Jūsų dieviškoji prigimtis ir amžinoji lemtis

Mielos seserys, ačiū, kad esate čia. Man garbė dalyvauti šioje visuotinės konferencijos moterų sesijoje. Retkarčiais man būdavo suteikiama privilegija lankytis Merginų organizacijos pamokose. Tačiau leiskite pabrėžti akivaizdų dalyką – nesu nei mergina, nei moteris! Vis dėlto supratau, kad ne taip stipriai jaučiu esąs ne savo vietoje, jei galiu su merginomis kartoti jų organizacijos temą. Gili doktrina, kurios mokoma Merginų organizacijos temoje,¹ yra svarbi merginoms, tačiau ji tinka visiems, taip pat ir tiems iš mūsų, kurie nesame merginos.

Merginų organizacijos tema prasideda taip: „Esu Dangiškųjų Tėvų mylima dukra, mano prigimtis dieviška, o lemtis amžina.“² Šiame teiginyje yra keturios svarbios tiesos. Pirma, jūs esate mylima dukra. Niekas, ką darote ar ko nedarote, negali to pakeisti. Dievas jus myli, nes esate Jo dvasinė dukra. Kartais galime nejausti Jo meilės, bet ji visada yra šalia. Dievo meilė tobula.³ Mūsų gebėjimas tą meilę pajusti toks nėra.

Perduodant mums Dievo meilę, labai svarbi yra Dvasia.⁴ Tačiau Šventosios Dvasios įtaką gali užtemdyti „stiprios emocijos, tokios kaip pyktis, neapykanta [… ar] baimė […, – tai] panašu į bandymą pajusti vynuogės skonį kartu valgant aitriąją papriką. […] Vienas [skonis] visiškai užgožia kitą.“⁵ Taip ir elgesys, nutolinantis mus nuo Šventosios Dvasios, įskaitant nuodėmę,⁶ trukdo mums pajusti Dievo meilę.

Panašiai mums jausti Dievo meilę, be kita ko, gali trukdyti sudėtingos aplinkybės ir fizinės ar psichikos ligos. Visais šiais atvejais dažnai gali būti naudingi patikimų vadovų ar specialistų patarimai. Taip pat galime pabandyti tapti imlesni Dievo meilei klausdami savęs: „Ar mano meilė Dievui yra nuolatinė: ar myliu Jį geromis dienomis, bet ne tiek prastomis dienomis?“

Antra tiesa – mes turime dangiškus tėvus, tėvą ir motiną.⁷ Dangiškosios Motinos doktrina ateina per apreiškimą ir yra išskirtinis pastarųjų dienų šventųjų tikėjimas. Prezidentas Dalinas H. Ouksas paaiškino šios tiesos svarbą: „Mūsų teologija prasideda nuo dangiškų tėvų. Mūsų didžiausias siekis yra būti tokiems, kokie yra jie.“⁸

Apie Motiną danguje apreikšta labai mažai, bet tai, ką žinome, yra apibendrinta Evangelijos temoje, kurią rasite mūsų programėlėje „Evangelijos biblioteka“.⁹ Perskaitę, kas ten yra, sužinosite viską, ką aš žinau šia tema. Norėčiau žinoti daugiau. Jums taip pat gali kilti klausimų ir noras rasti daugiau atsakymų. Didesnio supratimo siekis yra svarbi mūsų dvasinio tobulėjimo dalis, tačiau būkite atsargūs. Mąstymas negali pakeisti apreiškimo.

Spekuliacijos neprives prie didesnio dvasinio pažinimo, bet gali privesti prie apgaulės arba nukreipti mūsų dėmesį nuo to, kas buvo apreikšta.¹⁰ Pavyzdžiui, Gelbėtojas mokė savo mokinius: „Privalote visuomet melstis Tėvui mano vardu.“¹¹ Mes laikomės šio modelio ir savo garbinimą nukreipiame į Dangiškąjį Tėvą Jėzaus Kristaus vardu, ir nesimeldžiame Dangiškajai Motinai.¹²

Nuo tada, kai Dievas paskyrė pranašus, jie buvo įgalioti kalbėti Jo vardu. Tačiau jie neskelbia savo protu sufabrikuotų doktrinų¹³, nemoko to, kas nebuvo apreikšta. Apsvarstykite, ką pasakė Senojo Testamento pranašas Balaamas, kuriam buvo pasiūlytas kyšis, kad prakeiktų izraelitus Moabo naudai. Balaamas pasakė: „Jei [Moabo karalius] duotų pilnus savo namus sidabro ir aukso, aš negalėčiau peržengti Viešpaties, mano Dievo, žodžio, ir padaryti daugiau ar mažiau.“¹⁴ Pastarųjų dienų pranašai yra panašiai suvaržyti. Reikalauti iš Dievo apreiškimo yra arogantiška ir bergždžia. Verčiau laukime Viešpaties ir Jo numatyto laiko, kad atskleistų savo tiesas per savo nustatytas priemones.¹⁵

Trečioji tiesa pirmoje Merginų organizacijos temos pastraipoje byloja, kad mūsų „prigimtis dieviška“. Tai atskleidžia mūsų tapatybę. Tai dvasinė „genetika“, paveldėta iš mūsų dangiškųjų tėvų¹⁶ ir nereikalaujanti mūsų pastangų. Tai svarbiausia mūsų tapatybė, kad ir kaip dar pasirenkame save identifikuoti. Suprasti šią gilią tiesą svarbu visiems, bet ypač asmenims, priklausantiems grupėms, kurios istoriškai buvo menkinamos, engiamos ar pavergtos. Atminkite, kad svarbiausia jūsų tapatybė yra susijusi su jūsų, kaip Dievo vaiko, dieviška prigimtimi.

Ketvirta tiesa yra ta, kad mūsų „lemtis amžina“. Tokia lemtis mums nebus primesta. Po mirties gausime tai, kam būsime pasiruošę, ir mėgausimės tik tuo, ką norime gauti.¹⁷ Mūsų amžinoji lemtis priklauso nuo mūsų pasirinkimų. Tam reikia sudaryti šventas sandoras ir jų laikytis. Šis sandoros kelias yra kelias, kuriuo mes ateiname pas Kristų, ir yra pagrįstas absoliučia tiesa bei amžinu, nekintančiu įstatymu. Negalime kurti savo pačių kelio ir tikėtis Dievo pažadėtų rezultatų. Tikėtis Jo palaiminimų nesilaikant amžinųjų įstatymų, kuriais jie pagrįsti¹⁸, yra taip pat klaidinga, kaip manyti, kad galime paliesti karštą viryklę ir „nuspręsti“ nenudegti.

Galbūt žinote, kad anksčiau gydžiau širdies nepakankamumu sergančius pacientus. Geriausi rezultatai buvo gaunami laikantis nustatytų, įrodymais pagrįstų gydymo planų. Nors tai žinojo, kai kurie pacientai bandydavo derėtis dėl kitokio gydymo plano. Jie sakydavo: „Nenoriu vartoti tiek daug vaistų“ arba „Nenoriu kęsti tiek daug tolesnių tyrimų“. Žinoma, pacientai galėjo laisvai priimti sprendimus, tačiau, jiems nukrypus nuo optimalių gydymo planų, nukentėdavo jų rezultatai. Širdies nepakankamumu sergantys pacientai negali pasirinkti prastesnio gydymo kurso ir po to kaltinti savo kardiologą dėl prastesnių rezultatų.

Tai taikytina ir mums. Dangiškojo Tėvo nustatytas kelias veda prie geriausių amžinųjų rezultatų. Esame laisvi rinktis, bet negalime pasirinkti nėjimo apreikštu keliu rezultatų.¹⁹ Viešpats yra pasakęs: „Tas, kuris laužo įstatymą ir nesilaiko įstatymo, bet siekia tapti pats sau įstatymu, […] negali būti pašventintas nei įstatymu, nei gailestingumu, nei teisingumu, nei teisybe.“²⁰ Negalime nukrypti nuo Dangiškojo Tėvo kurso, o paskui kaltinti Jį dėl prastesnių rezultatų.

Antroje Merginų organizacijos temos pastraipoje rašoma: „Būdama Jėzaus Kristaus mokinė stengiuosi būti kaip Jis. Siekiu asmeninio apreiškimo ir Jam paklūstu, tarnauju kitiems Jo šventu vardu.“ Mes galime stiprinti liudijimą apie Jėzų Kristų veikdami tikėjimu.²¹ Galime pretenduoti į dvasinę dovaną „žinoti, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir kad Jis buvo nukryžiuotas už pasaulio nuodėmes“. Arba galime gauti dovaną tikėti tų, kurie žino, žodžiais²², kol patys sužinosime. Galime sekti Gelbėtojo mokymais ir padėti kitiems ateiti pas Jį. Tokiu būdu mes prie Jo prisijungiame Jo darbe.²³

Toliau Merginų organizacijos tema byloja: „Būsiu Dievo liudytoja visada ir visur.“ Visi Bažnyčios nariai reikalingi kaip Dievo liudytojai²⁴, nors apaštalai ir Septyniasdešimčių nariai yra įgalioti būti ypatingais Kristaus vardo liudytojais²⁵. Įsivaizduokite futbolo rungtynes, kuriose vartus saugo tik vartininkas. Be kitų komandos žaidėjų pagalbos vartininkas negalės tinkamai apginti vartų ir komanda visada pralaimės. Taip pat visi reikalingi ir Viešpaties komandoje.²⁶

Paskutinė Merginų organizacijos temos pastraipa prasideda taip: „Stengdamasi būti verta išaukštinimo branginu atgailos dovaną ir siekiu kasdien būti geresnė.“ Dėl Gelbėtojo apmokančios aukos galime atgailauti, mokytis iš savo klaidų ir nebūti dėl jų smerkiami. Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Pernelyg daug žmonių atgailą vertina kaip bausmę. […] Bet šį nubaustojo jausmą sukelia Šėtonas. Jis stengiasi atitraukti mūsų žvilgsnį nuo Jėzaus Kristaus, kuris stovi išskėstomis rankomis, tikėdamasis ir norėdamas išgydyti, atleisti, apvalyti, sustiprinti, ištaurinti ir pašventinti mus.“²⁷

Kai nuoširdžiai atgailaujame, dvasinio rando nelieka, nesvarbu, ką padarėme, kiek tai buvo rimta ar kiek kartų tai kartojome.²⁸ Kai tik atgailaujame ir su tikru ketinimu siekiame atleidimo, mums gali būti atleista.²⁹ Kokia tai nuostabi mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus dovana!³⁰ Šventoji Dvasia gali mus užtikrinti, kad mums buvo atleista. Kai jaučiame džiaugsmą ir ramybę,³¹ kaltė nušluota³² ir nuodėmė mūsų nebekankina.³³

Tačiau net ir po nuoširdžios atgailos galime suklupti. Suklupimas nereiškia, kad atgaila buvo nepakankama, jis gali tiesiog atspindėti žmogaus silpnumą. Kaip guodžia žinojimas, kad „Viešpats silpnybes mato kitaip nei [mato] maištą“. Neturėtume abejoti Gelbėtojo gebėjimu padėti mums įveikti mūsų silpnybes, nes „kalbėdamas apie silpnybes, Viešpats visada yra gailestingas“³⁴.

Merginų organizacijos tema baigiasi žodžiais: „Tikėjimu stiprinsiu savo namus ir šeimą, sudarysiu šventas sandoras ir jų laikysiuosi, priimsiu šventos šventyklos apeigas ir palaiminimus.“ Namų ir šeimos stiprinimas gali reikšti, kad reikia nukalti pirmąją ištikimybės grandinės grandį, toliau nešti tikėjimo palikimą arba jį atkurti.³⁵ Kad ir kas būtų, stiprybė ateina per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir sudarant šventas sandoras.

Šventykloje sužinome, kas esame ir kur buvome. Romėnų filosofas Ciceronas yra pasakęs: „Nežinoti to, kas įvyko prieš gimstant, reiškia taip ir likti vaiku.“³⁶ Žinoma, jis turėjo omenyje pasaulietinę istoriją, tačiau jo nuovokų pastebėjimą galima pritaikyti plačiau. Mes gyvename kaip amžini vaikai, jei nežinome apie amžinąją perspektyvą, gaunamą šventyklose. Ten mes augame Viešpatyje, gauname Šventosios Dvasios pilnatvę³⁷ ir tampame vis labiau atsidavę kaip Gelbėtojo mokiniai.³⁸ Kai laikomės savo sandorų, mūsų gyvenime apsireiškia Dievo galia.³⁹

Kviečiu sutelkti savo gyvenimą į Jėzų Kristų ir prisiminti pagrindines Merginų organizacijos temos tiesas. Jei norėsite, Šventoji Dvasia jus ves. Mūsų Dangiškasis Tėvas nori, kad taptumėte Jo paveldėtojomis ir gautumėte viską, ką Jis turi.⁴⁰ Jis negali jums pasiūlyti daugiau. Jis negali jums pažadėti daugiau. Jis myli jus labiau, nei suvokiate, ir nori, kad būtumėte laimingos šiame ir būsimame gyvenime. Jėzaus Kristaus vardu, amen.