„Dievas bus su tavimi per amžių amžius.“ Pranašas Liberčio kalėjime

„Nuolankus jūsų tarnas Džozefas Smitas jaunesnysis, kalinys dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus ir šventųjų, suimtas ir laikomas dėl gaujos, veikiančios pagal jo ekscelencijos gubernatoriaus Lilburno V. Bogso išduotą įsaką dėl išnaikinimo, savivalės, drauge su savo bendražygiais kaliniais ir mylimais broliais Kalebu Boldvinu, Laimanu Vaitu, Hairumu Smitu ir Aleksandru Makrėjumi siunčia visiems jums sveikinimą.⁵ Dievo Tėvo ir mūsų Viešpaties bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus malonė tebūna ant jūsų visų ir tepasilieka su jumis per amžius. Tegausėja per Dievo gailestingumą jūsų pažinimas. Tegyvuoja ir tegausėja jūsų tikėjimas, dorybė, pažinimas, savitvarda, kantrybė, dievotumas, broliškas palankumas ir tikroji meilė, kad nieko nestokotumėte ir nebūtumėte bevaisiai [žr. 2 Pet 1:5–8].

Kadangi žinome, kad daugeliui iš jūsų gerai pažįstamos mums padarytos skriaudos, despotiškos neteisybės ir žiaurumai – kaip buvome suimti, melagingai apkaltinti visokiomis piktadarybėmis ir įmesti į kalėjimą, įkalinti už storų sienų, apsupti stiprios sargybos, kuri dieną ir naktį saugo mus taip nenuilstamai, kaip tai daro velnias, gundydamas ir ruošdamas pinkles Dievo žmonėms, – todėl, švelniai mylimi broliai, esame dar labiau pasiruošę ir kupini noro prašyti jūsų bendrystės ir meilės. Mūsų aplinkybės skirtos pažadinti mūsų dvasias, – manome, kad ir jūsiškes, – šventai prisiminti viską ir kad niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės ir mūsų tarpusavio bendrystės [žr. Rom 8:39]; ir kad bet koks mums padarytas nelabumas ar žiaurumas tik tvirčiau suriš mūsų širdis ir meile užantspauduos jas drauge.

Mums nereikia jums sakyti, kad esame įkalinti be priežasties, nė jums reikia mums sakyti, kad esate išvaryti iš savo namų ir spaudžiami be priežasties. Ir mes, ir jūs suprantame, kad jei Misūrio valstijos gyventojai paliktų šventuosius ramybėje ir būtų norėję taikos taip kaip šie, toje valstijoje iki šiol būtų tik taika ir ramybė; mums nereikėtų būti šiame pragare… kur esame priversti klausytis vien piktžodžiavimo keiksmų ir stebėti visokiausius piktžodžiavimo, girtavimo, veidmainiavimo bei pasileidimo vaizdus. Tada našlių ir našlaičių šauksmai nekiltų prieš juos pas Dievą. Ir nekaltas kraujas nebūtų sutepęs Misūrio žemės… Tai liūdna istorija; taip, apverktina istorija; taip, sielvartinga istorija; per daug visko, kad būtų galima pasakoti, per daug, kad būtų galima apmąstyti, per daug žmogui…

[Mūsų persekiotojai] tai daro šventiesiems, kurie nepadarė jiems nieko bloga, kurie yra nekalti ir dori; kurie myli Viešpatį, savo Dievą, ir pasiryžę visko atsisakyti dėl Kristaus. Tai baisu pasakoti, bet tai yra tikra tiesa. Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tiems, per kuriuos jie ateina [žr. Mato 18:7].“⁶

„O Dieve, kur tu? Ir kurgi ta priedanga, dengianti tavo slėptuvę? Kaip ilgai tavo ranka bus sulaikyta, ir tavo akis, taip, tavo tyra akis, iš amžinųjų dangų stebės tavo žmonių ir tavo tarnų skriaudas, ir tavo ausį vers jų šauksmai?

Taip, o Viešpatie, kaip ilgai jie kentės šias skriaudas ir neteisėtas priespaudas, kol tavo širdis suminkštės jiems ir tavo vidų apims užuojauta jiems?

O Viešpatie Dieve Visagali, dangaus, žemės ir jūrų bei viso, kas juose, sutvėrėjau, kuris kontroliuoji ir pajungi velnią bei tamsią ir tamsuolišką Šeolo viešpatystę, – ištiesk savo ranką; teperveria tavo akis; tebūna nukelta tavo priedanga; tenebūna daugiau uždengta tavo slėptuvė; tebūna atsukta tavo ausis; tebūna suminkštinta tavo širdis, ir tavo vidus apimtas užuojautos mums. Teužsidega tavo pyktis prieš mūsų priešus; ir savo širdies įtūžyje savo kalaviju atkeršyk už mus dėl mūsų skriaudų. Atsimink savo kenčiančius šventuosius, o mūsų Dieve; ir tavo tarnai džiūgaus tavo vardu per amžius…

Mano sūnau, ramybė tavo sielai; pasipriešinimas tau ir suspaudimai truks tik trumpą akimirką; ir tada, jei gerai tai ištversi, Dievas išaukštins tave aukštybėse; tu triumfuosi virš visų savo priešų.“⁷ [Žr. DS 121:1–8.]

„Leiskite pasakyti jums, broliai, kad neišmanymas, prietaringumas ir fanatizmas pasireiškiantys ten, kur neturėtų, dažnai trukdo šios Bažnyčios klestėjimui, kaip kalnuose lietaus sukeltas srautas, kuris užteršia tyriausią ir skaidriausią upelį purvu, nešvarumais ir šiukšlėmis bei sudrumsčia viską, kas anksčiau buvo skaidru, ir viskas pasileidžia vienu bendru potvyniu; bet potvynis praeina; ir nepaisant to, kad šiuo metu esame išvolioti to potvynio purvyne, kita banga vėliau galbūt atneš mums skaidraus kaip krištolas ir skaistaus kaip sniegas vandens; o purvas, šakos ir šiukšlės pasiliks ir nusės pakeliui.

Kiek ilgai tekantys vandenys gali likti netyri? Kokia galia sustabdys dangus? Lygiai taip galėtų žmogus ištiesti savo silpnutę ranką, kad sustabdytų Misūrio upę, tekančią savo nustatyta kryptimi, arba apgręžtų jos tėkmę, kaip sutrukdyti Visagaliui išlieti iš dangaus žinojimą ant pastarųjų dienų šventųjų galvų. [Žr. DS 121:33.]

Kas yra [gubernatorius Lilburnas V.] Bogsas ar jo žudikiška gauja? – argi ne pakrantės karklai, gaudantys potvynio nešamas šakas? Juk nesiginčysime, kad vanduo yra ne vanduo, nes kalnų potvynis atsiunčia purvą ir sudrumsčia krištolinę tėkmę, nors po to palieka ją tyresnę nei prieš tai; arba kad ugnis yra ne ugnis, nes ją galima užgesinti užliejus vandeniu; arba, kad mūsų reikalas žlugęs, nes išdavikai, melagiai, kunigai, vagys ir žmogžudžiai, kurie visi vienodai tvirtai laikosi savo darbų ir pažiūrų, iš savo dvasinio nelabumo aukštose vietose ir iš savo velniškų tvirtovių išliejo purvo, nešvarumų ir šiukšlių potvynį… ant mūsų galvų.

Ne! Jokiu būdu. Pragaras gali išlieti savo įniršį, tarsi degančią Vezuvijaus, Etnos ar bet kokio baisiausio ugnikalnio lavą, bet „mormonizmas“ atsilaikys. Vanduo, ugnis, tiesa ir Dievas – visa tai realybė. „Mormonizmas“ yra tiesa. Dievas yra jo kūrėjas ir mūsų skydas. Esame gimę iš Jo. Jo balsu buvome pašaukti šiam Jo Evangelijos laikotarpiui laikų pilnatvės pradžioje. Per Jį gavome Mormono Knygą; Jo dėka išlikome iki šios dienos; ir Jo dėka išliksime, jei tai atneš mums šlovę; ir visagaliu Jo vardu esame pasiryžę ištverti sunkumus kaip geri kareiviai – iki galo.

Tai perskaitę jūs suprasite, o jei ne, tai galite suprasti, kad sienos ir grandinės, durys ir girgždantys vyriai ir vos ne mirtinai išsigandę sargybiniai ir kalėjimo prižiūrėtojai… iš esmės yra tam, kad doro žmogaus siela pasijustų stipresnė už pragaro jėgas…

Jūsų broliai ir kentėjimų dalininkai bei Jėzaus Kristaus kaliniai dėl Evangelijos ir dėl mumyse gyvenančios garbės vilties.“⁸

Viešpats paguodė pranašą tokiais žodžiais: „Žemės pakraščiai teirausis apie tavo vardą, ir kvailiai tyčiosis iš tavęs, ir pragaras siautės prieš tave; tuo tarpu tyraširdžiai ir išmintingi, ir kilnūs, ir dori nuolat ieškos patarimo ir įgaliojimo, ir palaiminimų iš po tavo rankos. Ir tavo žmonės niekada neatsigręš prieš tave dėl išdavikų liudijimo. Ir tu būsi gerbiamas, nors jų įtaka įstums tave į bėdą bei už grotų ir sienų; ir tik trumpa akimirka, ir dėl tavo teisumo tavo balsas tavo priešams bus baisesnis už įniršusį liūtą; ir tavo Dievas stovės šalia tavęs per amžių amžius.

Jei esi pašauktas pereiti per suspaudimą; jei esi pavojuose tarp netikrų brolių; jei esi pavojuose tarp plėšikų; jei esi pavojuose sausumoje ar jūroje; jei esi kaltinamas visokiausiais netikrais kaltinimais; jei tavo priešai puola tave; jeigu jie atplėšia tave nuo tavo tėvo ir motinos, ir brolių, ir seserų bendrijos; ir jei su ištrauktu kalaviju tavo priešai atplėšia tave nuo tavo žmonos ir tavo vaikų krūtinės, ir jei tavo vyresnysis sūnus, nors jam tik šešeri, įsitvers tavo apdarų ir sakys: Mano tėve, mano tėve, kodėl tu negali likti su mumis? O mano tėve, ką tie žmonės darys tau? – ir jei tada jis bus kalaviju nustumtas nuo tavęs, ir tu būsi nutemptas į kalėjimą, ir tavo priešai slankios aplink tave kaip vilkai avinėlio kraujo; ir jei būsi įmestas į duobę ar į žmogžudžių rankas, ir tau bus paskelbtas mirties nuosprendis; jei būsi įmestas į gelmę; jei sukilusios bangos susitelks prieš tave; jei siautulingi vėjai atsigręš prieš tave; jei dangūs sutelks juodumą ir visos stichijos susijungs pastoti kelią; ir, galiausiai, jei patys pragaro nasrai plačiai išsižios tavęs praryti, žinok, mano sūnau, kad visa tai suteiks tau patirties ir išeis tau į gera.

Žmogaus Sūnus nusileido žemiau viso to. Argi tu didesnis už jį?

Todėl laikykis savo kelio, ir kunigystė liks su tavimi; nes ribos jiems yra nustatytos, jie negali peržengti. Tavo dienos yra žinomos, ir tavo metų nebus atskaičiuota mažiau; todėl nebijok to, ką gali padaryti žmogus, nes Dievas bus su tavimi per amžių amžius.“⁹ [Žr. DS 122:1–9.]

Netrukus po to, kai pranašui buvo leista pabėgti nuo savo kalintojų Misūryje, jis aprašė jausmus, kuriuos patyrė būdamas įkalintas: „Turiu pasakyti, kad būdamas savo priešų rankose, nors labai nerimavau dėl savo šeimos ir draugų, su kuriais buvo nežmoniškai ir šiurkščiai elgiamasi… tačiau, kas dėl manęs, pats jaučiausi visiškai ramus ir susitaikęs su savo Dangiškojo Tėvo valia. Žinojau, kad aš, kaip ir šventieji, nekaltas ir kad mes nepadarėme nieko, kuo nusipelnytume tokio savo skriaudėjų elgesio. Todėl galėjau tikėdamasis išgelbėjimo žvelgti į tą Dievą, kurio rankose yra visų žmonių gyvybės ir kuris dažnai mane išgelbėdavo iš mirties. Ir nepaisant to, kad žmogaus protu mąstant atrodydavo, jog nėra jokio išsigelbėjimo ir man į akis žvelgia mirtis, ir mano sunaikinimas akivaizdus, nuo pat patekimo į kalėjimą, jaučiausi tikras, kad aš ir mano broliai bei mūsų šeimos būsime išgelbėti.

Taip, tas ramus tylus balsas, kuris taip dažnai kuždėdavo paguodą mano sielai sielvarto ir kančios gelmėse, liepdavo man nenusiminti ir pažadėdavo išgelbėjimą, kas mane labai paguosdavo. Ir nors pagonys niršo ir žmonės prisigalvojo tuštybių, tačiau Pulkų Viešpats, Jokūbo Dievas, buvo mano prieglobstis; ir kai Jo šaukdavausi vargo dieną, Jis mane išgelbėdavo [žr. Psalmyno 46:7; 50:15]; todėl kviečiu savo sielą ir visa, kas manyje, laiminti ir šlovinti Jo šventą vardą. Nes „mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet nenusimename. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę“. [Žr. 2 Korintiečiams 4:8–9.]“¹⁰