Mirusiųjų gelbėjimas

„Didysis Jehova… žino gyvųjų ir mirusiųjų padėtį ir gausiai aprūpino jų išgelbėjimą.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Savo tarnystės pradžioje Džozefas patyrė tai, kas padėjo jam pasiruošti tam metui, kada buvo apreikšta mirusiųjų išgelbėjimo doktrina. 1823 m lapkritį Alvinas Smitas, vyriausias Liusės Mak ir Džozefo Smito vyresniojo sūnus, staiga sunkiai susirgo ir gulėjo mirties patale. Alvinas buvo 25-rių metų amžiaus stiprus ir pajėgus jaunas vyras, sunkiu darbu labai prisidėdavęs prie šeimos finansinio stabilumo. Jo motina apibūdino jį, kaip „nepaprastai gero būdo jaunuolį, kurio kilnumas ir dosnumas laimino aplinkinius kiekvieną jo gyvenimo valandą“¹.

Žinodamas, kad miršta, Alvinas pasišaukė brolius bei seseris ir kalbėjosi su kiekvienu iš jų. Džozefui, kuris buvo beveik 18-kos ir dar nebuvo gavęs aukso plokštelių, Alvinas pasakė: „Noriu, kad būtum geras ir darytum viską, ką gali, kad gautum metraščius. Ištikimai klausyk nurodymų ir laikykis kiekvieno gauto įsakymo. Tavo brolis Alvinas dabar turi tave palikti, bet prisimink jo pavyzdį tau ir būk geras pavyzdys vaikams, kurie jaunesni už tave.“²

Alvinui mirus, šeima paprašė Palmyroje, Niujorko valst., tarnaujantį presbiterionų dvasininką patarnauti laidotuvėse. Kadangi Alvinas nebuvo to dvasininko susirinkimo narys, tas dvasiškis savo pamoksle pareiškė, kad Alvinas negali būti išgelbėtas. Viljamas Smitas, jaunesnis Džozefo brolis, pasakojo: „[Dvasininkas]… labai stipriai pabrėžė, kad Alvinas nuėjo į pragarą, nes nebuvo bažnyčios narys; bet jis juk buvo geras ir mano tėvui tie žodžiai nepatiko.“³

1836 m. sausį, praėjus daugeliui metų po Alvino mirties, Džozefas patyrė regėjimą apie celestialinę karalystę, kuriame jis matė, kad Alvinas, kaip ir jo mama bei tėvas, kažkada paveldės karalystę. Džozefas stebėjosi: „Kaipgi yra, kad jis gavo paveldą toje karalystėje, žinant, kad jis išėjo iš šio gyvenimo dar prieš tai, kai Viešpats pajudino savo ranką antrą kartą surinkti Izraelį, ir nebuvo pakrikštytas nuodėmėms atleisti.“ (DS 137:6.) Tada Džozefui atėjo Viešpaties balsas, sakantis:

„Visi, kurie mirė be pažinimo apie šią Evangeliją, kurie būtų ją priėmę, jeigu jiems būtų leista pasilikti, bus Dievo celestialinės karalystės paveldėtojai; taip pat visi, kurie nuo šiol mirs be pažinimo apie ją, kurie būtų ją priėmę visa savo širdimi, bus tos karalystės paveldėtojai; nes aš, Viešpats, visus žmones teisiu pagal jų darbus, pagal jų širdžių troškimą.“ (DS 137:7–9.)

1840 m. rugpjūtį 15 d. pranašas Džozefas Smitas pamokslavo laidotuvėse Navū ir pirmą kartą viešai mokė mirusiųjų išgelbėjimo doktrinos. Pasak ten dalyvavusio Saimono Beikerio, pranašas pradėjo liudydamas, kad „Jėzaus Kristaus Evangelija atnešė didžiai džiaugsmingą gerąją naujieną“. Jis perskaitė didžiąją 1 Korintiečiams 15 skyriaus dalį ir paaiškino, kad „apaštalas kalbėjo žmonėms, kurie suprato krikštą už mirusiuosius, nes tarp jų tai buvo praktikuojama“. Tada jis pareiškė, kad „kad dabar žmonės gali veikti už savo draugus, kurie jau iškeliavę iš šio gyvenimo, ir kad išgelbėjimo planas buvo skirtas išgelbėti visus, kurie norės paklusti Dievo įstatymo reikalavimams“⁴.

Praėjus mėnesiui po tos laidotuvių kalbos, pranašas aplankė savo tėvą, kuris sunkiai sirgo ir buvo prie mirties. Pranašas su tėvu aptarė krikšto už mirusiuosius doktriną ir tėvo Smito mintys nukrypo į savo sūnų Alviną. Tėvas Smitas paprašė, kad darbas už Alviną būtų atliktas „nedelsiant“. Paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis jis pareiškė, kad matė Alviną.⁵ 1840 m. pabaigoje Smitų šeima džiūgavo, kai Hairumas priėmė krikšto apeigas už savo brolį Alviną.

Džozefo Smito mokymai

Dievas myli visus savo vaikus ir visus žmones teis pagal jiems duotus įstatymus.

„Mūsų karta, kuri skelbiasi esanti išmintinga ir protinga, labai menkai tesupranta didžius Dievo sumanymus, susijusius su žmonių šeimos išgelbėjimu. Žmonių nuomonės dėl išgelbėjimo plano, Visagalio [reikalavimų], būtinų pasiruošimų dangui, anapus iškeliavusių dvasių padėties, laimingumo arba nelaimingumo, kurie bus rezultatas, to kaip žmonės vykdys teisumą arba nedorybę pagal savąjį dorybės ir blogio supratimą, yra skirtingos ir prieštaringos…

Kol viena žmonijos dalis be gailesčio teisia ir smerkia kitą, didysis visatos Gimdytojas žvelgia į visą žmonių šeimą su tėvišku rūpesčiu ir palankumu; Jis mato juos kaip savo palikuonis ir be jokių tų savanaudiškų jausmų, kurie veikia žmonių vaikus, „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“. [Mato 5:45.] Jis laiko teismo vadžias savo rankose; Jis yra išmintingas įstatymdavys ir teis visus žmones ne pagal siauras, ribotas jų sampratas, bet pagal darbus, padarytus kūne, gerus arba piktus, ar tie darbai buvo padaryti Anglijoje, Amerikoje, Ispanijoje, Turkijoje ar Indijoje. Jis teis juos ne pagal tai, ko jie neturi, bet pagal tai, ką turi; tie, kurie gyveno be įstatymo, bus teisiami be įstatymo, o tie, kurie turi įstatymą, bus teisiami pagal įstatymą. Neturime abejoti didžiojo Jehovos išmintimi ir protu. Jis atlygins teismu arba malone visoms tautoms pagal tai, ko jos nusipelnė, pagal jų lavinimosi galimybes, pagal jų turimus įstatymus, pagal jiems suteiktus teisingos informacijos šaltinius ir pagal Savo mįslingus su žmonija susijusius ketinimus. O kai Dievo ketinimai bus atskleisti ir ateities uždanga bus nuimta, visi galiausiai turėsime išpažinti, kad visos žemės Teisėjas pasielgė teisingai [žr. Pradžios 18:25].“⁶

„Dievas teisia žmones pagal tai, kaip jie panaudoja Jo jiems teikiamą šviesą.“⁷

„Žmonės turės atsakyti už tai, ką turi, o ne už tai, ko neturi… Visa šviesa ir protas, kuriuos jiems suteikė jų gerasis kūrėjas, ar tai būtų daug, ar mažai, – pagal tai jie bus teisingai teisiami… ir iš jų reikalaujama paklusti ir padauginti tai, ir tik tai, kas duota, nes žmogus gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo burnos.“⁸

Gelbėtojo Jėzaus Kristaus dėka atleidimą ir išgelbėjimą gali gauti gyvieji ir mirusieji.

„Krisčioniškų tautų padėtis po mirties yra tema, pareikalavusi visos filosofų ir dvasiškių išminties ir talentų. Visuotinai priimta manyti, kad žmogaus likimas nepakeičiamai nulemiamas jo mirties akimirką, ir jis tampa arba amžinai laimingas, arba amžinai nelaimingas. Jei žmogus miršta be Dievo pažinimo, jis turi būti amžinai pasmerktas be jokios galimybės sušvelninti bausmę, palengvinti skausmą, be menkiausios vilties išsivaduoti bėgant begaliniams amžiams. Nors tai visuotinai priimta nuomonė, pamatysime, kad tai nesutampa su šventųjų Raštų liudijimu, nes Gelbėtojas sako, kad kiekvienas piktžodžiavimas bus atleistas žmonėms; bet piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai nebus atleistas nei šiame pasaulyje, nei ateinančiame, aiškiai parodant, kad yra nuodėmės, kurios gali būti atleistos ateinančiame pasaulyje, nors piktžodžiavimas [Šventajai Dvasiai] negali būti atleistas [žr. Mato 12:31–32; Morkaus 3:28–29].

Taip pat Petras, kalbėdamas apie mūsų Gelbėtoją, sako: „Nužengęs žemyn, jis … skelbė kalėjime esančioms dvasioms, kurios kadaise buvo neklusnios, kai Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė.“ (1 Petro 3:19, 20.) Taigi čia pasakojama, kad mūsų Gelbėtojas skelbė kalėjime esančioms dvasioms, dvasioms, kurios buvo įkalintos nuo Nojaus laikų. Ir ką gi Jis joms skelbė? Kad jos turės pasilikti ten? Žinoma, ne! Tepaliudija Jo paties žodžiai: „Jis pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, suteikti regėjimo akliesiems, vaduoti prislėgtųjų.“ (Žr. Luko 4:18.) Izaijas tai pateikė taip: „Kad… išvestum iš kalėjimo belaisvius, išvaduotum sėdinčius belangės tamsybėse.“ (Izaijo 42:7.) Iš čia visiškai aišku, kad Jis nuėjo ne tik jiems skelbti, bet ir išvaduoti, arba išvesti iš kalėjimo…

Didysis Jehova sumanė visus įvykius žemėje, susijusius su išgelbėjimo planu, dar prieš jai atsirandant, arba prieš tai, kai rytmetinės žvaigždės dainavo iš džiaugsmo [žr.Jobo 38:7]; Jam praeitis, dabartis ir ateitis buvo ir yra vienas amžinasis „dabar“. Jis numatė Adomo nuopuolį, prieš tvaną gyvenusių žmonių nedorybes, žinojo su žmonijos šeima susijusios nedorybės ištakas, žmonių silpnąsias ir stipriąsias puses, jų galią ir šlovę, atsimetimus, nusikaltimus, teisumą ir nedorybę. Jis suprato žmogaus nuopuolį ir išpirkimą. Jis žinojo išgelbėjimo planą ir jį pateikė. Jis žinojo visų tautų padėtį ir likimą. Jis davė visus nurodymus pagal savo valios patarimą. Jis žino gyvųjų ir mirusiųjų padėtį ir gausiai aprūpino jų Išpirkimą pagal skirtingas jų aplinkybes ir Dievo karalystės įstatymus tiek šiame, tiek ateinančiame pasaulyje.“⁹

Dievas yra tobulai teisingas ir maloningas visiems žmonėms – gyviems ir mirusiems.

„Tai, kaip kai kurie žmonės kalba apie Dievo teisingumą, teismą ir malonę yra nepriimtina protingam žmogui. Pavyzdžiui, dažniausiai daugelis mūsų pamokslininkų ortodoksų mano, kad jei žmogus, pagal jų supratimą, yra neatsivertęs ir miršta tokios būsenos, jis amžinai turės pasilikti pragare be jokios vilties. Jis pasmerktas begalybę metų kentėti ir niekada, niekada, niekada tam nebus galo; ir šis amžinas nelaimingumas dažnai yra grindžiamas paprasčiausiu atsitiktinumu. Nutrūkęs batų raištelis, perplėštas tarnautojo rūbas ar ypatinga asmens gyvenamoji vieta netiesiogiai gali tapti žmogaus pasmerkimo, arba jo neišgelbėjimo, priežastimi.

Pateiksiu jums paprastą pavyzdį: du žmonės, kurie buvo vienodai nedori, kurie nepaisė religijos, tuo pačiu metu susirgo; vienam iš jų pasisekė: jį aplankė pamaldus žmogus, ir likus vos kelioms minutėms iki mirties jis atsivertė; kitas pasiuntė pas tris skirtingus pamaldžius žmones – siuvėją, batsiuvį ir alavuotoją; alavuotojas turi prilituoti prikaistuviui rankeną, siuvėjas turi apsiauste skubiai padaryti kilpą sagai, o batsiuvys turi pataisyti kažkieno batus; nė vienas iš jų negali nueiti laiku, tas žmogus miršta ir patenka į pragarą. Taigi vienas iš tų žmonių išaukštinamas į Abraomo prieglobstį, atsisėda Dievo akivaizdoje ir mėgaujasi amžina nedrumsčiama ramybe, kai tuo tarpu kitas, toks pat geras, kaip anas, nugarma į amžiną pasmerkimą, neatitaisomą nelaimingumą ir beviltišką sielvartą dėl to, kad žmogus turėjo pataisyti batus, padaryti sagai kilpą ar prilituoti prikaistuviui rankeną.

Jehovos planai nėra tokie neteisingi, Šventraščio teiginiai nėra tokie [iliuziniai] ir žmonijos šeimos išgelbėjimo planas neprieštarauja sveikam protui; į tokius dalykus Dievas žvelgtų su pasipiktinimu, angelai susigėdę nuleistų galvas, o kiekvienas doras, protingas žmogus pasibaisėjęs atsitrauktų.

Jei žmonių įstatymai atlygina kiekvienam pagal tai, ko jis nusipelnė, ir visus nusikaltėlius baudžia pagal jų skirtingus nusikaltimus, tai tikrai Viešpats nebus žiauresnis už žmogų, nes Jis yra išmintingas įstatymdavys, ir jo įstatymai bešališkesni, jo potvarkiai teisingesni ir Jo sprendimai tobulesni nei žmonių; ir kaip žmogus teisia savo artimą pagal įstatymą ir baudžia jį įstatyme numatyta bausme, taip ir dangaus Dievas teisia „pagal darbus, padarytus kūne“. [Žr. Almos 5:15.] Pasakyti, kad pagonys bus pasmerkti dėl to, kad netikėjo Evangelija, būtų neprotinga, ir pasakyti, kad žydai, kurie netiki Jėzų, visi bus pasmerkti, būtų taip pat absurdiška; nes kaip gi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo, kaip gi išgirs be skelbėjo, ir kaip gi šis skelbs, jei nebus pasiųstas [žr. Romiečiams 10:14–15]; todėl nei žydas, nei pagonis negali būti kaltinami už tai, kad atmeta prieštaringas sektantų nuomones, nei už tai, kad atmetė bet kokį liudijimą, išskyrus tą, kuris buvo siųstas Dievo; nes kaip skelbėjas negali skelbti, jei nėra pasiųstas, taip ir klausytojas negali įtikėti, nebent išgirstų „siųstąjį skelbėją“, ir negali būti smerkiamas už tai, ko negirdėjo; todėl būdamas be įstatymo, turės būti teisiamas be įstatymo.“¹⁰

Mūsų pareiga ir privilegija pasikrikštyti ir būti patvirtintiems už tuos, kurie mirė be Evangelijos.

„Kalbant apie palaiminimus, susijusius su Evangelija, ir apie pasekmes, susijusias su nepaklusnumu reikalavimams, mūsų dažnai klausia apie mūsų protėvių likimą? Ar jie bus pasmerkti už nepaklusnumą Evangelijai, jei niekada jos negirdėjo? Žinoma, ne. Bet jie turės tą pačią privilegiją, kurią turime mes, per nesibaigiančiąją kunigystę, kuria valdoma ne tik žemė, bet ir dangus, ir išmintingus didžiojo Jehovos pavedimus. Todėl tuos Izaijo paminėtus žmones [žr. Izaijo 24:21–22] aplankys kunigystė, ir jie išeis iš kalėjimo pagal tą patį principą, kaip ir tie, kurie buvo nepaklusnūs Nojaus dienomis, kuriuos aplankė Gelbėtojas [turintis nesibaigiančią Melchizedeko kunigystę] ir skelbė jiems Evangeliją kalėjime. Kad galėtų įvykdyti visus Dievo [reikalavimus], gyvieji draugai krikštijosi už savo mirusius draugus ir taip įvykdė Dievo reikalavimą, bylojantį: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę.“ [Jono 3:5.] Žinoma, jie krikštijosi ne už save, bet už savo mirusiuosius… Paulius, kalbėdamas apie tą doktriną, sako: „Antra vertus, ką tikisi laimėti tie, kurie krikštijasi vietoje mirusiųjų? Jei iš viso mirusieji nebus prikelti, tai kam gi jie krikštijasi už juos?“ (1 Kor 15:29)…

Ir dabar, kada greitai artėja didžiųjų Dievo tikslų įgyvendinimas ir pranašų išpranašauti dalykai pildosi, kai žemėje įsteigta Dievo karalystė ir atkurta senoji tvarka, Viešpats apreiškė mums šią pareigą ir privilegiją, ir mums įsakyta krikštytis už mirusiuosius, taip išpildant Abdijo žodžius apie paskutiniųjų dienų šlovę: „Išgelbėtojai kops į Sionės kalną valdyti Ezavo kalno, o karalystė bus Viešpaties.“ [Žr. Abdijo 1:21.] Šių dalykų supratimas suderina Raštus apie tiesą, paaiškina Dievo elgesį su žmogumi, pastato žmones ant vienodo pagrindo ir sukuria darną su visais teisumo, teisingumo ir tiesos principais. Užbaigsime Petro žodžiais: „Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai… Todėl ir buvo paskelbta geroji naujiena net mirusiems, kad jie, nors ir nuteisti kūne kaip žmonės, gyventų dvasia kaip Dievas.“ [1 Petro 4:3, 6.]“¹¹

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Peržvelkite 387–388 p., stebėdami, kaip mirusiųjų išgelbėjimo doktrina paveikė Džozefą Smitą ir jo šeimą. Kaip ši doktrina paveikė jus ir jūsų šeimą?
388–389 puslapiuose peržvelkite pranašo Džozefo mokymus apie Dievą Tėvą ir Jėzų Kristų. Kaip šie mokymai veikia jūsų mintis ir jausmus apie mūsų Dangiškąjį Tėvą ir Gelbėtoją? Kaip šie mokymai susiję su mirusiųjų išgelbėjimu?
Perskaitykite pranašo mokymus, pateiktus 388–389 puslapiuose. Kaip Dievas teisia savo vaikus?
Džozefas Smitas sakė, kad krikštas už mirusiuosius yra „pareiga ir privilegija“ (393 p.). Kuria prasme šis darbas yra pareiga? Kokie jūsų išgyvenimai davė jums pajusti, kad tai privilegija? Ką jūs galite padaryti, norėdami prisidėti prie Viešpaties darbo už mirusiuosius? Kaip gimdytojai gali padėti savo vaikams dalyvauti šiame darbe?
Kaip mirusiųjų išgelbėjimo doktrina liudija apie Dievo teisingumą? Kaip ji liudija apie Jo gailestingumą? Kaip, perskaitę šį skyrių, paaiškintumėte šią doktriną kito tikėjimo žmogui?

Giminingos Raštų ištraukos:Izaijo 49:8–9; 61:1–3; Jono 5:25; DS 138:11–37