Mūsų „iš visos širdies“

Likus vos kelioms dienoms iki akimirkos, kai atidavė savo gyvybę už mus, Jėzus Kristus buvo Jeruzalės šventykloje ir stebėjo, kaip žmonės aukoja šventyklos iždui. „Daugelis turtingųjų aukojo gausiai“, bet atėjusi beturtė našlė „įmetė du pinigėlius“. Tai buvo tokia maža suma, kad vargu ar būtų verta ją pažymėti.

Paveikslėlis

Našlė aukoja du pinigėlius

Ir vis dėlto ši, atrodytų, nereikšminga auka patraukė Gelbėtojo dėmesį. Tiesą sakant, ji Jam padarė tokį didelį įspūdį, kad „pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši beturtė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į iždinę.

Visi aukojo iš savo pertekliaus, o ji iš savo nepritekliaus įmetė visa, ką turėjo, visą savo pragyvenimą.“¹

Šiuo paprastu pastebėjimu Gelbėtojas mokė mus, kaip Jo karalystėje vertinamos aukos, ir tai ganėtinai skiriasi nuo to, kaip įprastai vertiname mes. Viešpačiui aukos vertės matas buvo ne jos poveikis iždui, bet poveikis aukotojo širdžiai.

Girdamas šią ištikimą našlę, Gelbėtojas davė mums kriterijų, kaip įvertinti savo mokinystę per daugybę jos išraiškų. Jėzus mokė, kad mūsų atnašos gali būti didelės ar mažos, tačiau ir vienu, ir kitu atveju jos turi būti iš visos širdies.

Šis principas atsispindi Mormono Knygos pranašo Amalekio prašyme: „Atei[kite] pas Kristų, kuris yra Izraelio Šventasis, ir ragau[kite] jo išgelbėjimo ir jo išpirkimo galios. Taip, ateikite pas jį ir atnašaukite visą savo sielą kaip atnašą jam.“²

Tačiau, kaip tai įmanoma? Daugeliui iš mūsų toks atsidavimo visa siela lygis atrodo nepasiekiamas. Mes jau ir taip prie ribos. Kaip galime suderinti daugybę gyvenimo reikalavimų su mūsų troškimu atnašauti visą savo sielą Viešpačiui?

Galbūt sunkumų mums kyla todėl, kad manome, jog pusiausvyra – tai tolygus laiko konkuruojantiems interesams paskirstymas. Taip žiūrint, mūsų atsidavimas Jėzui Kristui būtų vienas iš daugelio dalykų, kuriuos mums reikia įsprausti į savo įtemptą darbotvarkę. Tačiau galbūt yra kitas būdas pažvelgti į tai.

Su žmona Hariete mėgstame drauge važinėtis dviračiais. Tai nuostabi galimybė pasimankštinti kartu leidžiant laiką. Kol važinėjame, jei aš ne per daug sunkiai alsuoju, džiaugiamės gražiu mus supančiu pasauliu ir net įsitraukiame į malonų pokalbį. Retai kada mums tenka skirti daug dėmesio, kad išlaikytume pusiausvyrą ant dviračio. Pakankamai ilgai važinėjame, tad apie tai net nesusimąstome: mums tai tapo normalu ir įprasta.

Bet kai stebiu, kaip kas nors pirmą kartą mokosi važiuoti dviračiu, prisimenu, kad ant tų dviejų siaurų ratų nėra lengva išlaikyti pusiausvyrą. Tam reikia laiko. Tam reikia treniruotis. Tam reikia kantrybės. Tam reikia net kartą ar du nukristi.

Svarbiausia, tie, kam pavyksta išlaikyti pusiausvyrą ant dviračio, išmoksta šių svarbių patarimų:

Nežvilgčiok į kojas.

Žvelk pirmyn.

Žvelk į kelią prieš save. Susitelk į savo kelionės tikslą. Ir mink pedalus. Išlaikyti pusiausvyrą – tai judėti pirmyn.

Panašūs principai galioja, kai reikia rasti pusiausvyrą mūsų, kaip Jėzaus Kristaus mokinių, gyvenime. Kiekvienam žmogui laiko ir energijos paskirstymas daugeliui svarbių užduočių skirsis ir priklausys nuo skirtingų gyvenimo tarpsnių. Tačiau mūsų bendras, visuotinis tikslas yra eiti mūsų Mokytojo, Jėzaus Kristaus, keliu ir grįžti mūsų mylimojo Tėvo danguje akivaizdon. Šis tikslas turi išlikti pastovus ir nuoseklus, kad ir kas būtume ir kad ir kas vyktų mūsų gyvenime.³

Tiems, kurie yra aistringi dviratininkai, mokinystės sugretinimas su važiavimu dviračiu gali būti naudingas palyginimas. Nesijaudinkite, jei toks nesate. Turiu dar vieną palyginimą, kurį, esu tikras, kiekvienas vyras, moteris ir vaikas galės pritaikyti sau.

Mokinystę, kaip ir daugumą dalykų gyvenime, taip pat galima palyginti su skrydžiu lėktuvu.

Ar kada nors stabtelėjote susimąstyti, kaip nuostabu, kad didžiulis keleivinis lėktuvas iš tikrųjų gali pakilti nuo žemės ir skristi? Dėl ko šios skraidančios transporto priemonės taip elegantiškai sklendžia dangumi, kirsdamos vandenynus ir žemynus?

Paprastai tariant, orlaivis skrenda tik tada, kai oras juda aplink jo sparnus. Tas judėjimas sukuria oro slėgio skirtumus, dėl kurių lėktuvas kyla. Ir kaip pasiekti, kad aplink sparnus judėtų pakankamai oro, kad atsirastų keliamoji jėga? Atsakymas – veržimasis į priekį.

Stovėdamas ant kilimo ir tūpimo tako lėktuvas neįgyja aukščio. Net ir vėjuotą dieną nesukuriama pakankama keliamoji jėga, nebent lėktuvas judės į priekį su pakankama galia, kad įveiktų jį sulaikančias jėgas.

Kaip judėjimas pirmyn išlaiko dviračio pusiausvyrą ir vertikalią padėtį, taip judėjimas į priekį padeda orlaiviui įveikti gravitacijos trauką ir pasipriešinimą.

Ką tai reiškia mums, kaip Jėzaus Kristaus mokiniams? Tai reiškia, kad, jei norime rasti pusiausvyrą gyvenime ir jei norime, kad Gelbėtojas mus keltų link dangaus, mūsų atsidavimas Jam ir Jo Evangelijai negali būti atsainus ar atsitiktinis. Kaip našlė Jeruzalėje, turime atnašauti Jam visą savo sielą. Mūsų atnaša gali būti mažytė, bet ji turi gimti iš mūsų širdies ir sielos.

Būti Jėzaus Kristaus mokiniu nėra tiesiog daryti vieną iš daugelio dalykų, kuriuos darome. Gelbėtojas yra visko, ką darome, varomoji galia. Jis nėra poilsio stotelė mūsų kelionėje. Jis nėra vaizdingas keliukas ar net pagrindinis orientyras. Jis yra „kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per [Jėzų Kristų].“⁴ Tai Kelias ir mūsų didžiausias tikslas.

Pusiausvyra ir keliamoji jėga atsiranda, kai veržiamės „pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus, turėdami tobulą vilties skaistumą ir meilę Dievui bei visiems žmonėms“⁵.

O kaip dėl daugelio užduočių ir pareigų, dėl kurių mūsų gyvenimas toks įtemptas? Leisti laiką su artimaisiais, eiti į mokyklą ar ruoštis profesijai, užsidirbti pragyvenimui, rūpintis šeima, tarnauti bendruomenėje – kaip visa tai atlikti? Gelbėtojas patikina mus:

„Jūsų dangiškasis Tėvas žino, kad viso to jums reikia.

Bet pirma ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“⁶

Tačiau tai nereiškia, kad bus lengva.⁷ Tai reikalauja tiek aukos, tiek ir pasišventimo.

Tai reikalauja, kad vieniems dalykams leistume pasitraukti, o kitiems – augti.

Auka ir pasišventimas – tai du dangiškieji įstatymai, kurių įsipareigojame laikytis šventojoje šventykloje. Šie du įstatymai yra panašūs, bet netapatūs. Aukotis reiškia ko nors atsisakyti dėl kai ko vertingesnio. Senovėje Dievo tauta aukodavo savo kaimenių pirmagimius ateinančio Mesijo garbei. Per visą žmonijos istoriją ištikimi šventieji aukojo asmeninius troškimus, patogumą ir net savo gyvybę dėl Gelbėtojo.

Mes visi turime kai ką, gausiai ar menkai, ką reikia paaukoti, kad galėtume ištikimiau sekti Jėzumi Kristumi.⁸ Mūsų aukos parodo, ką iš tiesų vertiname. Viešpačiui aukos yra šventos ir Jis gerbia jas.⁹

Pasišventimas nuo aukos skiriasi bent vienu svarbiu aspektu. Kai ką nors pašvenčiame, nepaliekame to sudegti ant aukuro. Atvirkščiai, panaudojame tai tarnystei Viešpačiui. Mes paskiriame tai Jam ir Jo šventiems tikslams.¹⁰ Gauname Viešpaties duotus talentus ir stengiamės juos tobulinti, kad taptume dar naudingesni statant Viešpaties karalystę.¹¹

Tik nedaugelio iš mūsų kada nors bus paprašyta paaukoti gyvybę dėl Gelbėtojo. Bet visi esame raginami pašvęsti savo gyvenimą Jam.

Kai siekiame išgryninti savo gyvenimą ir kiekviena mintimi žvelgti į Kristų,¹² visa kita pradeda įeiti į vėžes. Gyvenimas neatrodo kaip ilgas sąrašas pavienių pastangų, bandant išlaikyti trapią pusiausvyrą.

Laikui bėgant visa tai taps vienu darbu.

Vienu džiaugsmu.

Vienu šventu tikslu.

Tai meilės ir tarnavimo Dievui darbas. Tai meilė ir tarnystė Dievo vaikams.¹³

Kai žvelgiame į savo gyvenimą ir matome šimtus darbų, kuriuos reikia padaryti, jaučiame nepakeliamą naštą. Kai matome vieną – meilę ir tarnystę Dievui bei Jo vaikams šimtais įvairiausių būdų, – tada visus tuos darbus galime atlikti su džiaugsmu.

Štai kaip atnašaujame visą savo sielą: aukodami viską, kas mus sulaiko, o visa kita pašvęsdami Viešpačiui ir Jo tikslams.

Mano brangūs broliai ir seserys, ir mano brangūs draugai, kartais norėsite, kad būtumėte galėję padaryti daugiau. Jūsų mylintis Dangiškasis Tėvas pažįsta jūsų širdį. Jis žino, kad negalite padaryti visko, ką nori padaryti jūsų širdis. Tačiau galite mylėti Dievą ir tarnauti Jam. Galite daryti viską, ką galite, kad laikytumėtės Jo įsakymų. Galite mylėti Jo vaikus ir jiems tarnauti. O jūsų pastangos apvalo jūsų širdį ir paruošia jus šlovingai ateičiai.

Atrodo, kad būtent tai prie šventyklos iždo suprato našlė. Ji tikrai žinojo, kad jos atnaša nepakeis Izraelio lobyno, bet gali pakeisti ir palaiminti ją, nes (nors ir maža) tai buvo viskas, ką ji turėjo.

Taigi, mano brangūs draugai ir mylimi Jėzaus Kristaus mokiniai, „nepailski[me] daryti gera, nes [mes] dedame didelio darbo pamatą. Ir iš [mūsų] mažų dalykų kyla tai, kas didinga.“¹⁴

Liudiju, kad tai tiesa, kaip liudiju, kad Jėzus Kristus yra mūsų Mesijas, mūsų Išpirkėjas ir mūsų tikras ir vienintelis Kelias atgal pas mūsų mylimąjį Dangiškąjį Tėvą. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.