Skyrius 16: Apreiškimas ir gyvasis pranašas

Skyrius 16

Apreiškimas ir gyvasis pranašas

„Pagrindinė dangaus taisyklė yra tokia, kad niekas žemėje niekada neturi būti daroma neapreiškus paslapties jo tarnams pranašams.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Kirtlande, Ohajo valst., pranašas Džozefas Smitas gavo daugybę apreiškimų. Todėl šis laikotarpis labai svarbus kuriant Bažnyčios doktriną ir valdymą. Kai pranašas gaudavo šiuos apreiškimus, šalia dažnai būdavo kiti Bažnyčios vadovai ir užrašydavo jo žodžius, kaip jis juos gaudavo iš Viešpaties. Tie apreiškimai dažnai jam ateidavo kaip atsakymai į maldą. Parlis P. Pratas, kuris vėliau tapo Dvylikos nariu, dalyvavo, kai pranašas gavo apreiškimą, kuris dabar yra Doktrinos ir Sandorų 50 skyrius. Vyresnysis Pratas pasakojo:

„Po to, kai kartu pasimeldėme jo vertimo kambaryje, jis mūsų akivaizdoje padiktavo šį apreiškimą. Kiekvienas sakinys buvo tariamas lėtai ir labai aiškiai, po kiekvieno sakinio padarant pauzę, pakankamai ilgą, kad jį ranka galėtų užrašyti eilinis žmogus… Niekada nebūdavo dvejojimo, teksto peržiūrėjimo ar skaitymo, kad būtų išlaikyta bendra mintis.“¹

Nors kai kurie apreiškimai buvo perrašomi ranka asmeniniam naudojimui, paprastai Bažnyčios nariai neturėjo galimybės juos perskaityti. Džozefas Smitas žinojo, kad Dievo apreiškimai yra tokie svarbūs, kad jie turi būti kruopščiai saugomi ir padaryti prieinami pasauliui. 1831 m. lapkričio mėn. Hairame, Ohajo valst., surengtoje specialioje konferencijoje pranašas ir kiti Bažnyčios vadovai nusprendė išspausdinti iki tol pranašo gautų apreiškimų rinkinį. Po šio sprendimo pranašas gavo dievišką apreiškimą, kurį Viešpats pavadino „Mano įvadas mano įsakymų knygai“ (DS 1:6). Šis apreiškimas, kuris dabar yra Doktrinų ir Sandorų 1 skyrius, reiškė Viešpaties pritarimą tų apreiškimų spausdinimui ir paaiškino, kodėl Jis juos davė. Viešpats sakė: „Tyrinėkite šiuos įsakymus, nes jie yra tikri ir patikimi, ir visos juose esančios pranašystės ir pažadai bus įvykdyti.“ (DS 1:37.) Kai antrąją konferencijos dieną šis apreiškimas buvo perskaitytas pranašui, jis „pakilo ir išreiškė savo dėkingumą“ už šį Viešpaties apreikštą pritarimą.²

Po šios konferencijos pranašas rašė: „Beveik dvi savaites buvau užimtas vien įsakymų peržiūrėjimu ir dalyvavimu konferencijoje; nes nuo lapkričio 1 iki 12 dienos surengėme keturias specialias konferencijas. Paskutinėje… konferencija balsavo, kad jie vertina tuos apreiškimus labiau už visos žemės turtus.“ Konferencija taip pat pareiškė, jog tie apreiškimai yra „Bažnyčios pagrindas šiomis paskutinėmis dienomis ir naudingi pasauliui, rodantys, kad mūsų Gelbėtojo karalystės slėpinių raktai vėl patikėti žmogui; ir amžinybės turtai pasiekiami tiems, kurie nori gyventi kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos.“³

Tų apreiškimų rankraščiai buvo išsiųsti Viljamui V. Felpsui į Misūrį, kad būtų išleisti, kaip Įsakymų Knyga. Brolis Felpsas, kuriam Viešpaties buvo įsakyta vykti į Misūrį ir tapti Bažnyčios leidėju (žr. DS 57:11), netrukus pradėjo rinkti spaudmenis knygos spausdinimui. Tačiau 1833 m. liepos 20 d. nedorėlių gauja sunaikino spaustuvę ir daugumą išspausdintų lapų. Kažkiek palaidų lapų išgelbėjo Bažnyčios nariai ir savarankiškai surišo, bet knyga taip ir nebuvo išleista. 1835 metais apreiškimai, kurie turėjo sudaryti Įsakymų Knygą, kartu su daugeliu papildomų apreiškimų buvo išleisti Kirtlande kaip Doktrina ir Sandoros. Kartu su papildomais apreiškimais, kurie buvo pridėti nuo 1835 m., ši knyga yra liudijimas, kad Dievas kalba mūsų dienomis per savo gyvąjį pranašą, Bažnyčios prezidentą, kad laimintų ir vestų savo Bažnyčią.

Džozefo Smito mokymai

Savo žmones ir savo Bažnyčią Dievas visada vedė per apreiškimą.

Tikėjimo Teiginiai 1:9: „Mes tikime visa, ką Dievas apreiškė, visa, ką jis apreiškia šiuo metu, ir tikime, kad jis dar apreikš daug didžių ir svarbių dalykų, susijusių su Dievo karalyste.“⁴

„Jei ne apreiškimas, niekada nesuprastume dieviškų ir dangiškų dalykų. Galime visą amžinybę pateikinėti dalykus kaip dvasinius ir reikšti savo nuomonę, bet tai ne įgaliojimas.“⁵

„Apreiškimo doktrina žymiai pranoksta neapreiškimo doktriną; nes viena tiesa, apreikšta iš dangaus, vertesnė už visas egzistuojančias sektantiškas idėjas.“⁶

„Išgelbėjimas negali įvykti be apreiškimo; be jo tarnavimas būtų beprasmis… Joks žmogus negali būti Jėzaus Kristaus tarnas, jei jis neturi Jėzaus liudijimo; o tai pranašystės dvasia [žr. Apreiškimo 19:10]. Išgelbėjimas visada buvo teikiamas per liudijimą. Šių laikų žmonės liudija apie dangų ir pragarą niekada jų nematę; ir aš pasakysiu, kad žmogus nežino šių dalykų be apreiškimo.“⁷

„Jėzus mokė: „Ant šios uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ [Mato 16:18.] Kokios uolos? Apreiškimo.“⁸

„Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia buvo įkurta ant tiesioginio apreiškimo pagrindo – taip visada būdavo su tikrąja Dievo Bažnyčia, kaip sako Raštai (Amoso 3:7, ApD 1:2); ir Dievo valia ir per Jo palaiminimus aš iki šiol buvau įrankis Jo rankose vykdyti Sionės reikalą.“⁹

1834 metų balandį pranašas kalbėjo Bažnyčios konferencijoje. „Prezidentas Džozefas Smitas jaunesnysis perskaitė antrąjį Joelio pranašystės skyrių, pasimeldė ir taip kalbėjo konferencijai: „…Mūsų aplinkybės skiriasi nuo bet kurios kitos liaudies, kada nors gyvenusios žemėje; dėl to šios ankstesnės pranašystės negali būti taikomos mūsų sąlygoms; jos duotos kitiems žmonėms, gyvenusiems prieš mus; bet paskutinėmis dienomis Dievas pašaukė likutį, kuriame glūdi išsigelbėjimas, kaip ir Jeruzalėje bei Sionėje [žr. Joelio 2:32]. Jei Dievas neduotų daugiau apreiškimų, kur rastume Sionę ir šį likutį?…“

Tada prezidentas papasakojo apie tai, kaip gavo bei išvertė Mormono Knygą, kaip buvo gautas apreiškimas apie Aarono kunigystę, kaip 1830 m. buvo suorganizuota Bažnyčia, kaip buvo gautas apreiškimas apie aukštąją kunigystę ir ant Bažnyčios buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana, po to tarė: „Atimkite Mormono Knygą bei apreiškimus ir kur tada mūsų religija? Jos nebeliktų.“¹⁰

Bažnyčios prezidentas paskirtas gauti iš Dievo apreiškimus visai Bažnyčiai; atskiri asmenys gali gauti apreiškimus, kaip vykdyti savo pareigas.

„Jėzus… paskyrė Bažnyčioje pirmiausia apaštalus, antra, pranašus tarnystės darbui, šventųjų tobulinimui ir taip toliau;… Pagal Amoso 3:7 pagrindinė dangaus taisyklė yra tokia, kad niekas žemėje niekada neturi būti daroma neapreiškus paslapties jo tarnams pranašams.“¹¹

1830 m. rugsėjį Džozefas ir Ema Smitai persikėlė iš Harmonio, Pensilvanijos valst., į Fajetą, Niujorko valst. Atvykę jie sužinojo, kad kai kurie šventieji yra apgaudinėjami netikrais apreiškimais: „Savo didžiam liūdesiui… netrukus įsitikinome, kad Šėtonas tykojo apgauti ir ieškojo, kurį galėtų praryti. Brolis Hairamas Peidžas turėjo kažkokį akmenį, per kurį gavo tam tikrus „apreiškimus“ dėl Sionės kūrimo, Bažnyčios tvarkos ir taip toliau. Visa tai visiškai nesiderino su Dievo namų tvarka, išdėstyta Naujajame Testamente ir mūsų paskutiniuose apreiškimuose. Kadangi rugsėjo 26 dieną buvo paskirtas konferencijos susirinkimas, maniau, kad būtų išmintinga nedaryti nieko ypatinga, tik ta tema pakalbėti su broliais dar iki konferencijos. Tačiau pamatęs, kad daugelis, ypač Vitmerio šeima ir Oliveris Kauderis labai tikėjo tuo, kas buvo gauta per tą akmenį, pamanėme, kad geriausia būtų kreiptis į Viešpatį tokiu svarbiu reikalu; ir dar neprasidėjus konferencijai gavome štai ką:

„Apreiškimas Oliveriui Kauderiui, duotas Fajete, Niujorko valst., 1830 m. rugsėjo mėn.

„Štai, iš tiesų, iš tiesų sakau tau, kad šioje bažnyčioje niekas, išskyrus mano tarną Džozefą Smitą jaunesnįjį, nebus paskirtas gauti įsakymus ir apreiškimus, nes jis juos gauna kaip Mozė. Ir tu paklusi tam, ką aš duosiu jam…

ir neįsakinėsi tam, kuris yra galva tau ir kuris yra galva bažnyčiai; nes aš jam daviau slėpinių ir užantspauduotų apreiškimų raktus, kol į jo vietą jiems nepaskirsiu kito…

Ir dar, tu susitiksi su savo broliu Hairamu Peidžu, vien tik jis ir tu, ir jam pasakysi, jog tai, ką jis užrašė iš to akmens, yra ne iš manęs ir kad jį apgaudinėja Šėtonas; nes, štai, tai jam nepaskirta; ir niekam iš šios bažnyčios niekas nebus paskirta priešingai bažnyčios sandoroms.

Nes viskas turi būti daroma tvarkingai ir bendru sutikimu bažnyčioje, per tikėjimo maldą.“ [DS 28:2–3, 6–7, 11–13]…

Pagaliau susirinko mūsų konferencija. Buvo aptartas anksčiau minėto akmens klausimas, ir po kruopštaus nagrinėjimo brolis Peidžas bei visa dalyvavusi Bažnyčia atsižadėjo minėtojo akmens ir visų su juo susijusių dalykų abipusiam mūsų pasitenkinimui ir džiaugsmui.“¹²

Bažnyčiai vadovauja Prezidentai, arba [Pirmoji] prezidentūra; ir Dievo minties ir valios apreiškimai Bažnyčiai turi ateiti per tą Prezidentūrą. Tokia dangaus tvarka ir Melchizedeko kunigystės galia bei privilegija. Taip pat bet kuris Bažnyčios pareigūnas turi privilegiją gauti apreiškimus, susijusius su konkrečiu jo pašaukimu ir pareigomis Bažnyčioje.“¹³

„Nesame įpareigoti priimti kokį nors apreiškimą iš kokio nors vyro ar moters, kuriam nėra oficialiai suteiktas tas įgaliojimas ir tai nėra deramai patvirtinta.

… Tai prieštarauja Dievo tvarkai, kad koks nors Bažnyčios narys ar bet koks kitas žmogus gautų nurodymus įgaliotiems asmenims, kurių padėtis aukštesnė už jų; taigi žinosite, kad nedera jų klausyti; bet jei žmogus gauna regėjimą, ar jį aplanko dangiškasis pasiuntinys, tai turi būti jo paties naudai ir pamokymui; nes pagrindiniai Bažnyčios principai, valdžia ir doktrina glūdi karalystės raktuose.“¹⁴

Bažnyčios prezidentas perduoda mums Dievo žodį mūsų laikams ir mūsų kartai.

Heberis Č. Kimbolas, tarnaudamas prezidento Brigamo Jango patarėju, sakė „Brolis Džozefas Smitas daug kartų sakė broliui Brigamui, man ir kitiems, kad jis yra Dievo atstovas mums, kad mokytų ir vadovautų mums, ir subartų nusidėjėlius.“¹⁵

Vilfordas Vudrufas, ketvirtasis Bažnyčios prezidentas, sakė: „Papasakosiu apie vieną susirinkimą, kuriame būdamas jaunas lankiausi Kirtlando mieste. Tame susirinkime buvo kalbama apie gyvus apreiškimus ir apie rašytinį Dievo žodį… Vadovaujantis Bažnyčios žmogus atsistojo ir kalbėjo ta tema: „Čia prieš save turite Dievo žodį Biblijoje, Mormono Knygoje bei Doktrinose ir Sandorose; turite rašytinį Dievo žodį ir jūs, kurie teikiate apreiškimus, turite teikti apreiškimus pagal tas knygas, nes kas jose užrašyta, yra Dievo žodis. Turime neišeiti už jų ribų.“

Jam baigus, brolis Džozefas atsisuko į brolį Brigamą Jangą ir tarė: „Broli Brigamai, noriu, kad atsistotumėte ir pasakytumėte mums savo požiūrį į gyvus apreiškimus ir rašytinį Dievo žodį.“ Brolis Brigamas atsistojo, paėmė Bibliją ir padėjo, paėmė Mormono Knygą ir padėjo, paėmė Doktrinos ir Sandorų knygą ir padėjo prieš save. Tada tarė: „Štai rašytinis Dievo žodis mums apie Dievo darbą nuo pasaulio pradžios beveik iki šios dienos. Ir dabar, palyginus su gyvais apreiškimais, šios knygos man nieko nereiškia; šios knygos neperduoda Dievo žodžio tiesiogiai mums dabar taip, kaip pranašo žodžiai, tai yra žmogaus, turinčio šventąją kunigystę mūsų dienomis ir mūsų kartoje. Gyvų apreiškimų neiškeisčiau į visas rašytines knygas.“ Tokia buvo jo kalba. Kai jis baigė, brolis Džozefas pasakė susirinkimui: „Brolis Brigamas kalbėjo jums Viešpaties žodį ir pasakė tiesą.“¹⁶

Brigamas Jangas, antrasis Bažnyčios prezidentas, pasakojo: „Prieš daugelį metų pranašas Džozefas Smitas pastebėjo, kad jei žmonės būtų priėmę jo gautus apreiškimus ir pagal juos išmintingai elgęsi taip, kaip sakė Viešpats, jie būtų galėję padaryti ir suprasti kur kas daugiau, nei padarė ir suprato“¹⁷

Mes palaikome Bažnyčios prezidentą ir kitus Bažnyčios vadovus, kai meldžiamės už juos ir klausome jų patarimo.

Džozefas Smitas užrašė, kad per Kirtlando šventyklos pašventinimą 1836 m. kovo 27 d. įvyko toks dalykas: „Tada pasakiau trumpą kalbą ir pakviečiau keletą kvorumų ir visą šventųjų susirinkimą pripažinti [Pirmąją] prezidentūrą kaip pranašus ir regėtojus bei palaikyti juos savo maldomis. Atsistodami jie visi sudarė sandorą, jog tai darys.

Tada kvorumus ir šventųjų susirinkimą pakviečiau pripažinti Dvylika dalyvaujančių apaštalų, kaip pranašus, regėtojus ir apreiškėjus ir ypatingus liudytojus visoms žemės tautoms, turinčius karalystės raktus, kad ją atrakintų ar pavestų tai padaryti, ir palaikyti juos savo maldomis. Atsistodami jie patvirtino savo sutikimą tai daryti.

Po to kvorumus ir šventųjų bendruomenę pakviečiau pripažinti Septyniasdešimčių prezidentus… ir palaikyti juos savo maldomis, ką jie padarė atsistodami…

Kiekvieną kartą balsavimas buvo vienbalsis, ir aš visiems pranašavau, kad kiek jie palaikys šiuos vyrus jų pareigybėse… tiek Viešpats juos laimins; taip, Kristaus vardu jie turėtų gauti palaimas.“¹⁸

„Kaip tie, kurie laikė iškėlę Mozės rankas [žr. Išėjimo 17:8–13], taip ir mes palaikykime rankas tų, kurie paskirti vadovauti karalystės reikalams, kad jie galėtų būti stiprinami ir gauti galios įvykdyti didžius savo planus, ir būti įrankiais įvykdant didį paskutiniųjų dienų darbą.“¹⁹

„Jei žmonės kažką daro paprasčiausiai todėl, kad jiems patarė taip daryti, ir darydami visą laiką murma, iš to jokios naudos; lygiai taip pat sėkmingai jie galėtų to nedaryti. Yra tokių, kurie vadina save šventaisiais, bet yra per daug linkę murmėti ir ieškoti kaltų, kai duodamas koks nors patarimas, prieštaraujantis jų nuomonei, net jei jie patys prašo patarimo; juo labiau, kai duodamas neprašytas patarimas, prieštaraujantis jų supratimui; bet, broliai, iš daugumos jūsų mes tikimės kai ko geresnio; tikime, kad jūs laikas nuo laiko norite patarimo ir kad džiugiai jam paklusite, kai gausite jį iš deramo šaltinio.“²⁰

Eliza R. Snou rašė: „[Džozefas Smitas] sakė, kad jei Dievas jį paskyrė ir išsirinko įrankiu vadovauti Bažnyčiai, kodėl neleidus jam vadovauti iki galo? Kam stoti skersai kelio, kai jis paskirtas tai daryti? Kas žino Dievo sumanymą? Argi Jis neapreiškia dalykų kitaip, nei mums atrodo? [Pranašas] pažymėjo, kad jis nuolat kėlėsi, nors viskas jį smukdė, stojo skersai kelio ir priešinosi; nepaisant viso pasipriešinimo, jis visada galiausiai lieka teisus…

Jis barė tuos, kurie buvo linkę kritikuoti tai, kaip jis tvarko Bažnyčios reikalus, sakydamas, kad Dievas pašaukė jį vadovauti Bažnyčiai ir jis vadovaus jai teisingai; tie, kas kišasi, bus sugėdinti, kai pasirodys jų pačių kvailumas.“²¹

Kas atmeta gyvąjį pranašą, nepažengs į priekį ir užsitrauks Dievo teismus.

„Nepaisant to, kad visas pažinimas tiesiogine prasme ateina iš Dievo, vis dėlto, kai jis būdavo apreiškiamas, tuo metu niekas juo netikėdavo kaip apreiškimu…

Nojus buvo tobulas žmogus, ir jo pažinimas, arba apreiškimas, apie tai, kas turi įvykti žemėje, suteikė jam galios pasiruošti ir išgelbėti save ir savo šeimą nuo sunaikinimo tvanu. Žemės gyventojai nepatikėjo tuo pažinimu, arba apreiškimu… Jie žinojo, kad Adomas buvo pirmasis žmogus, sutvertas pagal Dievo paveikslą; kad jis buvo geras žmogus; kad Henochas vaikščiojo su Dievu tris šimtus šešiasdešimt penkerius metus ir buvo perkeltas į dangų neragavęs mirties. Bet jie negalėjo pakelti naujo apreiškimo: senuoju tikime, nes mūsų tėvai tikėjo, bet šalin su naujais apreiškimais. Ir tvanas juos nušlavė…

Tą patį principą akivaizdžiai pademonstravo žydai, kai Gelbėtojas atėjo kūne. [Jie] didžiavosi senaisiais apreiškimais, puošė mirusiųjų kapus, davė dešimtinę nuo mėtų ir anyžių, kalbėjo ilgas maldas norėdami pasirodyti, keliaudavo per jūrą ir sausumą, kad laimėtų naujatikius, bet kai atėjo naujas apreiškimas iš paties didžiojo Aš Esu burnos, jie negalėjo to pakelti – to buvo per daug. Tai parodė tos kartos sugedimą, kaip ir ankstesnių, ir jie šaukė: „Šalin! Ant kryžiaus jį!..“

Dar kartą tokia pati kalba buvo panaudota, kai šiai kartai atėjo Mormono Knyga. Senasis apreiškimas, senieji patriarchai, piligrimai ir apaštalai buvo palaiminti. Tikime jais, bet naujųjų negalime pakęsti.“²²

„Pasaulis visada klydo laikydamas netikrus pranašus tikraisiais, o tuos, kuriuos atsiuntė Dievas, jie laikė netikrais pranašais ir todėl tikruosius pranašus žudė, užmėtydavo akmenimis, bausdavo ir įkalindavo. Šie turėdavo slapstytis dykumose, kalnuose, olose ir žemės plyšiuose“ [žr. Hebrajų 11:38], ir nors šie buvo garbingiausi žemės žmonės, jie išvarydavo juos iš savo bendruomenės kaip valkatas, tuo tarpu rodė palankumą ir pagarbą bei rėmė niekšus, netikėlius, veidmainius, apsišaukėlius ir niekingiausius iš žmonių.“²³

„Neturiu nė menkiausio supratimo, ar ši karta, jei Kristus ateitų į žemę ir kalbėtų tokius tiesmukiškus žodžius, kokius Jis kalbėjo žydams, Jo neatmestų už tokį tiesmukiškumą… Daugelis sakys: „Aš niekada tavęs nepaliksiu, visada būsiu su tavimi.“ Bet tą akimirką, kai mokysite juos kai kurių Dievo karalystės paslapčių, kurios paslėptos danguose ir kurios turi būti apreikštos žmonių vaikams tada, kai jie joms pasiruošę, jie pirmieji užmėtys jus akmenimis ir atiduos mirčiai. Pagal šį principą buvo nukryžiuotas Viešpats Jėzus Kristus, ir pagal jį žmonės žudys pranašus šioje kartoje.

Paskutinėmis dienomis daug dalykų yra nesuprantami žmonių vaikams, pavyzdžiui, kad Dievas prikels mirusiuosius; [jie užmiršta], jog dar prieš pasaulio įkūrimą buvo paslėpti dalykai, kurie turi būti atskleisti kūdikiams paskutinėmis dienomis.

Taip pat tarp mūsų yra daugybė išmintingų vyrų ir moterų, kurie yra per daug išmintingi, kad būtų mokomi; todėl jie turi mirti neišmanyme, ir prikėlimo metu jie supras savo klaidą. Daugelis uždaro sau dangaus duris, sakydami: „Štai iki čia Dievas gali apreikšti, ir aš patikėsiu…“

Visada taip būdavo: kai Dievas atsiųsdavo žmogų su kunigyste ir šis pradėdavo skelbti Evangelijos pilnatvę, jis būdavo išmetamas lauk savo draugų, pasiruošusių jį nužudyti, jei jis mokydavo juos to, kas, jų nuomone, buvo klaidinga; ir Jėzus buvo nukryžiuotas pagal šį principą.“²⁴

Vargas, vargas tam žmogui ar žmonių grupei, kurie pakels savo rankas prieš Dievą ir Jo liudytoją šiomis paskutinėmis dienomis, nes jie bemaž suklaidins net pačius išrinktuosius!

Kai žmogus vaikšto pranašaudamas ir įsakinėja žmonėms laikytis jo mokymų, jis gali būti tikras arba netikras pranašas. Visada iškyla netikri pranašai, kurie priešinasi tikriesiems pranašams, ir jie pranašaus taip arti tiesos, kad bemaž suklaidins net pačius išrinktuosius!“²⁵

Dėl to, kad atmetė Jėzaus Kristaus Evangeliją ir pranašus, kuriuos atsiuntė Dievas, visais pasaulio amžiais žmones, miestus ir tautas ištikdavo Dievo teismai. Taip atsitiko Sodomos ir Gomoros miestams, kurie buvo sunaikinti dėl to, kad atmetė pranašus.“²⁶

Viljamas P. Makintairas sakė: „[Džozefas Smitas] pranašavo, kad visi, kurie atsainiai žiūrėjo į duotus apreiškimus ir į jį bei jo žodžius, netrukus verks ir raudos, …sakydami: „O kad būtume paklausę Dievo žodžių ir duotų apreiškimų.“²⁷

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v-xi p.

Peržvelkite pasakojimą 185–187 puslapiuose, atkreipdami dėmesį į tai, ką pirmieji Bažnyčios nariai manė apie apreiškimus, gautus per Džozefą Smitą. Ką jūs manote apie Doktriną ir Sandoras?
Perskaitykite trečią 188-to puslapio pastraipą. Kodėl, jūsų manymu, „Išgelbėjimas negali įvykti be apreiškimo“?
Peržvelkite 189–190 puslapius. Kodėl, jūsų manymu, žmonės leidžiasi apgaunami kaip pasakojime apie Hairamą Peidžą? Ką mes galime padaryti, kad nebūtume apgauti netikrų pranašų ar klaidingų mokymų?
Peržvelkite 189–190 puslapius. Kaip mums naudinga tai, kad turime tik vieną žmogų, kuris gali gauti apreiškimus visai Bažnyčiai? Kokiais patyrimais galite pasidalinti apie tai, kaip Viešpats vadovavo jums vykdant savo konkrečias atsakomybes?
190–191 puslapiuose perskaitykite apie tai, kaip Džozefas Smitas ir Brigamas Jangas atsakė, išgirdę, kad neturėtume išeiti iš Raštuose užrašytų apreiškimų ribų. Ko trūktų jūsų gyvenime, jei apsiribotumėte patvirtintais Raštais, negirdėdami gyvojo pranašo žodžių? Ką galime padaryti, kad laikytumėmės Brigamo Jango patarimo dvasios?
Ką galime padaryti, kad palaikytume Bažnyčios prezidentą ir kitus Bažnyčios vadovus? (Kai kurių pavyzdžių rasite 191–192 puslapiuose.) Kokį patarimą Bažnyčios prezidentas davė paskutinėje visuotinėje konferencijoje? Kaip buvote palaiminti sekdami paskui pranašą ir kitus Bažnyčios vadovus?
Kokiais būdais žmonės atmeta Dievo pranašus? (Kai kurių pavyzdžių rasite 193–195 puslapiuose.) Kas gali atsitikti pasirinkus nesekti Viešpaties paskirtų Jo Bažnyčios vadovų patarimais?

Giminingos Raštų ištraukos: Patarlių 29:18; Jokūbo knygos 4:8; 3 Nefio 28:34; Mormono 9:7–9; DS 21:1–6