Džozefo Smito gyvenimas ir tarnystė

Laukdamas, kol ateis laikas gauti auksines plokšteles, Džozefas Smitas padėjo tenkinti savo šeimos laikinuosius poreikius. 1825 metais jis nuvyko į Harmonį, Pensilvanijos valst., dirbti Džozajui Stouelui. Čia jis apsigyveno pas Aizeką ir Elizabetą Heilus ir susitiko su jų dukra Ema, aukšta, tamsiaplauke mokyklos mokytoja. 1827 metų sausio 18 d. Džozefas ir Ema susituokė Saut Beinbridže, Niujorko valstijoje. Nors jų santuoka buvo bandoma vaikų mirtimis, finansiniais sunkumais ir dažnais Džozefo išvykimais vykdyti savo pareigų, Džozefas ir Ema visada labai mylėjo vienas kitą.

1827 m. rugsėjo 22 d., praėjus ketveriems metams nuo to laiko, kai Džozefas pirmą kartą pamatė plokšteles, pagaliau jos buvo jam patikėtos. Bet kai tik jos atsidūrė pas jį, vietinių nedorėlių gauja ne kartą ir atkakliai bandė jas pagrobti. Kad atsikratytų šio persekiojimo, Džozefas ir Ema 1827 m. gruodį sugrįžo į Harmonį, kur gyveno Emos gimdytojai. Vos tik ten įsikūręs, Džozefas pradėjo versti iš plokštelių.

1828 m. pradžioje Martinas Harisas, klestintis Palmyros ūkininkas, gavo liudijimą apie Viešpaties paskutiniųjų dienų darbą ir atvyko į Harmonį padėti Džozefui versti. Iki tų metų birželio Džozefas išvertė 116 rankraščio puslapių. Martinas nuolat prašė pranašą leisti pasiimti rankraštį namo į Palmyrą parodyti kai kuriems šeimos nariams. Pranašas prašė Viešpatį leidimo, bet jam buvo atsakyta neigiamai. Tačiau jis prašė Viešpatį dar du kartus, ir galiausiai Martinui buvo leista paimti rankraštį. Palmyroje rankraštis dingo ir daugiau niekada nebeatsirado. Viešpats laikinai paėmė iš pranašo Urimus ir Tumimus bei plokšteles, palikdamas jį nusižeminusį ir atgailaujantį. Per Viešpaties apreiškimą Džozefas sužinojo, kad Dievo visada reikia bijoti labiau nei žmogaus (žr. DS 3). Nuo tada, nors jam tebuvo 22 metai, jo gyvenimas pasižymėjo visišku paklusnumu kiekvienam Viešpaties įsakymui.

1829 m. balandžio 5 d. į Džozefo namus Harmonyje atvyko Oliveris Kauderis, už Džozefą metais jaunesnis mokyklos mokytojas. Kaip atsaką į savo maldą jis buvo gavęs liudijimą apie pranašo darbo tikrumą. Po dviejų dienų vėl prasidėjo vertimo darbas: Džozefas diktavo, o Oliveris užrašinėjo.

Darbuodamiesi prie Mormono Knygos vertimo, Džozefas ir Oliveris perskaitė apie Gelbėtojo apsilankymą pas senovės nefitus. Tai įkvėpė juos prašyti Viešpaties nurodymų dėl krikšto. Gegužės 15 d. jie nuėjo ant Saskuehenos upės kranto, netoli Džozefo namų Harmonyje, melstis. Jų nuostabai, juos aplankė dangiškas pasiuntinys, vardu Jonas Krikštytojas. Jis suteikė jiems Aarono kunigystę ir nurodė pakrikštyti ir įšventinti vienam kitą. Vėliau, kaip tas Jonas Krikštytojas pažadėjo, Džozefui ir Oliveriui taip pat apsireiškė senovės apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas bei suteikė jiems Melchizedeko kunigystę ir įšventino juos į apaštalus.

Iki šių aplankymų Džozefas ir Oliveris turėjo pažinimą ir tikėjimą. Bet po šių dangiškų pasiuntinių pasirodymo, jie turėjo ir įgaliojimą – kunigystės galią ir Dievo įgaliojimą, būtinus kurti Jo Bažnyčią bei atlikinėti išgelbėjimo apeigas.

1829 metų balandžio–gegužės mėnesiais pranašo vertimo darbui jo namuose Harmonyje vis labiau trukdė persekiojimas. Dėl to Džozefas ir Oliveris laikinai persikėlė į Fajeto apylinkę, Niujorko valst., kad užbaigtų vertimą Piterio Vitmerio vyresniojo namuose. Vertimas buvo užbaigtas birželį, mažiau nei po trijų mėnesių nuo to laiko, kai Oliveris ėmė tarnauti pranašo raštininku. Rugpjūtį Džozefas sudarė sutartį su leidėju Egbertu B. Grandinu iš Palmyros dėl tos knygos spausdinimo. Martinas Harisas užstatė ponui Grandinui savo ūkį, kad užtikrintų leidimo išlaidų apmokėjimą, o vėliau pardavė 61 hektarą žemės, kad apmokėtų skolą. Viešoje prekyboje Egberto B. Grandino knygyne Mormono Knyga pasirodė 1830 m. kovo 26 d.

1830 m. balandžio 6 d., praėjus vos vienuolikai dienų nuo Mormono Knygos pasirodymo prekyboje, ręstiniame Piterio Vitmerio vyresniojo name Fajete, Niujorko valst., susirinko maždaug 60 žmonių. Čia Džozefas Smitas oficialiai suorganizavo Bažnyčią, vėliau pagal apreiškimą pavadintą Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia (žr. DS 115:4). Tai buvo džiaugsmingas įvykis, lydimas didelio Dvasios išliejimo. Buvo dalinamas sakramentas, krikštijami tikintieji, suteikiama Šventosios Dvasios dovana ir vyrams suteikiama kunigystė. Per tame susirinkime gautą apreiškimą Viešpats paskyrė Džozefą Smitą Bažnyčios vadovu: „Dievo Tėvo valia ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malone tu būsi vadinamas regėtoju, vertėju, pranašu, Jėzaus Kristaus apaštalu, Bažnyčios vyresniuoju“ (DS 21:1). Žemėje dar kartą buvo įsteigta Jėzaus Kristaus Bažnyčia.

1831 m. birželį, kol Bažnyčia Kirtlande stiprėjo, Viešpats nurodė pranašui ir kitiems Bažnyčios vadovams keliauti į Misūrio valstiją – ten jis apreikšiąs jiems jų paveldo žemę (žr. DS 52:3–5, 42–43). Per 1831 m. birželį ir liepą pranašas ir kiti nukeliavo beveik 1500 kilometrų nuo Kirtlando iki Džeksono apygardos, Misūrio valst., kuri buvo vakarinė amerikiečių apgyventų žemių riba. Netrukus po savo atvykimo pranašas gavo Viešpaties apreiškimą, kad „Misūrio žemė… yra ta žemė, kurią aš paskyriau ir pašventinau šventųjų surinkimui. Todėl tai yra pažado žemė ir vieta Sionės miestui… Vieta, kuri dabar vadinama Independensu, yra centrinė vieta; ir vieta šventyklai yra į vakarus“ (DS 57:1–3).

Vykdydamas senųjų biblinių pranašų pranašystes, 25-metis Džozefas Smitas pradėjo kurti Sionės miestą Amerikoje. 1831 m. rugpjūtį jis pirmininkavo pašventinant tą žemę, kaip surinkimo vietą, ir pašventino šventyklos sklypą. Neilgai trukus pranašas sugrįžo į Ohają, kur paskatino kai kuriuos ištikimuosius susirinkti Misūrio valstijoje. Šimtai šventųjų iškentė 19-ojo amžiaus kelionės per Amerikos pasienio sritis negandas ir atvyko į savo naujuosius namus Misūryje.

Nuo 1831-jų iki 1838-jų metų Bažnyčios nariai gyveno Ohajyje ir Misūryje. Pranašas, Dvylikos Kvorumo nariai ir daugelis Bažnyčios narių gyveno Kirtlande, kai tuo tarpu kiti Bažnyčios nariai rinkosi Misūryje ir per kunigystės vadovus buvo vadovaujami pranašo. Bažnyčios vadovai susirašinėjo laiškais ir dažnai keliavo tarp Kirtlando ir Misūrio.

Gyvendamas Kirtlando krašte, pranašas gavo iš Viešpaties daug apreiškimų apie Evangelijos sugrąžinimą paskutinėmis dienomis. 1831 m. lapkritį Bažnyčios vadovai nusprendė daugelį tų apreiškimų išspausdinti rinkinyje, kurį ketino pavadinti „Įsakymų Knyga“. Knyga turėjo būti išspausdinta Independense, Misūrio valst. Tačiau 1833 m. liepą nedorėlių gauja sunaikino spaustuvę ir daugelį išspausdintų lapų. Išskyrus keletą tos knygos egzempliorių, kurie buvo išgelbėti, Įsakymų Knyga niekada nepasiekė Bažnyčios narių. 1835 metais apreiškimai, kuriuos buvo ketinta išspausdinti Įsakymų Knygoje, taip pat daugelis kitų, buvo išspausdinti knygoje, pavadintoje Doktrina ir Sandoros, kuri buvo išleista Kirtlande.

Gyvendamas Kirtlando krašte, pranašas taip pat tęsė Biblijos vertimą, darbą, kurį jis pagal Viešpaties įsakymą pradėjo 1830 metais. Per šimtmečius daug aiškių ir brangių tiesų iš Biblijos buvo prarasta, ir Dvasia nurodė pranašui ištaisyti Biblijos Karaliaus Jokūbo Versijos tekstą bei sugrąžinti prarastą informaciją. Šis darbas leido sugrąžinti svarbias Evangelijos tiesas, įskaitant daugelį apreiškimų, dabar išspausdintų knygoje Doktrina ir Sandoros. Nors pranašas ketino išleisti pataisytąją Bibliją, dėl neatidėliotinų reikalų bei persekiojimo, per savo gyvenimą jam nepavyko jos visos išleisti.

Darydamas įkvėptus Biblijos pataisymus, Džozefas Smitas gavo apreiškimą, kuris dabar yra Mozės knyga, bei įkvėptą Mato 24 skyriaus variantą, kuris dabar vadinasi Džozefas Smitas–Mato. 1835 metais pranašas iš senovinio egiptiečių papiruso, kurį įsigijo Bažnyčia, pradėjo versti Abraomo knygą. Visi šie vertimai vėliau buvo išspausdinti knygoje Brangusis Perlas.

Kirtlande pranašas taip pat gavo apreiškimų, kurie nustatė Bažnyčios valdymo pagrindus. Viešpačiui vadovaujant, Džozefas Smitas 1832 metais suorganizavo Pirmąją prezidentūrą.⁷ 1835 metais jis suorganizavo Dvylikos Apaštalų Kvorumą ir Septyniasdešimties kvorumą. 1834 metais Kirtlande buvo suorganizuotas kuolas. Tuo laikotarpiu jis taip pat įsteigė Aarono ir Melchizedeko kunigystės kvorumus, kad tarnautų vietiniams Bažnyčios nariams.

Viešpats apreiškė Džozefui Smitui, kad viena iš svarbiausių sugrąžinimo sričių yra šventyklų statyba. 1832 m. gruodį Viešpats įsakė šventiesiems pradėti statyti šventyklą Kirtlande, Ohajo valst. Nors daugelis Bažnyčios narių neturėjo deramo būsto, darbo ir maisto, jie entuziastingai atsiliepė į Viešpaties įsakymą ir dirbo kartu su pranašu.

1836 m. kovo 27 d. Džozefas Smitas pašventino šventyklą. Buvo toks Dvasios išliejimas kaip per Biblijoje aprašytas Sekmines. Po savaitės, 1836 metų balandžio 3 d., įvyko vieni iš svarbiausių įvykių religijos istorijoje. Šventykloje Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui pasirodė Viešpats Jėzus Kristus ir pasakė: „Aš priėmiau šiuos namus, ir čia bus mano vardas; ir šituose namuose aš apsireikšiu gailestingas savo žmonėms.“ (DS 110:7.) Taip pat pasirodė trys Senojo Testamento Evangelijos laikotarpių pasiuntiniai – Mozė, Elijas ir Elija. Jie sugrąžino seniai žemėje prarastus kunigystės raktus ir įgaliojimą. Dabar pranašas Džozefas Smitas turėjo įgaliojimą surinkti Izraelį iš keturių žemės dalių ir užantspauduoti šeimas laikui ir visai amžinybei (žr. DS 110:11–16). Šis kunigystės raktų sugrąžinimas vyko pagal Viešpaties principą „eilutę po eilutės, priesaką po priesako; čia truputį ir ten truputį“ (DS 128:21), kol į žemę buvo sugrąžinta Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvė.

Per visą pranašo tarnystę Viešpats jam nurodydavo siųsti misionierius „skelbti Evangeliją kiekvienam kūriniui“ (DS 68:8). Ir pats pranašas jautė šį įpareigojimą ir daugelį kartų paliko savo namus, kad skelbtų Evangeliją. Ankstyvaisiais Bažnyčios metais misionieriai buvo šaukiami skelbti įvairiose Jungtinių Valstijų ir Kanados vietose.

Po to, 1837 m. vasarą, pranašas buvo įkvėptas siųsti vyresniuosius į Angliją. Pranašas nurodė Heberiui Č. Kimbolui, Dvylikos Kvorumo nariui, vadovauti mažai misionierių grupei šiame didžiame sumanyme. Palikdamas savo šeimą beveik be išteklių, vyresnysis Kimbolas išvyko tikėdamas, kad Viešpats ves jį. Per metus Anglijoje prie Bažnyčios prisijungė beveik 2000 žmonių. Vėliau Džozefas Smitas nusiuntė į Didžiąją Britaniją Dvylikos narius, kurie tarnavo nuo 1839 iki 1841 m. Ši misija taip pat buvo nepaprastai sėkminga. Iki 1841 m. Evangeliją priėmė daugiau nei 6000 žmonių. Daugelis iš jų emigravo į Ameriką, atgaivindami ir sustiprindami Bažnyčią labai sunkiais laikais.

Kirtlande šventieji kentė persekiojimus beveik nuo tada, kai ten atvyko, bet 1837 ir 1838 metais pasipriešinimas ypač sustiprėjo. Pranašas sakė: „Kai tik statoma Dievo karalystė, velnias tuo pat metu visada stato savąją, kaip priešpriešą Dievui.“⁸ Pranašas patyrė stipriausią priešiškumą tiek nuo priešų Bažnyčios išorėje, tiek nuo atsimetėlių, kurie atsigręžė prieš jį. Jis buvo melagingai apkaltintas dėl daugybės nusikaltimų, varginamas teismuose pagal dešimtį nepagrįstų kriminalinių ir civilinių bylų bei priverstas slapstytis nuo tų, kurie kėsinosi į jo gyvybę. Bet tarp tų beveik nesiliaujančių vargų ir priešiškumo jis išliko ištikimas ir drąsus.

Galiausiai persekiojimas Kirtlande tapo nepakenčiamas. 1838 m. sausį pranašas ir jo šeima buvo priversti palikti Kirtlandą ir ieškoti prieglobsčio Far Veste, Misūrio valst. Iki metų pabaigos paskui jį atsekė dauguma Kirtlando šventųjų, palikę savo namus ir mylimą šventyklą.

Kol Kirtlando šventieji siekė stiprinti Bažnyčią savo krašte, daugybė kitų Bažnyčios narių darė tą patį Džeksono apygardoje, Misūrio valst. Pastarųjų dienų šventieji pradėjo kurtis šioje apygardoje 1831 m. vasarą. Po dviejų metų ten buvo apie 1200 šventųjų – maždaug trečdalis visų tos apygardos gyventojų.

Tokios daugybės šventųjų atvykimas neramino senuosius to krašto kolonistus. Misūriečiai bijojo, kad atvykėliai gali perimti politinę valdžią, nes šventieji buvo daugiausia iš Jungtinių Valstijų šiaurės ir nepalaikė pietiečių praktikuojamos vergijos. Be to misūriečiai įtariai žiūrėjo į unikalias pastarųjų dienų šventųjų doktrinas, tokias, kaip tikėjimas Mormono Knyga, nauji apreiškimai bei Sionės surinkimas. Juos piktino tai, kad pastarųjų dienų šventieji prekiavo pirmiausia tarpusavy. Netrukus nedorėlių gaujos bei vietinė nereguliarioji kariuomenė ėmė varginti šventuosius ir 1833 m. lapkritį išvarė juos iš Džeksono apygardos. Dauguma šventųjų per Misūrio upę pabėgo į šiaurę į Klei apygardą, Misūrio valst.

Džozefą Smitą giliai sujaudino Misūrio šventųjų negandos. 1833 m. rugpjūtį iš Kirtlando jis parašė Bažnyčios vadovams Misūrio valstijoje: „Broliai, jei būčiau su jumis, aktyviai prisiimčiau dalį jūsų kentėjimų, ir nors žmogiška prigimtis gūžiasi, mano dvasia, Dievui padedant, neleistų man palikti jūsų iki pat mirties. Būkite džiugūs, nes artėja jūsų išpirkimas. O Dieve, gelbėk mano broliją Sionėje.“⁹

1834 m. vasarį Džozefas Smitas gavo apreiškimą, nurodantį jam vadovauti ekspedicijai iš Kirtlando į Misūrį paremti kenčiančius šventuosius bei padėti sugrąžinti jiems jų žemes Džeksono apygardoje (žr. DS 103). Paklusdamas Viešpaties įsakymui, pranašas suorganizavo grupę, pavadintą Sionės stovykla, žygiui į Misūrį. 1834 m. gegužės–birželio mėnesiais ta grupė, į kurią galiausiai susirinko virš 200 narių, nukeliavo į vakarus per Ohajo, Indianos, Ilinojaus ir Misūrio valstijas. Juos kamavo daugybė sunkumų, įskaitant choleros protrūkį. 1834 m. birželio 22 d., kai ekspedicija priartėjo prie Džeksono apygardos, pranašas gavo apreiškimą paleisti tą stovyklą. Tačiau Viešpats pažadėjo, kad savo laiku Sionė bus išpirkta (žr. DS 105:9–14). Suorganizavęs kuolą Klei apygardoje, kurio prezidentu tapo Deividas Vitmeris, pranašas sugrįžo į Ohają.

Nors Sionės stovykla nesugrąžino šventųjų nuosavybės, tai buvo neįkainojama mokykla būsimiems Bažnyčios vadovams, nes dalyviai išmoko teisaus vadovavimo principų iš pranašo pavyzdžio ir mokymų. Per Sionės stovyklos narių ir kitų Bažnyčios narių susitikimą Kirtlande 1835 vasario 14 dieną pranašas suorganizavo Dvylikos Apaštalų Kvorumą. Po dviejų savaičių jis suorganizavo Septyniasdešimties kvorumą. Devyni Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariai ir visi Septyniasdešimties kvorumo nariai buvo Sionės stovyklos dalyviai.

Gausybė Bažnyčios narių Klei apygardoje, Misūrio valst., gyveno iki 1836 metų, kada apygardos gyventojai pasakė, kad ilgiau nebegali teikti jiems prieglobsčio. Todėl šventieji ėmė keltis į Misūrio valstijos šiaurę. Dauguma jų apsistojo Koldvelio apygardoje, valstijos valdžios suorganizuotoje naujoje apygardoje perkeltiems pastarųjų dienų šventiesiems apgyvendinti. 1838 m. prie jų prisijungė didelė grupė šventųjų, kurie buvo priversti palikti Kirtlandą. Pranašas su savo šeima tą kovą atvyko į Far Vestą, klestinčią pastarųjų dienų šventųjų gyvenvietę Koldvelio apygardoje ir įsteigė ten vyriausiąją Bažnyčios valdybą. Balandžio mėnesį Viešpats nurodė Džozefui Smitui Far Veste pastatyti šventyklą (žr. DS 115:7–16).

Deja, Misūrio valstijos šiaurėje ramybė šventiesiems truko neilgai. 1838 m. rudenį nedorėlių gaujos ir nereguliarioji kariuomenė vėl vargino bei puldinėjo pastarųjų dienų šventuosius. Kai Bažnyčios nariai panaudojo jėgą ir gynėsi, Džozefas Smitas ir kiti Bažnyčios vadovai buvo suimti ir apkaltinti išdavyste. Lapkritį jie buvo įkalinti Independense, o po to Ričmonde, Misūrio valst.; gruodžio 1 d. jie buvo nugabenti į Liberčio kalėjimą, Misūrio valst. Tą žiemą pranašas ir jo bendražygiai kamavosi nežmoniškose sąlygose. Jie buvo uždaryti kalėjimo požemyje – tamsiame, šaltame ir antisanitariniame rūsyje – ir gaudavo tokį prastą maistą, kad negalėdavo jo valgyti, kol neprispirdavo badas. Savo ir šventųjų sąlygas pranašas apibūdino, kaip „mūsų tikėjimo išbandymą, prilygstantį Abraomo“¹⁰.

Kol pranašas buvo kalėjime, tūkstančiai pastarųjų dienų šventųjų, įskaitant pranašo šeimą, 1838–1839 metų žiemą ir pavasarį buvo išvaryti iš savo namų Misūrio valstijoje. 1839 m. kovo 7 d. Ema rašė Džozefui iš Kvinsio, Ilinojaus valst.: „Tik vienas Dievas žino, ką galvojau ir ką jaučiau, kai palikau mūsų namus ir beveik visą, ką turime, išskyrus mūsų mažus vaikus, ir patraukiau iš Misūrio valstijos, palikdama tave uždarytą tame niūriame kalėjime.“¹¹ Vadovaujami Brigamo Jango ir kitų Bažnyčios vadovų, šventieji buvo vedami į rytus, į Ilinojų.

1939 m. balandį pranašas ir jo bendražygiai buvo perkelti į kitą tardomojo įkalinimo vietą, iš Liberčio kalėjimo į Galatiną, Misūrio valst. Perveždami kalinius iš Galatino į Kolumbiją, Misūrio valst., sargybiniai leido jiems pabėgti iš nepelnyto įkalinimo. Jie nukeliavo į Kvinsį, Ilinojaus valst., kur susirinko pagrindinė iš Misūrio pabėgusių Bažnyčios narių grupė. Netrukus, pranašui vadovaujant, dauguma šventųjų ėmė kurtis 80 km. į šiaurę esančiame Komercio kaime, Ilinojaus valst., ties Misisipės upės vingiu. Džozefas pervadino tą miestelį Navū, ir keletą metų nariai bei naujai atsivertusieji iš Jungtinių Valstijų, Kanados ir Didžiosios Britanijos telkėsi į Navū. Taip jis tapo viena iš gausiausiai apgyventų vietovių Ilinojaus valstijoje.

Džozefas ir Ema apsistojo netoli upės, mažoje ręstinėje trobelėje, kuri buvo pranašo darbo kabinetas tomis pirmosiomis Navū dienomis. Pragyvenimą jis pelnė ūkininkaudamas, o vėliau įsteigė įvairių prekių krautuvę. Bet, kadangi Bažnyčios ir visuomeninės pareigos atimdavo daug laiko, pranašui dažnai būdavo sunku patenkinti laikinuosius savo šeimos poreikius. 1841 m. spalį jo asmeninis turtas buvo surašytas, kaip „senasis Čarlis (arklys), padovanotas jam Kirtlande, du prijaukinti elniai, du seni ir keturi jauni kalakutai, sena karvė, kurią padovanojo brolis Misūryje, senasis Meidžoras (šuo), … ir keletas baldų“¹².

1843 m. rugpjūčio pabaigoje pranašas su šeima persikėlė per gatvę į naujai pastatytą dviejų aukštų namą, pavadintą Rezidencija. Tuo metu Džozefas ir Ema turėjo keturis gyvus vaikus. Per tuos metus jie buvo palaidoję šešis mylimus vaikus ir dar vienas vaikas gimė jau po Džozefo mirties. Viso Džozefas ir Ema turėjo vienuolika vaikų: Alviną, gimusį 1828 m. ir netrukus mirusį; dvynius Tadą ir Luizą, gimusius 1831 m. ir netrukus mirusius; įvaikintus dvynius Džozefą ir Džuliją, gimusius 1831 m. Džonui ir Džulijai Murdokams, kuriuos, mirus gimdyvei, įvaikino Džozefas ir Ema (vienuolikos mėnesių sulaukęs Džozefas mirė 1832 m.)¹³; Džozefą III, gimusį 1832 m.; Frederiką, gimusį 1836 m.; Aleksandrą, gimusį 1838 m.; Don Karlosą, gimusį 1840 m. ir mirusį 14 mėnesių amžiaus; sūnų, gimusį 1842 m., kuris mirė savo gimimo dieną; ir Deividą, gimusį 1844 m., praėjus beveik penkiems mėnesiams po jo tėvo nužudymo.

Visą savo tarnystę pranašas mėgo būti tarp šventųjų. Apie Navū miestą ir jo gyventojus jis sakė: „Tai mieliausia vieta ir geriausi žmonės pasaulyje.“¹⁴ Savo ruožtu, šventieji mylėjo jį ir laikė savo draugu, dažnai kreipdamiesi į jį „Broli Džozefai“. Vienas atsivertusysis pastebėjo: „Jis pasižymėjo kažkokiu asmeniniu žavesiu, kuris visus jį pažinojusius žmones traukė prie jo.“¹⁵ Kitas Navū gyventojas rašė: „Jis nevaizduoja esąs be trūkumų ir kvailysčių. Tai žmogus, kurio negali nepamėgti… Jis nesididžiuoja savo didybe, kaip daugelis mano, bet priešingai, yra draugiškas su kiekvienu padoriu žmogumi.“¹⁶ Viljamas Kleitonas, atsivertęs anglas, iš Navū parašė namo apie pranašą taip: „Tikrai norėčiau būti toks žmogus.“¹⁷

Navū mieste pranašas daug pamokslavo, ir Bažnyčios nariams patiko jo klausytis, nes jis mokė apreikštų Evangelijos tiesų su galia. Angusas M. Kenonas pasakojo: „Kada tik jo besiklausydavau, aš visas virpėdavau ir visa siela šlovindavau Viešpatį.“¹⁸ Brigamas Jangas sakė: „Niekada nepraleisdavau progos susitikti su pranašu Džozefu ir išgirsti jį kalbant viešai ar privačiai, kad galėčiau pasisemti supratimo iš versmės, iš kurios jis kalbėjo, kad galėčiau tai turėti ir tuo pasidalinti, esant reikalui… Tokios akimirkos man buvo brangesnės už visus pasaulio turtus.“¹⁹

Džozefo Smito vadovavimas siekė toliau jo religinių atsakomybių ribų. Navū mieste pranašas dalyvavo visuomeniniuose, teisiniuose, verslo, švietimo ir karo tarnybos reikaluose. Jis norėjo, kad Navū gyventojams būtų prieinama visa kultūrinės ir socialinės pažangos teikiama nauda ir galimybės. 1844 m. sausį, didžia dalimi dėl to, kad buvo nusivylęs, kad nei federaliniai, nei valstijos pareigūnai nepajėgė užtikrinti Misūrio šventųjų teisių ir nesugrąžino iš jų atimtos nuosavybės, Džozefas Smitas iškėlė savo kandidatūrą į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento postą. Nors daugelis apžvalgininkų pripažino, kad jo galimybės būti išrinktam buvo menkos, jo kandidatavimas atkreipė visuomenės dėmesį į plačiai paplitusį šventųjų teisių, kurias garantavo konstitucija, pažeidinėjimą. Visi žmonės, kaip kartą pasakė pranašas, „turi lygias teises valgyti nuostabaus savo šalies laisvės medžio vaisius“²⁰.

Kai šventieji buvo priversti palikti Kirtlandą, jie turėjo palikti ir šventyklą, kurią statydami taip sunkiai dirbo. Bet jie vėl ketino turėti šventą šventyklą, nes Viešpats įsakė jiems pradėti statyti šventyklą Navū mieste. Tas darbas prasidėjo 1840 m. rudenį, o kertiniai akmenys buvo padėti 1841 m. balandžio 6 d., per ceremoniją, kuriai pirmininkavo pranašas. Navū šventyklos statyba buvo vienas iš svarbiausių statybinių projektų tuometinėje Vakarų Amerikoje. Šventyklos statyba reikalavo iš šventųjų milžiniško pasiaukojimo, nes dėl nuolatinės imigracijos į augantį miestą, dauguma Bažnyčios narių buvo neturtingi.

1840 m. rugpjūčio 15 d. pranašas pradėjo mokyti krikštų už mirusiuosius doktrinos. Kadangi šventykla buvo dar tik pradėta statyti, iš pradžių krikštus už mirusiuosius šventieji vykdė vietinėse upėse ir upeliuose. 1841 m. sausį Viešpats apreiškė, jog tai galima daryti tik tol, kol krikštus bus galima vykdyti šventykloje (žr. DS 124: 29–31). Per 1841 m. vasarą ir rudenį, ką tik iškastame šventyklos rūsyje šventieji pastatė laikiną medinę krikštyklą. Pirmieji krikštai šioje krikštykloje buvo atlikti 1841 m. lapkričio 21 d.

1841 metais buvo atlikti pirmieji porų užantspaudavimai, o 1843 m. pranašas padiktavo apreiškimą, kuris aprašo amžinąją santuokos sandoros esmę (žr. DS 132). Šio apreiškimo doktrinos pranašui buvo žinomos nuo 1831 metų.²¹ Pagal Dievo įsakymą jis taip pat mokė daugpatystės doktrinos.

Kadangi šventyklos užbaigimo reikėjo dar ilgai laukti, Džozefas Smitas pasirinko vykdyti šventyklos endaumento apeigas už šventyklos ribų. 1842 m. gegužės 4 d. aukštutiniame savo raudonų plytų krautuvės kambaryje pranašas atliko pirmąsias endaumento apeigas mažai brolių grupei, įskaitant Brigamą Jangą. Pranašo gyvenimas nutrūko anksčiau nei buvo užbaigta Navū šventykla. Tačiau 1845 ir 1846 metais tūkstančiai šventųjų gavo šventyklos endaumentus per Brigamą Jangą ir kitus, kurie gavo šiuos palaiminimus iš pranašo.

Nors šventieji iš pradžių mėgavosi santykine Navū ramybe, virš pranašo vis labiau kaupėsi persekiojimo debesys ir jis jautė, kad jo žemiškoji misija artėja į pabaigą. Įsimintino 1844 metų kovo susirinkimo metu pranašas įpareigojo Dvylika valdyti Bažnyčią po jo mirties, aiškindamas, kad dabar jie turi visus raktus ir įgaliojimus tai daryti. Vilfordas Vudrufas, tuometinis Dvylikos Kvorumo narys, vėliau pareiškė: „Liudiju, kad ankstyvą 1844 m. pavasarį Navū mieste pranašas Džozefas Smitas sušaukė apaštalus ir perdavė jiems Dievo Bažnyčios bei karalystės apeigas. Ir visus raktus bei galias, kuriuos Dievas suteikė jam, jis užantspaudavo ant mūsų galvų. Jis pasakė mums, kad privalome įtempti pečius ir nešti šią karalystę, arba būsime pasmerkti… Jo veidas buvo tyras kaip gintaras, ir jis spinduliavo tokia galia, kokios niekada nebuvau matęs jokiame mirtingame žmoguje.“²² Po pranašo mirties atsakomybė už Dievo Bažnyčią ir karalystę žemėje turėjo likti Dvylikos Apaštalų Kvorumui.

1844 m. birželį pranašas buvo apkaltintas maištu. Nors Navū mieste jis buvo išteisintas dėl šio kaltinimo, Ilinojaus gubernatorius Tomas Fordas primygtinai reikalavo, kad Džozefas pagal tą patį kaltinimą būtų teisiamas Karteidže, Ilinojaus valst., Henkoko apygardos administraciniame centre. Atvykę į Karteidžą, pranašas ir jo brolis Hairumas dėl pradinio kaltinimo buvo paleisti už užstatą, bet po to buvo apkaltinti Ilinojaus valstijos išdavyste ir įkalinti vietiniame kalėjime.

Karštą ir tvankią 1844 m. birželio 27 d. popietę kalėjimą užpuolė nedorėlių gauja suodžiais išteptais veidais ir nužudė Džozefą ir Hairumą Smitus. Maždaug po trijų valandų Vilardas Ričardsas ir Džonas Teiloras, buvę kalėjime su nužudytaisiais, pasiuntė į Navū liūdną žinią: „Karteidžo kalėjimas, 1844 m. birželio 27 d. 20 val. 5 min. Džozefas ir Hairumas negyvi… Tai įvyko akimirksniu.“²³ Būdamas 38 metų amžiaus Džozefas Smitas užantspaudavo savo liudijimą savo krauju. Jo darbas mirtingajame pasaulyje užbaigtas, Dievo Bažnyčia ir karalystė paskutinį kartą įkurta žemėje, Džozefas Smitas krito nuo samdytų žudikų kulkų. Apie pranašą Džozefą Smitą pats Viešpats taip liudijo: „Aš pašaukiau [Džozefą Smitą] per savo angelus, savo tarnaujančius tarnus, ir savo paties balsu iš dangų, kad įgyvendintų mano darbą; jis padėjo jo pagrindą ir buvo ištikimas, ir aš pasiėmiau jį pas save. Daugelis stebėjosi dėl jo mirties; bet tai buvo reikalinga, kad jis savo liudijimą užantspauduotų savo krauju, kad būtų pagerbtas, o nelabieji pasmerkti“ (DS 136:37–39).

Džozefas Smitas, didis pastarųjų dienų pranašas, regėtojas ir apreiškėjas, buvo uolus ir paklusnus Aukščiausiojo tarnas. Prezidentas Brigamas Jangas pažymėjo: „Nemanau, kad žemėje yra žmogus, kuris pažinojo jį geriau už mane; todėl drąsiai sakau, kad išskyrus Jėzų Kristų, žemėje nebuvo ir nėra geresnio žmogaus. Aš esu jo liudytojas.“²⁴