Vaikus ir jaunimą mokyti savarankiškumo

Kalbėsiu apie savarankiškumą ir kaip jo gali būti mokomi vaikai ir jaunimas. Savarankiškumas gali būti suprantamas kaip tema suaugusiesiems. Pastebėjau, kad suaugusieji gali sėkmingiau eiti savarankiškumo keliu, jeigu jie buvo mokomi Jėzaus Kristaus Evangelijos ir nuo vaikystės ar paauglystės namuose taikė jos doktriną ir principus.

Tinkamiausia iliustracija tai geras gyvenimiškas pavyzdys. Vilfredas Veinis, jo septyni broliai ir seserys bei motina prie Bažnyčios prisijungė Abidžane, Dramblio Kaulo Krante, kai jam buvo šešeri metai. Jis pasikrikštijo būdamas aštuonerių. Jo tėvas, pagrindinis šeimos maitintojas, mirė, kai Vilfredui buvo vienuolika.

Situacijos šeimoje nuliūdintas, bet motinai paraginus ir Bažnyčiai palaikant, Vilfredas nusprendė tęsti mokslus. Jis baigė vidurinę mokyklą ir tarnavo nuolatiniu misionieriumi Ganoje, Keip Kosto misijoje, kur išmoko anglų kalbos. Po misijos jis įstojo į universitetą ir įgijo diplomą apskaitos ir finansų srityje. Nors gauti darbą savo srityje buvo sunku, jis įsidarbino turizmo ir apgyvendinimo sferoje.

Pradėjo nuo padavėjo pareigų penkių žvaigždučių viešbutyje, tačiau jo aistra tobulėti skatino jį toliau mokytis, kol jis ten tapo dvikalbiu registratoriumi. Naujam viešbučiui atsidarius, jis buvo pasamdytas naktiniu prižiūrėtoju. Vėliau jis užsirašė į BJU-Pathway Worldwide programą ir dabar studijuoja, kad gautų pažymėjimą apgyvendinimo ir turizmo vadybos srityje. Jis nori kada nors tapti vadovu aukštos klasės viešbutyje. Vilfredas gali aprūpinti savo amžiną bendražygę ir du vaikus, o taip pat padėti savo motinai ir broliams bei seserims. Šiuo metu Bažnyčioje jis tarnauja kuolo aukštosios tarybos nariu.

Savarankiškumas apibrėžiamas kaip „gebėjimas, įsipareigojimas ir pastangos pasirūpinti dvasiniais ir laikinaisiais savo ir savo šeimos poreikiais“¹. Siekimas būti savarankiškiems yra mūsų pastangų sandoros kelyje, vedančiame mus atgal pas Dangiškąjį Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų, dalis. Jis sustiprins mūsų tikėjimą Jėzumi Kristumi ir džiaugsmingai susisaistys su Juo išgelbėjimo ir išaukštinimo sandoromis ir apeigomis. Savarankiškumas yra Jėzaus Kristaus Evangelijos doktrina, o ne programa. Tai visą gyvenimą trunkantis procesas, o ne įvykis.

Savarankiški tampame visą gyvenimą ugdydami dvasinę stiprybę, gerindami fizinę bei emocinę sveikatą, siekdami išsilavinimo ir darbo, apsirūpindami materialiai.² Ar tas siekis mūsų gyvenime kada nors baigiasi? Ne, tai visą gyvenimą trunkantis mokymosi, augimo ir darbo procesas. Jis niekada nesibaigia; tai nuolatinis, kasdien trunkantis procesas.

Kaip savarankiškumo doktrinos ir principų galime mokyti savo vaikus ir jaunimą? Vienas iš svarbių būdų tai nuolat taikyti vaikų ir jaunimo programos principus. Gimdytojai ir vaikai mokosi Jėzaus Kristaus Evangelijos, dalyvauja tarnystėje ir renginiuose, kartu darbuojasi keturiose asmeninio tobulėjimo srityse, kurios kiekvienam vaikui yra unikalios. Tai jau nebe ta pati paskirta programa visiems.

Knygelėje Vadovas vaikams sakoma: „Jėzus, būdamas tavo amžiaus, mokėsi ir augo. Tu taip pat mokaisi ir augi.“ Raštai moko: „O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.“ (Luko 2:52)³ Šioje Raštų ištraukoje kalbama apie augimo ir mokymosi dvasinį aspektą, t.y. malone Dievo akyse; socialinį aspektą, t.y. malone žmonių akyse; fizinį aspektą, t.y. metais, ir intelektualinį aspektą, t.y. išmintimi. Šios vystymosi sritys taikytinos mums visiems, nepaisant mūsų amžiaus. Kada jų turime mokyti? Pakartoto Įstatymo 6:6–7 skaitome:

„Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje;

mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas.“

Jų mokome savo vaikus rodydami gerą pavyzdį, dirbdami ir tarnaudami su jais, studijuodami Raštus ir laikydamiesi pranašų skelbiamų Jėzaus Kristaus mokymų.

Paminėjau, kad Vaikų ir jaunimo programoje vaikai pasirenka skirtingus tikslus kiekvienoje iš keturių lavinimosi sričių. Svarbu, kad jie nusistatytų asmeninius tikslus kiekvienoje srityje. Gimdytojai ir vadovai gali mokyti, patarti ir palaikyti.

Pavyzdžiui, mūsų anūkė Miranda jaučia stiprią motyvaciją augti dvasiškai dalyvaujant kasdienės rytinės seminarijos pamokose. Ji susidomėjo klausydamasi teigiamų atsiliepimų iš kitų savo apylinkės seminarijos mokinių. Motinai nereikia jos kelti, kad dalyvautų pamokose. Ji pati atsikelia ir prisijungia prie vaizdo konferencijų nustatytu laiku, 6:20 ryte, nes ji išsiugdė gerus įpročius, kurie padeda jai tai daryti. Mano gimdytojai neseniai man pasakė, kad Miranda dabar daugiau bendrauja, kai pas juos apsilanko, nes sustiprėjo jos pasitikėjimas savimi. Tai yra gyvenimo ir augimo pamokos, su pastebimais rezultatais.

Gimdytojai, seneliai, vadovai ir draugai padeda vaikams augti ir vystytis. Juos palaiko visiškai įsitraukę tarnaujantieji broliai ir seserys kartu su apylinkės kunigijos ir organizacijų vadovais. Dokumente „Šeima. Pareiškimas pasauliui“ yra sakoma: „Pagal dievišką planą tėvai turi pirmininkauti savo šeimoms su meile ir teisumu, būti atsakingi už aprūpinimą viskuo, kas būtina pragyvenimui, ir savo šeimų apsaugą. Motinos visų pirma atsako už savo vaikų ugdymą. Tėvai ir motinos yra įpareigoti vykdant šias šventas pareigas padėti vienas kitam kaip lygūs partneriai. […] Esant reikalui turi padėti giminės.“⁴ Toje paskutinėje eilutėje be kitų kalbama ir apie senelius.

Mums tarnaujant Vakarų Afrikoje, mano žmona Nurija atliko nepaprastą darbą tarnaudama ir toliau bendraudama su mūsų šeima ir vaikaičiais anapus vandenyno. Ji tai daro pasitelkdama technologijas. Jauniausiems vaikaičiams ji skaito knygas. Vyresnes anūkes ji moko tokių temų kaip mūsų šeimos istorija, gamtos mokslai, Puerto Riko istorija, Tikėjimo Teiginiai ir Jėzaus Kristaus Evangelijos principai. Šiais laikais atstumai neriboja ryšio palaikymo su mūsų šeimos augančia karta, bendravimo su jais, tarnavimo jiems ir jų mokymo. Kai galiu, aš taip pat prisijungiu prie Nurijos, mokydamas savo brangius vaikaičius, mylėdamas, lepindamas ir juokindamas juos.

Galite pastebėti įkvėptą panašumą tarp Vaikų ir jaunimo programos ir savarankiškumo stiprinimo. Keturios tobulėjimo sritys kiekvienoje iš jų yra labai panašios. Dvasinė stiprybė ir savarankiškumas siejasi su dvasiniu vaikų ir jaunimo ugdymu. Fizinė ir emocinė sveikata savarankiškumo stiprinime siejasi su fiziniu ir dvasiniu vaikų ir jaunimo ugdymu. Išsilavinimas, darbas ir fizinis pasiruošimas savarankiškumo stiprinime yra giminingi intelektualiniam ugdymui vaikų ir jaunimo programoje.

Taigi, sekime mūsų Gelbėtoju Jėzumi Kristumi ir Jo Evangelija tapdami savarankiški visą savo gyvenimą ir mokydami to savo vaikus ir jaunimą. Tai geriausiai galime padaryti:

1. Būdami geri tarnavimo kitiems pavyzdžiai.

2. Gyvendami pagal savarankiškumo doktriną bei principus ir jų mokydami.

3. Paklusdami įsakymui stiprinti savarankiškumą, kaip Jėzaus Kristaus Evangelijos dalį.

Doktrinos ir Sandorų 104:15–16 sakoma:

„Aš ketinu aprūpinti savo šventuosius, nes viskas yra mano.

Bet tai turi būti daroma mano būdu; ir štai tas būdas, kurį aš, Viešpats, priėmiau savo šventiesiems aprūpinti, – kad vargšai bus išaukštinti per turtingųjų nužeminimą.“

Tai Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Jo Evangelija laimina šeimas čia žemėje ir amžinybėse. Ji veda mus gyvenime, kai stengiamės tapti amžinomis šeimomis. Žinau, kad tai tiesa. Jėzaus Kristaus vardu, amen.