Sekti Jėzumi: būti taikdariu

Galingas interneto poveikis yra unikali mūsų laikų palaima ir iššūkis.

Socialinių tinklų ir informacijos greitkelių pasaulyje vieno asmens balsas gali būti proporcingai padaugintas. Tas balsas, ar jis teigtų tiesą ar melą, ar būtų teisingas ar šališkas, malonus ar žiaurus, tučtuojau pasklinda per pasaulį.

Socialiniuose tinkluose apgalvoti, gerumo kupini įrašai dažnai lieka be dėmesio, o paniekos ir pykčio žodžiai mūsų ausyse griaudėja kaip pasisakymai politinėmis temomis, žurnalistų pranešimai ar kaip nuomonė apie pandemiją. Joks žmogus ir jokia tema, įskaitant Gelbėtoją ir Jo sugrąžintąją Evangeliją, neapsaugoti nuo šio socialinio poliarizuotų balsų fenomeno.

Kalno pamokslas yra žinia visiems, bet buvo pasakytas specialiai Gelbėtojo mokiniams, kurie pasirinko Juo sekti.

Viešpats mokė, kaip gyventi nesantaikos kupiname pasaulyje tada ir dabar. „Palaiminti taikdariai, – skelbė Jis, – nes jie bus vadinami Dievo vaikais.“¹

Su tikėjimo į Jėzų Kristų skydu tampame taikdariais, numalšinančiais ir užgesinančiais visas ugningas priešininko strėles.²

Kai darome savo dalį, Jis pažada, kad būsime vadinami „Dievo vaikais“. Kiekvienas žmogus žemėje yra „kilęs iš“³ Dievo, bet būti vadinamiems „Dievo vaikais“ reiškia daug daugiau. Kai ateiname pas Jėzų Kristų ir su Juo sudarome sandoras, tampame „jo sėkla“ ir „karalystės paveldėtojais“⁴, „Kristaus vaikais, jo sūnumis ir dukromis“⁵.

Kaip taikdarys numalšina ir užgesina ugningas strėles? Tikrai ne gūždamasis prieš tuos, kurie mus niekina. Mes liekame tvirti savo tikėjime, juo dalijamės su įsitikinimu, bet visados vengdami pykčio ar pagiežos.⁶

Neseniai, išgirdęs stipriais žodžiais išreikštą kritišką nuomonę apie Bažnyčią, didžiai gerbiamas Amosas K. Braunas, Nacionalinio pilietinių teisių judėjimo lyderis ir Trečiosios baptistų bažnyčios San Fransiske pastorius, į ją atsakė taip:

„Gerbiu tuos žodžius parašiusio asmens patirtį ir požiūrį. Žinoma, aš visgi nepalaikau jo nuomonės.

Laikau vienu didžiausių gyvenimo džiaugsmų pažinoti šiuos [Bažnyčios] vadovus, įskaitant ir prezidentą Raselą M. Nelsoną. Jie, manau, įkūnija geriausius vadovus, kokius tik gali pasiūlyti mūsų šalis.“

Paveikslėlis

Prezidentas Nelsonas su pastoriumi Braunu

Tada jis pridėjo: „Galime niurzgėti dėl to, kas buvo. Galime atsisakyti pripažinti visą tą gerą, kas vyksta dabar. […] Bet taip neužbaigsime savo nacionalinių susiskaldymų. […] Kaip mokė Jėzus, blogio neišnaikinsime didesniu blogiu. Didžiadvasiškai mylime ir gailestingumą rodome netgi tiems, kurie, kaip manome, yra mūsų priešai.“⁷

Pastorius Braunas yra taikdarys. Jis ramiai ir pagarbiai numalšino ir užgesino ugningas strėles. Taikdariai nėra pasyvūs; jie geba įtikinti Gelbėtojo būdu.⁸

Kas suteikia mums vidinės stiprybės numalšinti ir užgesinti į mūsų mylimas tiesas nutaikytas ugningas strėles? Stiprybė ateina iš mūsų tikėjimo į Jėzų Kristų ir tikėjimo Jo žodžiais.

„Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia […] bei meluodami visaip piktžodžiauja.

[…] Nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus.“⁹

Mūsų troškimas būti taikdariais remiasi dviem svarbiais principais.

Pirmas, mūsų Dangiškasis Tėvas kiekvienam žmogui suteikė moralinę laisvę ir gebėjimą rinktis savo paties kelią.¹⁰ Ši valios laisvė yra viena didžiausių Dievo dovanų.

Antras, drauge su šia laisve mūsų Dangiškasis Tėvas leido, kad „visame kame būtinai turi būti priešingybė“¹¹. „Paragauja[me] kartėlio, idant išmoktu[me] vertinti gėrį.“¹² Priešprieša neturėtų mūsų stebinti. Mokomės atskirti gera nuo pikta.

Džiaugiamės valios laisvės palaima suprasdami, kad bus daugelis tokių, kurie netikės tuo, kuo tikime mes. Iš tiesų tik nedaugelis žmonių paskutinėmis dienomis pasirinks Jėzaus Kristaus tikėjimą kaip pagrindą to, ką jie galvoja ir daro.¹³

Dėl socialinių tinklų vienas netikintis balsas gali girdėtis kaip daugybė neigiamų balsų,¹⁴ bet, net jeigu tai yra daugybė balsų, mes renkamės taikdarių kelią.

Kai kurie mano, kad Pirmąją Prezidentūrą ir Dvylikos Apaštalų Kvorumą veikia pasaulietiškos paskatos, kaip ir politinius, verslo ar kultūros vadovus.

Tačiau mūsų pareigos mums suteikiamos kitaip. Mes nesame išrenkami balsavimu ar pasirenkami iš paraišką pateikusių kandidatų. Be jokio specifinio profesinio pasirengimo, esame pašaukiami ir paskiriami liudyti Jėzaus Kristaus vardą visame pasaulyje iki paskutinio atodūsio. Stengiamės laiminti ligonius, vienišus, nusiminusius bei vargšus ir stiprinti Dievo karalystę. Stengiamės pažinti Viešpaties valią ir ją skelbti, ypač tiems, kurie siekia amžinojo gyvenimo.¹⁵

Nors nuoširdžiai trokštame, kad Gelbėtojo mokymus gerbtų visi, Viešpaties žodžiai per Jo pranašus dažnai prieštarauja pasaulio mąstymui ir tendencijoms. Taip buvo visada.¹⁶

Gelbėtojas apaštalams sakė:

„Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų. […]

Visa tai jums darys […], nes jie nepažįsta To, kuris mane siuntė.“¹⁷

Nuoširdžiai visus mylime ir visais rūpinamės nepaisydami to, ar jie tiki taip, kaip mes, ar ne. Palyginime apie gerąjį samarietį Jėzus mus mokė, kad skirtingų tikėjimų žmonės turėtų nuoširdžiai stengtis padėti kiekvienam, kas papuolė į bėdą, būti taikdariais ir siekti to, kas gera ir kilnu.

Vasarį Arizonos respublikos antraštė teigė: „Pastarųjų dienų šventųjų palaikoma dvipartinė pataisa apsaugos arizoniečius gėjus ir translyčius.“¹⁸

Mums, pastarųjų dienų šventiesiems, yra „malonu būti koalicijoje su tikėjimo, verslo, LGBTQ žmonėmis ir visuomeniniais vadovais, besidarbuojančiais drauge pasitikėjimo ir tarpusavio pagarbos dvasioje“¹⁹.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas kartą išmintingai klausė: „Ar gali egzistuoti sienos, kurios nevirstų mūšio linijomis?“²⁰

Mes stengiamės būti „taikingi Kristaus sekėjai“²¹.

Kai kurie išpuoliai prieš Gelbėtoją buvo tokie pagiežingi, kad Jis nieko neatsakinėjo. „Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto žinovai apstoję be paliovos Jį kaltino, […] paniekino ir išjuokė“²², bet Jėzus jiems neatsakinėjo. Kartais būti taikdariu reiškia nepasiduoti impulsui atsikirsti, bet oriai išlikti ramiam.²³

Visiems mums veria širdį, kai tie, kurie kadaise stovėjo su mumis, drauge priėmė sakramentą ir su mumis liudijo apie dievišką Jėzaus Kristaus misiją, dabar sako ar publikuoja šiurkščius ar žeminančius žodžius apie Gelbėtoją, Jo pasekėjus ir Jo Bažnyčią.²⁴

Taip vyko ir Gelbėtojo tarnystės metu.

Kai kurie Jėzaus mokiniai, buvę su Juo, kai Jis darė didingiausius stebuklus, apsisprendė „daugiau su Juo nebevaikščio[ti]“²⁵. Deja, bet ne visi išliks tvirtai mylintys Gelbėtoją ir pasiryžę laikytis Jo įsakymų.²⁶

Jėzus mokė mus pasitraukti iš pykčio ir nesutarimų aplinkos. Pavyzdžiui, po to, kai fariziejai užsipuolė Jėzų ir susirinkę tarėsi, kaip Jį pražudyti, Raštuose skaitome, kad Jėzus nuo jų pasitraukė,²⁷ o stebuklai įvyko, kai „didelės minios sekė paskui Jį, ir Jis visus išgydė“²⁸.

Ir mes galime pasitraukti iš nesutarimų ir palaiminti kitų žmonių gyvenimą²⁹ neatsiribodami nuo kitų.

Mbuži Majo mieste, Kongo Demokratinėje Respublikoje, iš pradžių kai kurie į Bažnyčią žvelgė kritiškai, nes nesuprato mūsų įsitikinimų ir nepažinojo mūsų narių.

Prieš kurį laiką mudu su Kete dalyvavome labai ypatingose Bažnyčios pamaldose Mbuži Majyje. Vaikai buvo nepriekaištingai apsirengę, jų akys spindėjo ir jie plačiai šypsojosi. Planavau kalbėti jiems apie išsilavinimą, bet sužinojau, kad daugelis nelanko mokyklos. Mūsų vadovai rado būdų padėti pasinaudoję labai nedidelėmis humanitarinės pagalbos lėšomis.³⁰ Dabar daugiau nei 400 mokinių, mergaites ir berniukus, narius ir ne mūsų tikėjimo žmones, svetingai priima ir moko 16 mokytojų, kurie yra Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai.

Paveikslėlis

Kalanga Muja

Keturiolikmetė Kalanga Muja sakė: „[Kadangi turėjome nedaug pinigų,] ketverius metus praleidau nelankydama mokyklos. […] Esu labai dėkinga už tai, ką daro Bažnyčia. […] Dabar moku skaityti, rašyti ir kalbėti prancūziškai.“³¹ Kalbėdamas apie šį projektą Mbuži Majo meras pasakė: „Mane įkvepia Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, nes, kol [kitos] bažnyčios susiskaldžiusios sėdi kiekviena savo kertėje […], [jūs darbuojatės] su [kitais], kad padėtumėte bendruomenėms, kurioms reikia pagalbos.“³²

Kaskart skaitydamas Jono 13-ą skyrių prisimenu tobulą Gelbėtojo taikdarišką pavyzdį. Jėzus meilingai plovė apaštalams kojas. Tada skaitome, kad jis buvo „sukrėstas dvasioje“³³, kai galvojo apie vieną iš mylimų mokinių, kuris ruošėsi Jį išduoti. Mėginu įsivaizduoti, ką mąstė ir kaip jautėsi Gelbėtojas, kai Judas išėjo. Įdomu tai, kad tą susimąstyti verčiančią akimirką Jėzus daugiau nekalbėjo apie savo neramius jausmus ar apie išdavystę. Apaštalams Jis kalbėjo apie meilę, ir Jo žodžiai skamba per amžius.

„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus pamilau. […]

Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“³⁴

Tad mylėkime Jį ir vieni kitus. Būkime taikdariai, kad galėtume būti vadinami „Dievo vaikais“, meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.