liudijimą pranašas užantspauduoja savo krauju

„Jis gyveno kaip didvyris ir mirė kaip didvyris Dievo ir savo žmonių akyse.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

1843–1844 m. žiemą ir pavasarį Navū tvyrojo didelė įtampa, kadangi Džozefo Smito priešai dar labiau stengėsi sunaikinti jį ir Bažnyčią. Žinodamas, kad žemiškoji jo tarnystė greitai baigsis, pranašas dažnai susitikinėjo su Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariais, kad mokytų juos ir suteiktų jiems kunigystės raktus, reikalingus vadovauti Bažnyčiai. Šių pasiruošimų kulminacija buvo susitikimas su apaštalais ir keliais kitais draugais, įvykęs 1844 m. kovo mėnesį. Šiame ypatingame susirinkime pranašas įpareigojo Dvylika po jo mirties vadovauti Bažnyčiai, paaiškindamas, kad suteikė jiems visas tam reikalingas apeigas, įgaliojimus bei raktus. Jis sakė: „Aš perkeliu vadovavimo šiai Bažnyčiai atsakomybės naštą nuo savo pečių ant jūsiškių. Dabar įtempkite pečius ir neškite ją kaip vyrai; nes Viešpats ketina leisti man kurį laiką pasiilsėti.“¹

1844 m. birželio 10 d. Džozefas Smitas, kuris buvo Navū meras, ir Navū miesto taryba nurodė sunaikinti laikraštį Nauvoo Expositor ir spausdinimo mašiną, kuria jis buvo spausdinamas. Nauvoo Expositor buvo antimormoniškas laikraštis, kuris šmeižė pranašą ir kitus šventuosius bei kvietė panaikinti Navū chartiją. Miesto pareigūnai baiminosi, jog šis leidinys sukels masinius neramumus. Dėl šių miesto mero ir tarybos veiksmų Ilinojaus valstijos valdžia pranašą, jo brolį Hairumą ir kitus Navū miesto vadovus nepagrįstai apkaltino maištu. Ilinojaus valstijos gubernatorius Tomas Fordas nurodė tiems vyrams stoti prieš Karteidžo, Ilinojaus valst., kuris buvo apygardos centras, teismą ir pažadėjo jiems apsaugą. Džozefas žinojo, kad jei jis nuvyks į Karteidžą, jo gyvybė atsidurs dideliame pavojuje dėl jam grasi-nusių nedorėlių gaujų.

Manydami, kad nedorėlių gaujas domina tik jie, Džozefas ir Hairumas nusprendė išvykti į vakarus, kad išgelbėtų savo gyvybes. Birželio 23 d. jie persikėlė per Misisipės upę. Bet vėliau tą dieną broliai iš Navū surado pranašą ir pasakė, kad jeigu jis nepasiduos Karteidžo valdžiai, miestą užims kariuomenė. Pranašas sutiko pasiduoti, tikėdamasis tuo nuraminti valdžios pareigūnus ir nedorėlių gaujas. Birželio 24 d. Džozefas ir Hairumas Smitai atsisveikino su savo šeimomis ir kartu su kitais Navū miesto pareigūnais išvyko į Karteidžą, kad kitą dieną savanoriškai pasiduotų apygardos pareigūnams Karteidže. Po to, kai broliai buvo paleisti už užstatą dėl pradinio kaltinimo, jie buvo melagingai apkaltinti Ilinojaus valstijos išdavyste, suimti ir įkalinti Karteidžo kalėjime laukti teismo. Prie jų savanoriškai prisidėjo vyresnieji Džonas Teiloras ir Vilardas Ričardsas, vieninteliai Dvylikos nariai, kurie tada nebuvo misijose.

1844 m. birželio 27 d. popietę mažoji brolių grupelė tyli ir liūdna sėdėjo kalėjime. Vienas iš jų paprašė vyresnįjį Teilorą, pasižymėjusį sodriu tenoru, jiems padainuoti. Netrukus pasigirdo: „Vienas vargšas keliauninkas, kurį dažnai sutikdavau kelyje, taip nuolankiai prašydavo pagalbos, kad niekada negalėdavau atsakyti: ne.“² Vyresnysis Teiloras rašė: „Ta giesmė tada labai atitiko mūsų jausmus, nes jautėmės prislėgti, apatiški ir nusiminę.“³

Po penktos valandos dienos didelis būrys užpuolikų šturmavo kalėjimą šaudydami į viduje buvusius vyrus. Per kelias minutes tas bjaurus darbas buvo atliktas. Hairumas Smitas buvo nušautas pirmas ir mirė beveik akimirksniu. Vyresnysis Ričardsas per stebuklą liko tik lengvai sužeistas; o vyresnysis Teiloras, nors buvo sunkiai sužeistas, išgyveno ir vėliau tapo trečiuoju Bažnyčios prezidentu. Pranašas Džozefas bėgo prie lango ir buvo mirtinai pašautas. Sugrąžinimo pranašas ir jo brolis Hairumas savo liudijimus užantspaudavo savo krauju.

Pranašo Džozefo Smito mokymai

Dievas saugojo Džozefą Smitą, kol šis užbaigė savo žemišką misiją.

1842 m. rugpjūtį Džozefas Smitas sakė: „Šiandien manau, jog, kadangi Visagalis Viešpats saugojo mane iki šiol, Jis ir toliau mane saugos pagal vieningą šventųjų tikėjimą ir maldas, kol iki galo neatliksiu savo misijos šiame gyvenime ir neįtvirtinsiu kunigystės pilnatvės santvarkos paskutinėmis dienomis taip tvirtai, kad visos žemės ir pragaro jėgos niekada jos neįveiktų.“⁴

1843 m. spalio mėn. pranašas sakė: „Pareiškiu, kad visas pasaulis negali sunaikinti Dievo darbo; ir pranašauju, kad jie niekada neturės galios nužudyti manęs tol, kol nebaigsiu savo darbo ir nebūsiu pasiruošęs mirti.“⁵

1844 m. gegužės mėnesį pranašas sakė: „Dievas visada mane saugos, kol neatliksiu savo misijos.“⁶

1844 m. birželį pranašas sakė: „Aš nesirūpinu dėl savo gyvybės. Esu pasiruošęs būti paaukotas už šiuos žmones, nes ką gi mūsų priešai gali padaryti? Tik nužudyti kūną ir tuo jų galia baigiasi. Būkite tvirti, mano draugai, niekada nedrebėkite. Nesistenkite išgelbėti savo gyvybes, nes tas, kas bijo numirti už tiesą, praras amžinąjį gyvenimą. Laikykimės iki galo, ir mes prisikelsime bei tapsime kaip dievai ir viešpatausime celestialinėse karalystėse, kunigaikštystėse ir amžinose viešpatijose.“⁷

1844 m. birželio 27 d. rytą Karteidžo kalėjime Džozefas Smitas paskubomis parašė laišką Emai Smit: „Esu visiškai susitaikęs su savo likimu, žinodamas, kad esu išteisintas ir padariau geriausia, ką galėjau padaryti. Perduok mano meilę vaikams ir visiems mano draugams… o kas dėl valstijos išdavystės – žinau, kad nesu to padaręs, ir jie negali įrodyti mane padarius ką nors tokio; todėl jums nereikia bijoti, kad mums dėl to atsitiks kas nors bloga. Telaimina jus visus Dievas. Amen.“⁸

Prieš mirtį Džozefas Smitas perdavė Dvylikai Apaštalų visus Viešpaties jam suteiktus kunigystės raktus ir galias.

Vilfordas Vudrufas, ketvirtasis Bažnyčios prezidentas pasakojo: „Paskutinę savo gyvenimo žiemą, maždaug tris ar keturis mėnesius, [Džozefas Smitas] praleido su Dvylikos Kvorumu, mokydamas juos. Tai nebuvo paprasčiausias Evangelijos apeigų demonstravimas keletą valandų. Diena po dienos, savaitė po savaitės, mėnesis po mėnesio jis mokė juos ir keletą kitų Dievo karalystės dalykų.“⁹

Vilfordas Vudrufas apie Džozefo Smito susitikimą su apaštalais 1844 m. kovo mėnesį pasakojo: „Prisimenu paskutinę kalbą, kurią [Džozefas Smitas] pasakė mums prieš savo mirtį… Jis prastovėjo ant kojų apie tris valandas. Kambarys buvo pilnas ryjančios ugnies, jo veidas buvo kaip vaiskus gintaras, ir jį gaubė Dievo galia. Jis išdėstė prieš mus mūsų pareigas. Jis išdėstė prieš mus šio didžio Dievo darbo pilnatvę ir mums pasakė: „Man buvo užantspauduoti visi raktai, visos galios, visi gyvenimo ir išgelbėjimo principai, kokie tik kada nors buvo suteikti žmogui ant žemės veido. Ir šie principai, ši kunigystė bei galia priklauso šiam didžiam ir paskutiniam Evangelijos laikotarpiui, ir Dangaus Dievas ištiesė savo ranka, kad įvestų jį žemėje. Dabar, – sakė jis, kreipdamasis į Dvylika, – aš užantspauduoju jums visus raktus, visas galias ir visus principus, kuriuos Viešpats užantspaudavo man.“ Jis tęsė: „Aš taip ilgai gyvenau – iki dabar buvau tarp šių žmonių ir buvau užsiėmęs didžiu išgelbėjimo darbu. Norėjau gyventi, kol pamatysiu pastatytą šią šventyklą. Deja, taip ir nepamatysiu jos užbaigtos, bet jūs pamatysite, jūs pamatysite…“

Taip mums pakalbėjęs, jis tarė: „Sakau jums, kad šios karalystės našta dabar ant jūsų pečių; turite nešti ją visame pasaulyje, ir jei to nedarysite, būsite pasmerkti.“¹⁰

Dvylikos Kvorumo nariai rašė: „Mes, [Dvylika], …dalyvavome taryboje, įvykusioje Navū mieste praeitų metų [1844] kovo pabaigoje…

Šioje taryboje Džozefas Smitas atrodė kiek prislėgtas ir pasinaudojo proga atverti mums savo širdį…: „Broliai, Viešpats liepia man paspartinti darbą, į kurį esame įsitraukę… Greitai įvyks kažkoks svarbus įvykis. Gali būti, kad mano priešai nužudys mane. Ir jeigu jie tai padarytų, o man suteikti raktai ir galios būtų neperduotos jums, jie būtų prarasti žemėje. Bet jei man pavyks perduoti juos jums, tada, jei Dievas tai leis, esu pasiruošęs pakliūti į žmogžudžių rankas, aš galiu išeiti anapus su malonumu ir pasitenkinimu, žinodamas, kad atlikau savo darbą ir padėjau pagrindą, ant kurio bus statoma Dievo karalystė šiame laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpyje.

Nuo šiol vadovavimo šiai bažnyčiai atsakomybė turi būti ant Dvylikos pečių, kol į jų vietą nepaskirsite kitų darbo tęsėjų. Jūsų priešai negali nužudyti visų jūsų iš karto, o jei kurį nužudytų, jūs galite uždėti rankas ant kitų ir užpildyti savo kvorumą. Taip ši galia ir šie raktai gali amžinai būti išsaugoti šioje žemėje.“…

Niekada neužmiršime tada jo išsakytų jausmų ar žodžių. Taip pakalbėjęs, jis toliau vaikščiojo po kambarį, sakydamas: „Kadangi nusiėmiau šią naštą nuo savo pečių, jaučiuosi lengvas, kaip kamštis. Jaučiuosi laisvas. Dėkoju Dievui už šį išlaisvinimą.“¹¹

Parlis P. Pratas, Dvylikos Kvorumo narys, rašė: „Šis didis ir geras vyras prieš mirtį buvo įkvėptas laikas nuo laiko sušaukti Dvylika ir mokyti juos visko, kas susiję su Dievo karalyste, apeigomis ir valdymu. Jis dažnai sakydavo, kad jis dėjo pamatą, bet užbaigti pastatą lieka Dvylikai. Jis sakė: „Nežinau kodėl, bet dėl kažkokios priežasties esu raginamas paskubinti savo pasiruošimus ir suteikti Dvylikai visas kunigystės apeigas, raktus, sando-ras, apdovanojimus bei užantspaudavimo apeigas ir taip visame jiems duoti su šventykla ir jos apdovanojimu susijusį pavyzdį.“

Tai padaręs jis nepaprastai džiūgavo ir sakė: „Viešpats ketina uždėti šią naštą ant jūsų pečių ir leisti man mažumėlę pailsėti; ir jei jie mane nužudys, Dievo karalystė risis toliau, kadangi dabar aš užbaigiau darbą, kuris buvo pavestas man, perduodamas jums viską, kas reikalinga karalystei statyti pagal tą dangišką regėjimą ir pavyzdį, kuris man buvo parodytas iš dangaus.““¹²

Brigamas Jangas, antrasis Bažnyčios prezidentas mokė: „Džozefas suteikė mums visus apaštališkus raktus ir galias, kuriuos pats turėjo, prieš būdamas paimtas, ir joks žmogus ar žmonių grupė negali įsiterpti tarp Džozefo ir Dvylikos nei šiame, nei ateinančiame pasaulyje. Džozefas dažnai sakydavo Dvylikai: „Aš padėjau pamatą, o jūs turite statyti ant jo, nes karalystė guli ant jūsų pečių.““¹³

Pranašas Džozefas Smitas ir jo brolis Hairumas gyveno kaip didvyriai ir mirė kaip didvyriai dėl savojo Evangelijos liudijimo.

Kaip rašoma Doktrinos ir Sandorų 135:1–6, Džonas Teiloras, tarnaudamas Dvylikos Kvorumo nariu, rašė: „Kad užantspauduotume liudijimą apie šią knygą ir Mormono Knygą, mes skelbiame apie pranašo Džozefo Smito ir patriarcho Hairumo Smito nužudymą. Karteidžo kalėjime 1844 m. birželio 27 dieną apie penktą valandą dienos juos nušovė juodai išsidažiusi ginkluota 150–200 asmenų gauja. Hairumas buvo nušautas pirmas ir tykiai parkrito, sušukdamas: Aš miręs! Džozefas šoko pro langą ir, jam bandant tai padaryti, buvo nušautas, sušukdamas: O Viešpatie mano Dieve! Po to, kai jie jau buvo mirę, į juos abu dar buvo brutaliai šauta, ir abu gavo po keturias kulkas.

Džonas Teiloras ir Vilardas Ričardsas, du iš Dvylikos, buvo vieninteliai asmenys tuo metu buvę kambaryje; pirmasis buvo sunkiai sužeistas keturiomis kulkomis, bet jau pasveiko; kitas per Dievo apvaizdą išsigelbėjo negavęs net skylės savo apsiauste.

Džozefas Smitas, Viešpaties pranašas ir regėtojas, dėl šio pasaulio žmonių išgelbėjimo padarė daugiau nei bet kuris kitas bet kada jame gyvenęs žmogus, išskyrus tik Jėzų. Per trumpą dvidešimties metų laikotarpį jis išnešė į šviesą Mormono Knygą, kurią išvertė Dievo dovana ir galia, ir buvo priemone paskelbiant ją dviejuose žemynuose; pasiuntė joje esančią nesibaigiančios Evangelijos pilnatvę keturiems žemės ketvirčiams; išnešė į šviesą apreiškimus ir įsakymus, sudarančius šią Doktrinos ir Sandorų knygą, ir daugelį kitų išmintingų dokumentų bei pamokymų žmonių vaikų labui; surinko daugelį tūkstančių pastarųjų dienų šventųjų, įkūrė didį miestą ir paliko garsą ir vardą, kurių neįmanoma nužudyti. Jis gyveno kaip didvyris ir mirė kaip didvyris Dievo ir savo žmonių akyse; ir, kaip dauguma Viešpaties pateptųjų senaisiais laikais, užantspaudavo savo misiją ir savo darbus savo krauju; taip pat ir jo brolis Hairumas. Gyvenime jie buvo vienminčiai, neišsiskyrė ir mirtyje!

Kai Džozefas prieš dvi ar tris dienas iki savo nužudymo ėjo į Karteidžą pasiduoti tariamiems įstatymo reikalavimams, jis sakė: „Aš einu kaip avinėlis į skerdyklą; bet aš ramus kaip vasaros rytas; mano sąžinė švari nuo nusižengimo Dievui ir visiems žmonėms. Aš mirsiu nekaltas, ir apie mane bus sakoma – jis buvo šaltakraujiškai nužudytas.“ Tą patį rytą, po to, kai Hairumas pasiruošė eiti – ar sakysime į skerdyklą? taip, nes taip ir buvo – jis perskaitė šią pastraipą Mormono Knygoje, Etero dvylikto skyriaus pabaigoje, ir užlenkė lapą ties juo:

Ir buvo taip, jog aš meldžiausi Viešpačiui, kad jis duotų kitataučiams malonės, kad jie taip pat turėtų tikrosios meilės. Ir buvo taip, kad Viešpats tarė man: Jeigu jie neturi tikrosios meilės, tavęs tai tenejaudina, nes tu buvai ištikimas; todėl tavo apdarai bus išvalyti. Ir dėl to, kad pamatei savo silpnumą, tu būsi padarytas stiprus, netgi atsisėsi toje vietoje, kurią aš paruošiau savo Tėvo buveinėse. Ir dabar aš … atsisveikinu su kitataučiais, taip, ir taip pat su savo broliais, kuriuos myliu, kol susitiksime priešais Kristaus teismo krasę, kur visi žmonės sužinos, kad mano apdarai nesutepti jūsų krauju. [Etero 12:36–38.] Dabar testatoriai mirę, ir jų testamentas galioja.

Hairumui Smitui 1844 metų vasario mėnesį sukako keturiasdešimt ketveri metai, o Džozefui Smitui 1843 metų gruodžio mėnesį sukako trisdešimt aštuoneri; ir nuo šiol jų vardai bus minimi tarp nužudytųjų už savo religiją; ir skaitytojui kiekvienoje tautoje bus primenama, kad už Mormono Knygą ir šią bažnyčios Doktrinos ir Sandorų knygą buvo sumokėta geriausiu devynioliktojo amžiaus krauju, siekiant išnešti jas į šviesą sugriuvusiam pasauliui išgelbėti; ir kad, jei ugnis gali sunaikinti žalią medį Dievo šlovei, tai kaip lengvai ji sudegins sausus medžius vynuogynui apvalyti nuo sugedimo. Jie gyveno vardan šlovės; jie mirė vardan šlovės; ir šlovė yra jų amžinas atlygis. Iš amžiaus į amžių eis jų vardai ainijai kaip brangakmeniai pašventintiesiems.“¹⁴

Džozefas Smitas atliko savo žemišką misiją ir savo liudijimą užantspaudavo savo krauju.

Brigamas Jangas pareiškė: „Nors priešas turėjo galią nužudyti mūsų pranašą, tai yra, nužudyti jo kūną, argi jis neatliko visko, ką ketino atlikti savo gyvenime? Tikrai žinau, kad atliko.“¹⁵

Brigamas Jangas taip pat mokė: „Kas vadavo Džozefą Smitą iš jo priešų rankų iki jo mirties dienos? Tai buvo Dievas, nors jis [Džozefas] ne kartą taip priartėdavo prie mirties ribos, kad žmogiškomis akimis nesimatė jokios galimybės jam išsigelbėti. Kai jis kalėjo Misūrio kalėjime ir niekas nesitikėjo, kad jis kada nors ištrūks iš jų letenų, aš tikėjau, kaip Abraomas, ir pasakiau broliams, kad, kaip Viešpats gyvas, jis bus išvaduotas iš jų rankų. Nors jis buvo pranašavęs, kad nesulauks 40 metų amžiaus, mes puoselėjome viltis, kad tai klaidinga pranašystė ir kad jis visada bus su mumis. Manėme, kad mūsų tikėjimas tai pakeis, bet mes klydome – galiausiai jis krito kaip savo religijos kankinys. Tariau: viskas gerai, dabar liudijimas turi visą galią; jis užantspaudavo jį savo krauju.“¹⁶

Vilfordas Vudrufas liudijo: „Aš jaučiausi kažkaip keistai dėl jo mirties ir dėl to, kaip jam buvo atimta gyvybė. Jaučiau, kad jei … Džozefas būtų galėjęs elgtis pagal savo norą, jis būtų pirmas patraukęs į Uolinius kalnus. Bet nuo tada visiškai susitaikiau su faktu, kad viskas įvyko pagal planą, kad reikėjo, jog jis, kaip šio Evangelijos laikotarpio vadovas, užantspauduotų savo liudijimą savo krauju ir iš čia nueitų į dvasių pasaulį, turėdamas šio laikotarpio raktus, kad atidarytų misiją, kuri dabar vykdoma skelbiant Evangeliją „kalėjime esančioms dvasioms“.“¹⁷

Džozefas F. Smitas, šeštasis Bažnyčios prezidentas, mokė: „Ko mus moko [Džozefo ir Hairumo Smitų] kankinystė? Didžios pamokos, kad „kur tik yra testa-mentas, ten būtina įrodyti testatoriaus mirtį“ (Heb 9:16), kad jis įsigaliotų. Be to, ji moko, kad kankinių kraujas iš tikrųjų yra Bažnyčios sėkla. Viešpats leido tą auką, kad tų dorų ir teisių vyrų liudijimas stovėtų kaip įrodymas prieš iškrypusį ir sugedusį pasaulį. Taip pat jie yra pavyzdžiai tos nuostabios meilės, apie kurią Gelbėtojas sako: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ (Jono 15:13.) Šią nuostabią meilę jie parodė šventiesiems ir pasauliui; nes prieš leisdamiesi į Karteidžą abu suvokė ir išreiškė įsitikinimą, kad eina į mirtį… Jų drąsa, tikėjimas, meilė žmonėms buvo be ribų, ir viską, ką turėjo, jie atidavė dėl savo žmonių. Su Šventąją Dvasia bendraujantiems žmonėms toks pasišventimas ir meilė neleidžia suabejoti, kad šie geri ir ištikimi žmonės tikrai buvo įgalioti Viešpaties tarnai.

Ši kankinystė visada buvo įkvėpimo šaltinis visiems Viešpaties žmonėms. Ji padėdavo jiems jų asmeniniuose išbandymuose, suteikė jiems ryžto toliau eiti teisumo keliu, pažinti tiesą ir gyventi pagal ją. Šią kankinystę turi šventai atminti pastarųjų dienų šventieji, kurie išmoko didžių tiesų, kurias Dievas apreiškė per savo tarną Džozefą Smitą.“¹⁸

Džordžas Albertas Smitas, aštuntasis Bažnyčios prezidentas, pareiškė: „Džozefas Smitas įvykdė savo misiją; ir atėjus laikui akis į akį susitikti su mirtimi, jis pasakė: „Aš einu kaip avinėlis į skerdyklą; bet aš ramus kaip vasaros rytas; mano sąžinė švari nuo nusižengimo Dievui ir visiems žmonėms. Jei jie atims man gyvybę, aš mirsiu nekaltas ir mano kraujas šauksis nuo žemės keršto, ir apie mane bus sakoma: Jis buvo šaltakraujiškai nužudytas.“ [Žr. DS 135:4.] Jis nebijojo stoti prieš maloningąją mūsų Dangiškojo Tėvo teismo pertvarą ir atsakyti už savo darbus, atliktus kūne. Jis nebijojo, kad jam bus pateikti kaltinimai, kad jis apgaudinėjo žmones ir neteisingai elgėsi su jais. Jis nesibaimino dėl savo gyvenimo misijos rezultatų ir galutinės pergalės to darbo, kurį jis žinojo esant iš Dievo ir už kurį jis atidavė savo gyvybę.“¹⁹

Gordonas B. Hinklis, penkioliktasis Bažnyčios prezidentas, liudijo: „[Džozefas Smitas] buvo toks tikras dėl to darbo, kuriam vadovavo, toks užtikrintas, kad jį pašaukė Dievas, jog vertino tai labiau už savo gyvybę. Iš anksto žinodamas, kad artėja mirtis, jis pasidavė tiems, kurie paliko jį be apsaugos nedorėlių gaujos valiai. Jis užantspaudavo savo liudijimą savo krauju.“²⁰

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Prieš pat Džozefo ir Hairumo Smitų nužudymą vyresnysis Džonas Teiloras giedojo giesmę „Vienas vargšas keliauninkas“ (508 p.). Perskaitykite ar sugiedokite šios giesmės žodžius (Hymns 29 giesmė), ir pagalvokite, kaip jie susiję su pranašo Džozefo Smito gyvenimu. Kodėl ši giesmė tiko tomis sąlygomis?
Peržvelkite teiginius, liudijančius, kad Džozefas Smitas suteikė kunigystės raktus Dvylikai Apaštalų (509–512 p.) Kodėl, jūsų manymu, apaštalams atrodė, kad svarbu liudyti apie šiuos įvykius? Koks yra jūsų liudijimas apie tęstinumą Bažnyčios prezidentūroje?
Išstudijuokite Džono Teiloro pasakojimą apie Džozefo ir Hai-rumo Smitų kankinišką mirtį (512–514 p.). Kaip galėtumėte pagrįsti teiginį, kad Džozefas Smitas „dėl šio pasaulio žmonių išgelbėjimo padarė daugiau nei bet kuris kitas bet kada jame gyvenęs žmogus, išskyrus tik Jėzų“? Prieš vykdamas į Karteidžo kalėjimą, Hairumas perskaitė Etero 12:36–38 ir užlenkė tą lapą. Kaip ši ištrauka susijusi su Džozefu ir Hairumu? Kokius jausmus patiriate mąstydami apie Džozefo ir Hairumo Smitų pasiaukojimą dėl savo liudijimų apie Jėzų Kristų?
Perskaitykite 514–516 p. pateiktus pastarųjų dienų pranašų liudijimus. Kokius dėkingumo ir liudijimo žodžius galite pridėti jūs?

Giminingos Raštų ištraukos: Hebrajams 9:16–17; DS 5:21–22; 98:13–14; 112:30–33; 136:37–40