Pagydyti pasaulį

Broliai ir seserys, šiuo šlovingu Velykų metu esame tokie palaiminti, kad galime susirinkti ir išgirsti Dievo tarnų patarimus ir nurodymus.

Šventas vadovavimas ir mokymai iš mūsų Dangiškojo Tėvo mums padeda rasti kelią gyvenime šiais pavojingais laikais. Kaip ir buvo išpranašauta, gaisrai ir audros, karai, karų gandai ir žemės drebėjimai įvairiose vietose, ir visokie bjaurumai¹, maras², badmečiai ir epidemijos³ niokoja šeimas, bendruomenes ir netgi tautas.

Dar viena rykštė plaka pasaulį: puolama jūsų ir mano religijos laisvė. Ši vis populiarėjanti nuomonė siekia pašalinti religiją ir tikėjimą į Dievą iš viešų aikščių, mokyklų, bendruomenės normų ir viešų diskusijų. Religijos laisvės priešininkai siekia apriboti nuoširdžių įsitikinimų išraiškas. Jie netgi kritikuoja ir išjuokia tikėjimo tradicijas.

Toks požiūris sumenkina žmones, nuvertina asmeninius principus, teisingumą, pagarbą, dvasingumą ir sąžinės ramybę.

Kas yra religijos laisvė?

Tai laisvė garbinti Dievą visomis formomis: susirinkimų laisvė, žodžio laisvė, laisvė veikti pagal asmeninius įsitikinimus ir laisvė kitiems elgtis taip pat. Religijos laisvė leidžia kiekvienam iš mūsų patiems nuspręsti, ką tikėti, kaip gyventi ir veikti pagal savo tikėjimą, ir tai, ko Dievas iš mūsų tikisi.

Pastangos apriboti tokią religijos laisvę nėra naujos. Per visą istoriją tikėjimo žmonės stipriai kentėjo nuo kitų žmonių rankų. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai ne išimtis.

Nuo pat pradžių daug Dievo ieškančių žmonių įsitraukė į šią Bažnyčią dėl jos mokymų apie dievišką doktriną, įskaitant tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu, atgaila, laimės planu ir antruoju Viešpaties atėjimu.

Pasipriešinimas, persekiojimai ir smurtas nedavė ramybės mūsų pirmajam pastarųjų dienų pranašui Džozefui Smitui ir jo pasekėjams.

Neramumų įkarštyje 1842 metais Džozefas išleido 13 pagrindinių augančios Bažnyčios principų, įskaitant šį: „Mes tvirtiname turį privilegiją garbinti Visagalį Dievą pagal tai, kaip liepia mūsų pačių sąžinė, ir pripažįstame tokią pačią privilegiją visiems žmonėms – tegul jie garbina, kaip nori, kur nori ir ką nori.“⁴

Jo teiginys yra skirtas visiems, išlaisvinantis ir pagarbus. Tai ir yra religijos laisvės esmė.

Pranašas Džozefas Smitas taip pat teigė:

„Drįstu pareikšti Dangaus akivaizdoje, kad esu tiek pat pasiryžęs numirti gindamas presbiterioną, baptistą ar bet kokios kitos denominacijos gerą žmogų; nes tas principas, kuris pamintų […] šventųjų teises, pamintų ir Romos katalikų teises ar bet kokios kitos denominacijos, kuri gal būtų nepopuliari ir per silpna apsiginti.

Mano sielą įkvepia meilė laisvei – visos žmonijos civilinei ir religinei laisvei.“⁵

Visgi pirmieji Bažnyčios nariai buvo puolami ir varomi tūkstančius kilometrų, nuo Niujorko iki Ohajo ir iki Misūrio, kur gubernatorius išleido įsaką, kad su Bažnyčios nariais „turi būti elgiamasi kaip su priešais, ir jie turi būti išnaikinti arba išvaryti iš valstijos“⁶. Jie pabėgo į Ilinojų, bet kankinimai tęsėsi. Nedorėlių gauja nužudė pranašą Džozefą, manydama, kad jo nužudymas sunaikins Bažnyčią ir išsklaidys tikinčiuosius. Tačiau ištikimieji išliko tvirti. Džozefo darbo tęsėjas Brigamas Jangas per priverstinį išėjimą tūkstančius narių vedė 2100 kilometrų į vakarus, ten, kur dabar yra Jutos valstija.⁷ Mano protėviai buvo tarp tų pirmųjų pionierių naujakurių.

Nuo tų didelio persekiojimo dienų Viešpaties Bažnyčia nuolat auga ir pasiekė beveik 17 milijonų narių, iš kurių gerokai daugiau nei pusė gyvena ne Jungtinėse Valstijose.⁸

2020 m. balandį mūsų Bažnyčia šventė Evangelijos sugrąžinimo 200 metų jubiliejų ir išleido pareiškimą pasauliui, kurį paruošė mūsų Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas. Jis prasideda taip: „Mes iškilmingai pareiškiame, kad Dievas myli savo vaikus visose pasaulio šalyse.“⁹

Mūsų mylimas pranašas Raselas M. Nelsonas toliau sakė:

„Tikime laisve, gerumu ir teisingumu visiems Dievo vaikams.

Visi esame broliai ir seserys, kiekvienas esame mylinčio Tėvo danguje vaikas. Jo Sūnus, Viešpats Jėzus Kristus, visus kviečia ateiti pas Jį, „juod[ą] ir balt[ą], verg[ą] ir laisv[ąjį], vyr[ą] ir moter[į]“ (2 Nefio 26:33).“¹⁰

Apsvarstykime drauge keturis būdus, kaip visuomenė ir pavieniai asmenys gauna naudos iš religijos laisvės.

Pirmas būdas. Religijos laisvė palaiko pirmąjį ir antrąjį didžius įsakymus ir Dievą stato į mūsų gyvenimo centrą. Evangelijoje pagal Matą skaitome:

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.“¹¹

„Antrasis – panašus į jį: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“¹²

Ar tai būtų maldos namuose, sinagogoje, mečetėje ar skarda dengtoje lūšnoje, Kristaus mokiniai ir visi panašiai mąstantys tikintieji gali išreikšti atsidavimą Dievui garbindami Jį ir noriai tarnaudami Jo vaikams.

Jėzus Kristus yra tobulas tokios meilės ir tarnystės pavyzdys. Savo tarnystės metu Jis rūpinosi vargšais¹³, gydė ligonius¹⁴ ir neregius¹⁵. Jis maitino alkstančius¹⁶, apkabino mažus vaikus¹⁷ ir atleido tiems, kurie blogai su Juo elgėsi, netgi Jį nukryžiavo¹⁸.

Raštuose aiškinama, kad Jėzus „vaikščiojo, darydamas gera“¹⁹. Taip elgtis turime ir mes.

Antras. Religijos laisvė skatina tikėjimo, vilties ir ramybės išraiškas.

Kaip bažnyčia, prisidedame prie kitų religijų saugodami visų tikėjimų ir įsitikinimų žmones ir jų teisę išsakyti savo įsitikinimus. Tai nereiškia, kad priimame jų įsitikinimus, ar jie – mūsiškius, bet reiškia tai, kad su jais turime bendro daugiau nei su tais, kurie trokšta mus nutildyti.

Neseniai atstovavau Bažnyčiai kasmetiniame G20 tarpreliginiame forume Italijoje. Jaučiausi padrąsintas, netgi pastiprintas, kai susitikau su valdžios atstovais ir tikėjimų vadovais iš viso pasaulio. Suvokiau, kad skirtumus galime įveikti, o žaizdas išgydyti, kai gerbiame Dievą, visų mūsų Tėvą, ir Jo Sūnų Jėzų Kristų. Didžiausias visų Gydytojas yra mūsų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus.

Patyriau įdomią akimirką užbaigdamas savo kalbą. Prieš mane kalbėję septyni kalbėtojai kalbos neužbaigė jokiu jų tikėjimui įprastu būdu ar Dievo vardu. Todėl pats kalbėdamas galvojau: „Ar man tiesiog pasakyti ačiū ir atsisėsti, ar baigti „Jėzaus Kristaus vardu“?“ Prisiminiau, kas esąs, ir žinojau, kad Viešpats norėtų, jog baigdamas kalbą pasakyčiau Jo vardą. Taigi aš baigiau Jo vardu. Žvelgdamas atgal, sakau, kad man tai buvo proga išsakyti savo įsitikinimus; ir turėjau religijos laisvę paliudyti apie Jo šventą vardą.

Trečias. Religija įkvepia žmones padėti kitiems.

Kai religijai suteikiama erdvė ir laisvė klestėti, tikintieji atlieka paprastus, o kartais ir didvyriškus, poelgius tarnaudami kitiems. Senovinė frazė žydų kalba „tikkun olam“, reiškianti „atitaisyti arba pagydyti pasaulį“, atsispindi daugybės žmonių pastangose. Mes bendradarbiaujame su tarptautine katalikiška labdaros organizacija „Caritas Internationalis“, su agentūra „Islamo pagalba“, taip pat su kai kuriomis žydiškomis, induistų, budistų, sikhų ir krikščionių organizacijomis, pavyzdžiui, „Išgelbėjimo armija“ ir Nacionaliniu krikščionių fondu. Kartu patarnaujame milijonams vargstančiųjų; pastaruoju metu karo pabėgėliams padėjome suteikdami palapinių, miegmaišių ir maisto atsargų²⁰ ir parūpinome skiepų, pvz., skiepų nuo poliomielito²¹ ir COVID‘o²². Vykdomų projektų sąrašas ilgas, bet ir poreikių yra daugybė.

Be jokios abejonės, tikėjimo žmonės, darbuodamiesi drauge, gali atlikti reikšmingų darbų. Tuo pat metu apie asmenišką žmogaus žmogui vykdomą tarnavimą dažnai nieko nėra skelbiama, bet tokia tarnystė tyliai keičia žmonių gyvenimą.

Kaip pavyzdį, iš Evangelijos pagal Luką prisimenu atvejį, kai Jėzus Kristus ištiesė pagalbos ranką našlei iš Naino. Eidamas su grupe pasekėjų Jėzus sutiko vienintelio našlės sūnaus laidotuvių procesiją. Be sūnaus jai grėsė emocinis, dvasinis ir netgi finansinis krachas. Matydamas ašarotą jos veidą Jis tarė: „Neverk!“²³ Tada Jis palietė neštuvus, kuriuose buvo nešamas kūnas, ir procesija sustojo.

Jis pasakė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“

Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.“²⁴

Mirusiojo prikėlimas yra stebuklas, bet visi vargstantiesiems atlikti geri poelgiai ir rūpestingi darbai yra tas sandoros būdas, kaip kiekvienas iš mūsų taip pat galime „vaikščio[ti], dar[ydami] gera“ ir žinoti, kad „Dievas [yra] su [mumis]“²⁵.

Ketvirtas būdas. Religijos laisvė veikia kaip vienijanti ir sutelkianti jėga formuojant vertybes ir moralę.

Naujajame Testamente skaitome apie daugelį, kurie nusisuko nuo Jėzaus Kristaus ir murmėjo prieš Jo doktriną: „Kieti šie žodžiai, kas gali jų klausytis!“²⁶

Šis nepasitenkinimas vis dar girdimas ir šiandien iš tų, kurie siekia išstumti religiją iš diskusijų ir įtakos. Jei religija neturi padėti formuoti charakterį ir tarpininkauti sunkiais laikais, kas turi? Kas mokys sąžiningumo, dėkingumo, atlaidumo ir kantrybės? Kas parodys tikrąją meilę, gailestį ir gerumą užmirštiesiems ir prislėgtiesiems? Kas apkabins tuos, kurie kitokie, bet yra to verti, kaip ir visi Dievo vaikai? Kas atvers savo glėbį stokojantiesiems ir nesieks jokio atlygio? Kas gerbs taiką ir klusnumą įstatymams labiau, nei rodo šių dienų tendencijos? Kas atsilieps į Gelbėtojo kvietimą: „Eik ir tu taip daryk!“?²⁷

Mes! Taip, broliai ir seserys, mes.

Kviečiu jus ginti religijos laisvės reikalą. Tai Dievo duoto valios laisvės principo išraiška.

Religijos laisvė tarp konkuruojančių filosofijų įneša pusiausvyros. Tai, kas religijoje gera, jos įtaka ir kasdieniai religijos įkvėpti meilės poelgiai tik gausėja, kai saugome laisvę išreikšti pagrindinius įsitikinimus ir pagal juos veikti.

Liudiju, kad Raselas M. Nelsonas yra dabartinis Dievo pranašas. Liudiju, kad šiai Bažnyčiai vadovauja Jėzus Kristus. Jis apmokėjo mūsų nuodėmes, buvo nukryžiuotas ant kryžiaus ir trečiąją dieną prisikėlė.²⁸ Dėl Jo vėl galime gyventi visą amžinybę; o to norintys gali būti su mūsų Tėvu danguje. Šią tiesą skelbiu visam pasauliui. Esu dėkingas už laisvę taip daryti. Jėzaus Kristaus vardu, amen.