Tvirti audrose

Brangūs broliai ir seserys, šiandien buvome palaiminti galimybe išgirsti įkvėptų Dievo tarnų patarimus ir padrąsinimus. Kiekvienas iš mūsų, kad ir kur būtume, žinome, kad gyvename vis sunkesniais laikais. Meldžiuosi, kad padėčiau jums ramia širdimi išlikti tvirtiems audrose, su kuriomis susiduriame.¹

Pirmiausia turime atminti, kad kiekvienas esame mylimas Dievo vaikas ir kad Jis turi įkvėptų tarnų. Tie Dievo tarnai numatė laikus, kuriais gyvename. Apaštalas Paulius rašė Timotiejui: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai.“²

Kiekvienas, kurio akys mato šių laikų ženklus ir kurio ausys klauso pranašų žodžių, žino, kad tai tiesa. Didžiausią pavojų mums kelia nelabųjų pajėgos. Tos pajėgos vis gausėja. Todėl gerbti sandoras, kurias turime sudaryti ir kurių turime laikytis tam, kad galėtume gyventi pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją, bus ne lengviau, o sunkiau.

Nerimaujantiems tiek dėl savęs, tiek dėl savo artimųjų, vilties teikia Dievo duotas pažadas apie saugią užuovėją nuo būsimų audrų.

Čia pateikiamas žodinis tos vietos paveikslas. Ją ne kartą yra nusakę dabartiniai pranašai. Pavyzdžiui, kaip užrašyta Mormono Knygoje, įkvėptas ir mylintis tėvas savo sūnums papasakojo, kaip stiprintis, kad jie tvirtai atlaikytų būsimas audras: „Ir dabar, mano sūnūs, atminkite, atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą; idant kada velnias pasiųs savo galingus vėjus, taip, savo strėles viesule, taip, kada visa jo kruša ir jo galinga audra daužysis į jus, tai neturėtų galios jums nutraukti į nelaimės ir begalinio vargo prarają, dėl uolos, ant kurios esate pastatyti, kuri yra patikimas pamatas; ir jeigu žmonės stato ant šito pamato, jie negali griūti.“³

Jo minimos nelaimės ir begalinis vargas – tai baisūs nuodėmių padariniai, jei dėl jų neatgailaujame. Didėjančios audros – tai Šėtono pagundos ir intensyvėjantys puolimai. Dabar kaip niekada labai svarbu suprasti, kaip statyti ant to patikimo pamato. Manau, kad nėra geresnės vietos ieškoti supratimo nei paskutinis karaliaus Benjamino pamokslas, taip pat užrašytas Mormono Knygoje.

Pranašiški karaliaus Benjamino žodžiai tinka ir mūsų laikams. Jis iš savo patirties pažino karo baisumus. Pasikliaudamas Dievo galia kovoje jis apgynė savo žmones. Jis aiškiai matė siaubingas Liuciferio galias gundyti, bandyti nugalėti ir įbauginti Dievo vaikus.

Savo žmones, o kartu ir mus, jis pakvietė statyti ant vienintelės patikimos ir saugios uolos, kuri yra Gelbėtojas. Jis aiškiai pasakė, kad esame laisvi rinktis tarp gėrio ir blogio ir kad neišvengsime savo pasirinkimų pasekmių. Jis kalbėjo tiesmukai ir griežtai, nes žinojo, koks sielvartas gali ištikti tuos, kurie neklausys ir nepaisys jo perspėjimų.

Štai kaip jis apibūdino pasekmes, kurios kyla dėl mūsų pasirinkimo sekti Dvasios raginimais arba sekti blogio žinutėmis, ateinančiomis iš Šėtono, kurio tikslas yra mus sugundyti ir sunaikinti:

„Nes štai, yra paskelbtas vargas tam, kuris pasirenka paklusti [piktajai] dvasiai; nes jei jis pasirenka paklusti jai ir taip pasilieka, ir miršta savo nuodėmėse, […] geria pasmerkimą savo paties sielai; nes jis gauna sau kaip užmokestį nesibaigiančiąją bausmę, kaip peržengęs Dievo įstatymą priešingai savo žinojimui. […]

Todėl, jei tas žmogus neatgailauja, pasilieka ir miršta kaip Dievo priešas, dieviško teisingumo reikalavimai pažadina jo nemirtingą sielą gyvai pajusti savo kaltę, dėl ko jis traukiasi iš Viešpaties akivaizdos, ir pripildo jo krūtinę kaltės ir skausmo, ir širdgėlos, kas yra lyg neužgesinama ugnis, kurios liepsnos kyla aukštyn per amžių amžius.“

Karalius Benjaminas toliau kalba: „O, visi jūs, senieji, ir taip pat jaunuoliai, ir jūs, maži vaikai, kurie suprantate mano žodžius – nes kalbėjau jums aiškiai, kad suprastumėte – meldžiu, kad pažadintumėte prisiminimus apie baisią padėtį tų, kurie įpuolė į prasižengimą.“⁴

Šio įspėjimo atgailauti galia mano sąmonėje suformuoja vaizdinį apie tą neabejotiną metą, kai jūs ir aš po šio gyvenimo stovėsime Gelbėtojo akivaizdoje. Visa širdimi trokštame ne susigūžti, o pažvelgti į Jį, pamatyti Jo šypseną ir išgirsti Jo žodžius: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! [Įeik.]“⁵

Karalius Benjaminas aiškiai nurodo, kaip galėtume viltis išgirsti tokius žodžius: jei šiame gyvenime rastume būdą, kaip pakeisti savo prigimtį per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Tik taip galėsime statyti ant patikimo pamato ir tvirtai stovėti per būsimas pagundų ir išbandymų audras. Karalius Benjaminas šį mūsų prigimties pasikeitimą apibūdina gražia metafora, kuri visuomet sujaudina mano širdį. Ją tūkstantmečius minėjo pranašai ir pats Viešpats. Ji yra tokia: turime tapti kaip vaikas – mažas vaikas.

Kai kuriems tai nebus lengva priimti. Dauguma mūsų nori būti stiprūs. Gali būti, kad buvimą panašiam į vaiką laikome silpnumu. Dauguma tėvų laukia dienos, kai jų vaikai elgsis ne taip vaikiškai. Tačiau karalius Benjaminas, kuris kaip niekas kitas iš mirtingųjų suprato, ką reiškia būti tvirtu ir drąsiu vyru, aiškiai parodo, kad būti kaip vaikas nereiškia būti vaikiškam. Tai reiškia būti panašiam į Gelbėtoją, kuris meldė savo Tėvą stiprybės, kad galėtų įvykdyti savo Tėvo valią ir išpirkti visų savo Tėvo vaikų nuodėmes, o paskui taip ir padarė. Mūsų prigimtis turi būti pakeista, kad taptume kaip vaikas ir įgytume stiprybės, kurios turime turėti, kad pavojų metu išliktume tvirti ir ramūs.

Štai jaudinantis karaliaus Benjamino apibūdinimas, kaip tas pokytis vyksta: „Nes prigimtinis žmogus yra Dievo priešas ir toks buvo nuo Adomo nuopuolio, ir bus per amžių amžius, nebent jis pasiduos Šventosios Dvasios vilionėms ir nusivilks prigimtinį žmogų, ir taps šventuoju per Viešpaties Kristaus apmokėjimą, ir taps kaip vaikas – klusnus, romus, nuolankus, kantrus, pilnas meilės, norintis paklusti viskam, ką Viešpats mato reikalinga jam uždėti, lygiai kaip vaikas paklūsta savo tėvui.“⁶

Tą pokytį patiriame sudarydami ir atnaujindami sandoras su Dievu. Tai suteikia Kristaus Apmokėjimo galios, leidžiančios pakeisti mūsų širdį. Tai galime pajusti kiekvieną kartą priimdami sakramentą, atlikdami šventyklos apeigas už anapus iškeliavusį protėvį, liudydami kaip Gelbėtojo liudytojai ar kaip Kristaus mokiniai rūpindamiesi stokojančiu žmogumi.

Ilgainiui per šias patirtis tampame panašūs į vaikus, gebančius mylėti ir paklusti. Mes imame stovėti ant patikimo pamato. Tikėjimas Jėzumi Kristumi mus skatina atgailauti ir laikytis Jo įsakymų. Paklusdami įgyjame galios atsispirti pagundoms ir pažadėtąją Šventosios Dvasios bendrystę.

Pasikeičia mūsų prigimtis ir tampame tarsi maži vaikai, paklusnūs Dievui ir labiau mylintys. Šis pokytis suteiks mums galimybę džiaugtis dovanomis, kurios ateina per Šventąją Dvasią. Dvasios bendrystė mus paguos, ves ir stiprins.

Supratau, ką karalius Benjaminas turėjo omenyje sakydamas, kad galime tapti panašūs į mažus vaikus Dievo akivaizdoje. Iš turtingos patirties žinau, kad Šventoji Dvasia dažniausiai kalba tyliu balsu, kurį lengviausia išgirsti, kai žmogaus širdis yra romi ir paklusni kaip vaiko širdis. Iš tikrųjų veikia tokia malda: „Noriu tik to, ko nori Tu. Tiesiog pasakyk, ko norėtum. Aš padarysiu tai.“

Kai gyvenime kyla audros, galite būti tvirti, nes stovite ant tikėjimo Jėzumi Kristumi uolos. Šis tikėjimas paskatins jus kasdien atgailauti ir nuosekliai laikytis sandorų. Tada visuomet Jį atsiminsite. O per neapykantos ir blogio audras jausitės tvirti ir kupini vilties.

Negana to, pastebėsite galį ištiesti ranką, kad pas jus ant uolos į saugią vietą kiltų ir kiti. Tikėjimas į Jėzų Kristų visuomet suteikia didesnę viltį ir skatina kitiems jausti tikrąją meilę, kuri yra tikroji Kristaus meilė.

Iškilmingai liudiju, kad Viešpats Jėzus Kristus jus kviečia: „Ateikite pas mane.“⁷ Iš meilės jums ir jūsų artimiesiems, Jis kviečia jus ateiti pas Jį, kad įgytumėte ramybę šiame gyvenime ir amžinąjį gyvenimą būsimajame pasaulyje. Jis puikiai žino, su kokiomis audromis susidursite per savo išbandymus, kurie yra laimės plano dalis.

Prašau jūsų priimti šį Gelbėtojo kvietimą. Kaip klusnus ir mylintis vaikas, priimkite Jo pagalbą. Sudarykite sandoras, kurias Jis siūlo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje, ir jų laikykitės. Jos jus sustiprins. Gelbėtojas žino audras ir saugias vietas, laukiančias kelyje namo pas Jį ir mūsų Dangiškąjį Tėvą. Jis žino kelią. Jis yra tas Kelias. Tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.