Kristus gydo tai, kas pažeista

Gelbėtojui mokant šventykloje, Rašto žinovai ir fariziejai pas Jį atvedė moterį. Nežinome visos jos istorijos, tik žinome, kad ji buvo „pagauta svetimaujant“¹. Dažnai Raštuose pateikiama tik nedidelė kurio nors žmogaus gyvenimo dalis, ir kartais esame linkę išaukštinti ar pasmerkti remdamiesi tik ta dalimi. Jokio žmogaus gyvenimo negalime suprasti iš vienos nuostabios akimirkos ar vieno apgailėtino viešo poelgio. Tokių Raštų pasakojimų paskirtis yra padėti mums suvokti, kad Jėzus Kristus buvo atsakymas tada ir Jis yra atsakymas dabar. Jis žino visą mūsų istoriją, žino tiksliai, ką kenčiame, taip pat mūsų galimybes ir silpnąsias vietas.

Šiai brangiai Dievo dukrai Kristaus atsakymas buvo: „Nė aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“² Kitaip išreikšti tą „eik ir daugiau nebenusidėk“ galbūt būtų „eik pirmyn ir keiskis“. Gelbėtojas kvietė ją atgailauti: keisti savo elgesį, draugų ir pažįstamų ratą, tai, ką ji manė apie save, savo širdį.

Dėl Kristaus mūsų sprendimas „eiti pirmyn ir keistis“ taip pat gali leisti mums „eiti pirmyn ir išgyti“, nes Jis yra viso to, kas pažeista gyvenime, išgydymo šaltinis. Kaip didis Tarpininkas ir Užtarėjas pas Tėvą, Kristus pašventina ir atkuria pažeistus santykius, o svarbiausia, mūsų santykius su Dievu.

Iš Džozefo Smito vertimo tampa aišku, kad ta moteris tikrai įsiklausė į Gelbėtojo patarimą ir pakeitė savo gyvenimą: „Nuo tos valandos ta moteris šlovino Dievą ir tikėjo Jo vardą.“³ Gaila, kad nežinome jos vardo ar kitų jos gyvenimo po šio momento detalių, nes tam, kad atgailautų ir keistųsi, jai reikėjo didelio ryžto, nuolankumo ir tikėjimo į Jėzų Kristų. Tačiau žinome, kad ji buvo moteris, kuri „tikėjo Jo vardą“ suprasdama, kad jai vis dar pasiekiama Jo beribė ir amžina auka.

Luko 15-ame skyriuje skaitome palyginimą apie žmogų, kuris turėjo du sūnus. Jaunesnysis sūnus paprašė tėvo jam priklausančios palikimo dalies, iškeliavo į tolimą šalį ir, palaidai gyvendamas, iššvaistė savo turtą.⁴

„Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti.

Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti.

Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.

Tada susiprotėjęs jis tarė: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado!

Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau.

Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“

Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Jam dar toli esant, tėvas jį pamatė ir, apimtas gailesčio, pribėgo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.“⁵

Tai, kad tėvas pribėgo prie sūnaus, mano manymu, yra reikšminga. Ta asmeninė skriauda, kurią sūnus padarė tėvui, be abejo, buvo didelė ir gili. Taip pat sūnaus poelgiai tėvui galbūt tikrai užtraukė gėdą.

Tad kodėl tėvas nelaukė, kol sūnus jo atsiprašys? Kodėl jis nelaukė žalos atlyginimo ir sutaikinimo atnašos, prieš suteikdamas atleidimą ir parodydamas meilę? Apie tai aš dažnai mąsčiau.

Viešpats mus moko, kad atleisti kitiems yra visuotinis įsakymas: „Aš, Viešpats, atleisiu tam, kuriam atleisiu, bet iš jūsų reikalaujama atleisti visiems žmonėms.“⁶ Tam, kad atleistume, gali prireikti didžiulės drąsos ir nuolankumo. Taip pat gali reikėti laiko. Atleidimas iš mūsų reikalauja tikėjimo ir pasitikėjimo Viešpačiu, kai prisiimame atsakomybę už savo širdies būklę. Čia ir slypi mūsų valios laisvės svarba ir galia.

Vaizduodamas šį tėvą palyginime apie sūnų palaidūną Gelbėtojas pabrėžė, kad atleidimas yra viena iš kilniausių dovanų, kurią galime padovanoti vieni kitiems ir, svarbiausia, sau patiems. Per atleidimą palengvinti savo širdies naštą ne visada paprasta, bet, per įgalinančią Jėzaus Kristaus galią, įmanoma.

Iš Apaštalų darbų 3 skyriaus sužinome apie vieną apsigimusį luošį, kurį „kasdien sodindavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų išmaldos iš ateinančių į šventyklą“⁷.

Tam luošam elgetai buvo daugiau nei 40 metų⁸ ir jis visą gyvenimą praleido, regis, niekad nesibaigiančioje laukimo ir stokojimo būsenoje, nes visiškai priklausė nuo žmonių dosnumo.

Vieną dieną, „pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos.

Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu.“

Jis pažvelgė į juos, tikėdamasis ką nors iš jų gauti.

Bet Petras pasakė: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duodu. Jėzaus Kristaus iš Nazareto vardu kelkis ir vaikščiok!“

Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo.

Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą.“⁹

Dažnai pamatome, kad, kaip tas luošys prie šventyklos vartų, kantriai – o kartais ir nekantriai – „laukia[me] Viešpaties“¹⁰. Laukiame, kol būsime išgydyti fiziškai ar emociškai. Laukiame atsakymų, persmelkiančių širdies gelmes. Laukiame stebuklo.

Viešpaties laukimas gali būti šventa vieta, tobulinimo ir gryninimo vieta, kur galime giliai ir asmeniškai pažinti Gelbėtoją. Viešpaties laukimas taip pat gali būti vieta, kur klausiame: „O Dieve, kur tu?“¹¹, vieta, kur dvasinis atkaklumas reikalauja iš mūsų panaudoti tikėjimą į Jėzų Kristų ir sąmoningai vėl ir vėl Jį pasirinkti. Pažįstama man ta vieta, ir suprantu, ką reiškia toks laukimas.

Praleidau daugybę valandų vėžio gydymo įstaigoje, savo kentėjimų suvienyta su daugeliu, kurie irgi troško būti išgydyti. Kai kurie išgyveno, kiti ne. Visa esybe supratau, kad kiekvienam iš mūsų išvadavimas iš išmėginimų yra skirtingas, todėl turėtume mažiau telktis į tai, kaip esame išvaduojami, o daugiau – į patį Išvaduotoją. Mūsų dėmesys turėtų visada būti sutelktas į Jėzų Kristų.

Panaudoti tikėjimą Kristumi reiškia pasikliauti ne tik Dievo valia, bet ir Jo laiko parinkimu. Nes Jis tiksliai žino, ko mums reikia ir kada to mums reikia. Jei pasiduosime Viešpaties valiai, galiausiai gausime žymiai daugiau, nei troškome.

Brangūs draugai, visi gyvenime turime ką nors, kas pažeista, ką reikia pataisyti ar išgydyti. Kai atsigręžiame į Gelbėtoją, deriname savo širdį ir protą su Juo ir atgailaujame, Jis ateina pas mus „su išgydymu savo sparnuose“¹², su meile mus apkabina ir sako: „Viskas gerai. Jums tik penkeri – arba 16-a, 23-eji, 48-eri, 64-eri ar 91-eri. Drauge galime tai pataisyti!“

Liudiju, kad jūsų gyvenime nėra nieko, kas pažeista, ko negali pasiekti gydanti, išperkanti ir įgalinanti Jėzaus Kristaus galia. Šventu vardu To, kuris galingas išgydyti, būtent Jėzaus Kristaus vardu, amen.