Sandoros kelias – tai kelias į amžinąjį gyvenimą

Galingas karalius troško, kad vieną iš jo karalysčių valdytų jo sūnus. Princas turėjo mokytis ir augti išmintimi, kad galėtų atsisėsti į sostą. Vieną dieną karalius susitiko su princu ir pasidalijo savo planu. Jie sutarė, kad princas nukeliaus į kitą miestą ir įgis patirties. Ten jis susidurs su sunkumais ir mėgausis daugeliu gerų dalykų. Tada karalius išsiuntė jį į miestą, kur princas turėjo įrodyti ištikimybę karaliui ir parodyti, kad yra tinkamas gauti karaliaus jam paruoštas privilegijas ir pareigas. Princui buvo suteikta laisvė priimti tas privilegijas ir pareigas arba jų nepriimti, pagal savo norus ir ištikimybę. Esu tikras, kad norite sužinoti, kas atsitiko tam princui? Ar jis grįžo paveldėti karalystės?

Brangūs broliai ir seserys, kiekvienas iš mūsų esame toks princas ar princesė. Mylintis Dangiškasis Tėvas pasiuntė mus į mirtingąjį gyvenimą, kad džiaugtumės palaima – savo kūnu, kuris dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo ir prisikėlimo taps nemirtingas. Iš mūsų tikimasi, kad pasiruošime grįžti Dievo akivaizdon įrodydami, jog „darys[ime] viską, ką Viešpats, [mūsų] Dievas, [mums] įsakys“ (Abraomo 3:25).

Norėdamas mums padėti Gelbėtojas atėjo, kad mus išpirktų ir parodytų kelią, kaip grįžti pas Dievą. Dievo vaikai kviečiami ateiti pas Gelbėtoją ir tobulėti Jame. Raštuose kvietimą mums ateiti pas Viešpatį randame pakartotą daugiau nei 90 kartų ir daugiau nei pusė jų yra asmeniški paties Viešpaties išsakyti kvietimai. Priimti Gelbėtojo kvietimą reiškia priimti Jo apeigas ir laikytis su Juo sudarytų sandorų. Jėzus Kristus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14:6), ir Jis kviečia mus „visus ateiti pas jį ir ragauti jo gerumo; ir neatstumia nė vieno, kas ateina pas jį“ (2 Nefio 26:33).

Evangelijos mokymasis ir mokymas gilina mūsų atsivertimą į Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų ir padeda mums tapti panašesniems į Juos. Nors ne viskas apreikšta apie „tiksl[ų] laik[ą] ir būd[ą], kuriuo šie išaukštinimo palaiminimai bus suteikti“, visgi esame patikinti, kad juos galime gauti (M. Raselas Balardas, Viltis Kristumi, 2021 balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).

Aukštasis kunigas Alma, mokydamas Zarahemlos žemėje, persakė išmintingą Jėzaus Kristaus kvietimą:

„Štai jis siunčia kvietimą visiems žmonėms, nes gailestingumo rankos yra ištiestos į juos, ir jis sako: Atgailaukite, ir aš jus priimsiu.

Taip, jis sako: Ateikite pas mane ir ragausite gyvybės medžio vaisiaus“ (Almos 5:33–34).

Pats Gelbėtojas kviečia mus ateiti pas Jį ir imti ant savęs Jo jungą, kad galėtume rasti atgaivą šiame triukšmingame pasaulyje (žr. Mato 11:28–29). Pas Kristų ateiname panaudodami tikėjimą į Jį, kasdien atgailaudami, sudarydami sandoras su Dievu per gaunamas išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigas ir ištverdami iki galo laikydamiesi tų sandorų (žr. Visuotinis žinynas. Tarnavimas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje, 1.2.1, ChurchofJesusChrist.org). Kelias į tobulumą yra sandoros kelias, o Jėzus Kristus yra visų apeigų ir sandorų pagrindas.

Karalius Benjaminas mokė, kad dėl sudaromų sandorų tampame Kristaus sūnumis ir dukromis, dvasiškai Jam užgimusiais, ir po Jo galva esame padaryti laisvi, nes „nėra duota kito vardo, per kurį ateina išgelbėjimas“ (žr. Mozijo 5:7–8). Esame išgelbėjami, kai ištveriame iki galo „sekdam[i] gyvojo Dievo Sūnaus pavyzdžiu“ (2 Nefio 31:16). Nefis patarė, kad, jei tik patekome į šį ankštą ir siaurą kelią, dar ne viskas padaryta, kad „turi[me] veržtis pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus, turėdami tobulą vilties skaistumą ir meilę Dievui bei visiems žmonėms“ (žr. 2 Nefio 31:19–20).

Kristaus doktrina padeda mums rasti sandoros kelią ir jame likti, o Evangelija sukurta taip, kad Viešpaties pažadėtos palaimos gaunamos per šventas apeigas ir sandoras. Dievo pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas per 2018 m. sausio 16 d. transliaciją mums priminė: „Likite sandoros kelyje. Jūsų įsipareigojimas sekti Viešpačiu, sudarant su Juo sandoras ir po to jų laikantis, atvers duris jums gauti visas vyrams, moterims ir vaikams prieinamas dvasines palaimas ir privilegijas. […] Galutinis kiekvieno iš mūsų tikslas yra siekti būti apdovanotam galia Viešpaties namuose, užantspauduotam su šeima, ištikimam šventykloje sudarytoms sandoroms, kurios leidžia gauti pačią didžiausią Dievo dovaną – amžinąjį gyvenimą“ (Mums drauge žengiant į priekį, Liahona, 2018 m. balandis).

Dievas nenutrauks savo santykių su jokiu ištikimai sandorų besilaikančiu asmeniu ir nesulaikys jam pažadėtų amžinojo gyvenimo palaiminimų. Ir kai gerbiame šventas sandoras, esame arčiau Gelbėtojo. Vyresnysis Deividas A. Bednaris vakar mus mokė, kad Evangelijos sandoros ir apeigos veikia mūsų gyvenime kaip kompasas, pateikiantis pagrindinę kryptį – ateiti pas Kristų ir tapti panašesniems į Jį.

Sandoros nužymi kelią atgal pas Dievą. Krikšto ir Šventosios Dvasios dovanos priėmimo apeigos, įšventinimas į kunigystę ir sakramentas veda mus į Viešpaties šventyklą, kad galėtume priimti Jo paruoštas išaukštinimo apeigas.

Norėčiau paminėti du dalykus, kuriuos mūsų Gelbėtojas pabrėžė, kad padėtų mums ištikimai laikytis sandorų:

1. Šventoji Dvasia gali mus mokyti, priminti Gelbėtojo mokymus ir pasilikti su mumis per amžius (žr. Jono 14:16, 26). Ji gali būti mūsų nuolatinė bendražygė ir vesti mus sandoros keliu. Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė, kad „ateinančiomis dienomis bus neįmanoma dvasiškai išgyventi be vedančios, nukreipiančios, guodžiančios ir nuolatinės Šventosios Dvasios įtakos“ (Apreiškimas Bažnyčiai, apreiškimas mūsų gyvenimui, 2018 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).

2. Gelbėtojas įsteigė sakramento apeigas, kad galėtume visados Jį atminti ir kad su mumis būtų Jo Dvasia. Krikštas atveria vartus į amžinąjį gyvenimą, o sakramentas padeda mums neatlyžtamai veržtis pirmyn sandoros keliu. Kai priimame sakramentą, tai būna liudijimas Tėvui, kad visados prisimename Jo Sūnų. O visada Jį atmindami ir laikydamiesi Jo įsakymų su savimi turėsime Jo Dvasią. Be šio pažado, Viešpats dar pasižada atleisti mums nuodėmes, jeigu dėl jų nuolankiai atgailausime.

Norėdami likti ištikimi savo sandoroms, dar turėtume stengtis visados turėti Dvasią, kad paruoštų mus vertai priimti sakramentą, ir taip pat reguliariai priimame sakramentą, kad Dvasia visados būtų su mumis.

Kai mūsų dukrelei buvo penkeri, ji turėjo elektrinį vaikišką automobilį, kuriuo mėgo važinėti po namus. Vieną vakarą ji priėjo prie manęs ir pasakė: „Tėti, mano automobilis nevažiuoja. Ar galėtume iš tavo automobilio paimti šiek tiek kuro ir įpilti į manąjį, kad jis vėl važiuotų? Galbūt jam, kaip ir tavajam, reikia kuro.“

Vėliau pastebėjau, kad jos automobilio akumuliatorius išsikrovė, todėl pasakiau, kad automobilis vėl važiuos maždaug po valandos. Labai apsidžiaugusi ji pasakė: „Puiku! Nuvešime jį į degalinę.“ Aš paprasčiausiai prijungiau akumuliatorių krautis prie elektros šaltinio ir po valandos ji vėl galėjo vairuoti tą įkrauto akumuliatoriaus varomą automobilį. Nuo tol ji žinojo, kad svarbu visada prijungti akumuliatorių prie elektros šaltinio ir jį pakrauti.

Kaip mūsų dukra sužinojo apie sąsają tarp akumuliatoriaus ir jos žaislinį automobilį varančios galios, taip ir mes sužinome apie Jėzų Kristų, sakramentą ir Dvasią. Mums reikia Dvasios, kad padėtų rasti kelią mirtingajame gyvenime, kai ištikimai laikomės sandorų, ir mums reikia sakramento, kad suteiktų energijos mūsų dvasinei esybei. Atnaujindami krikšto sandoras ir priimdami sakramentą gauname galios likti ištikimi visoms kitoms sandoroms. Laiminga pabaiga užtikrinama, jei pamaldžiai studijuojame, priimame Gelbėtojo kvietimą ir mėgaujamės Jo pažadėtomis palaimomis. Jis sakė: „Ir kad galėtum geriau išsisaugoti nesusitepęs pasauliu, eisi į maldos namus ir atnašausi savo sakramentus mano šventą dieną“ (Doktrinos ir Sandorų 59:9).

Liudiju, kad besilaikantiesiems sandorų pažadėta „ramyb[ė] šiame pasaulyje ir amžin[asis] gyvenim[as] ateinančiame pasaulyje“ (Doktrinos ir Sandorų 59:23). Liudiju: jei per sakramentą reguliariai priimsite Gelbėtojo simbolius, tai su jumis bus Jo Dvasia, ves jus sandoros keliu ir padės likti ištikimiems savo sandoroms. Jėzaus Kristaus vardu, amen.