Darykite tai, kas turi didžiausią reikšmę

Neseniai mano brangiai draugei atėjo mintis, kad reikia aplankyti vieną apylinkės moterį. Ji nepaisė paskatinimo, nes beveik nepažinojo tos moters – skatinimas atrodė nelogiškas. Bet mintis aplankyti vis kirbėjo, tad ji nusprendė veikti. Kadangi jau jautėsi nepatogiai dėl artėjančio apsilankymo, nusprendė, kad jaudulį sumažinti padės, jei ką nors nuneš tai seseriai. Aišku, kad ji negalėjo eiti tuščiomis! Taigi nupirko indelį ledų ir nužingsniavo padaryti to, ką ji nerimaudama manė būsiant nepatogia viešnage.

Pasibeldė į duris, o sesuo greit atidarė. Mano draugė įteikė ledus rudame popieriniame maišelyje ir pokalbis prasidėjo. Ji netruko suprasti, kodėl reikėjo šio apsilankymo. Kai jos drauge sėdėjo verandoje, moteris papasakojo apie daugybę sunkumų, su kuriais susiduria. Po valandą trukusio pokalbio šiltu vasaros oru mano draugė pastebėjo, kad per rudą popierinį maišelį teka ištirpę ledai.

Ji sušuko: „Oi, kaip gaila, kad tavo ledai ištirpo!“

Moteris maloniai atsakė: „Nieko tokio. Aš netoleruoju laktozės!“

Sapne Viešpats pranašui Lehiui pasakė: „Palaimintas tu, Lehi, dėl to, ką padarei.“¹

Buvimas Jėzaus Kristaus mokiniu apima daugiau nei viltį ir tikėjimą. Tam reikia pastangų, judėjimo ir atsidavimo. Tam reikia, kad ką nors darytume būdami „žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai“².

Kas buvo svarbiausia ištirpusių ledų istorijoje? Ledai? Ar tai, jog mano draugė tiesiog kai ką padarė?

Man teko susidurti su miela mergina, kuri uždavė labai nuoširdų klausimą: „Sese Kreiven, iš kur jūs žinote, kad tai, kas susiję su Bažnyčia, yra tiesa? Nes aš nieko nejaučiu.“

Prieš suskubdama atsakyti, šio to jos paklausiau. „Papasakok man apie savo asmeninį Raštų studijavimą.“

Ji atsakė: „Aš neskaitau Raštų.“

Pasiteiravau: „O kaip studijavimas su šeima? Ar studijuojate Ateik ir sek paskui mane drauge?“

Ji atsakė: „Ne.“

Pasiteiravau apie jos maldas: „Ką jauti, kai meldiesi?“

Ji atsakė: „Aš nesimeldžiu.“

Mano atsakymas jai buvo paprastas: „Jei nori ką nors žinoti, turi ką nors daryti.“

Argi ne taip yra su viskuo, ką norime išmokti ar sužinoti? Pakviečiau savo naują draugę pradėti taikyti Jėzaus Kristaus Evangeliją: melstis, studijuoti, tarnauti kitiems ir pasikliauti Viešpačiu. Nieko nedarant atsivertimas neįvyks. Atsiverčiame Šventosios Dvasios galia, kai sąmoningai stengiamės pažinti prašydamos, ieškodamos ir belsdamos. Atsiverčiame gyvendamos pagal Evangeliją.³

Doktrinoje ir Sandorose Viešpats retkarčiais sako: „[Tai] neturi reikšmės.“⁴ Tai verčia mane susimąstyti, kad jei vieni dalykai neturi reikšmės ar yra ne tokie svarbūs, tai turi būti dalykų, kurie turi didžiausią reikšmę. Kai stengiamės ką nors arba bet ką daryti, galime savęs klausti: „Kas turi didžiausią reikšmę?“

Reklamos kūrėjai dažnai vartoja tokius šūkius kaip „gyvybiškai būtina“ arba „privalote turėti“, vildamiesi priversti mus patikėti, kad jų parduodamas produktas yra būtinas mūsų laimei ar gerovei. Tačiau ar tai, ką jie parduoda, iš tikrųjų yra gyvybiškai būtina? Ar iš tikrųjų privalome tai turėti? Ar tai iš tikrųjų svarbu?

Štai kelios mintys jūsų apmąstymui. Kas turi didžiausią reikšmę?

• Ar kiek patiktukų gauna mūsų socialinių tinklų įrašai? Ar kaip stipriai mūsų Dangiškasis Tėvas mus myli ir vertina?

• Ar dėvime madingiausius drabužius? Ar rodome pagarbą savo kūnui rengdamosi kukliai?

• Ar atsakymus randame per paiešką internete? Ar gauname iš Dievo per Šventąją Dvasią?

• Ar norime daugiau? Ar pasitenkiname tuo, ką esame gavusios?

Prezidentas Raselas M. Nelsonas moko:

„Su savo bendražyge Šventąja Dvasia galite matyti toliau nei žvaigždžių kultūra persismelkusi mūsų visuomenė. Jūs galite būti protingesni nei ankstesnės kartos. […]

Jūs nustatykite standartą pasauliui!“⁵

Kad susitelktume į tai, kas iš tiesų gyvybiškai svarbu norint patirti nesibaigiantį džiaugsmą, reikia pastangų. Šėtonas labai norėtų, kad prarastume amžinąsias vertybes ir švaistytume brangų laiką, talentus ar dvasines jėgas nesvarbiems dalykams. Kviečiu kiekvieną iš mūsų pamaldžiai apsvarstyti dalykus, kurie atitraukia mus nuo to, kas turi didžiausią reikšmę.

Mūsų vyriausio sūnaus trečios klasės mokytoja mokė savo klasę „vadovauti savo smegenims“. Tai buvo priminimas jos jauniesiems mokiniams, kad jie valdo savo mintis ir todėl gali kontroliuoti tai, ką daro. Kai pastebiu, kad slystu link to, kas ne taip svarbu, primenu sau „vadovauti savo smegenims“.

Neseniai vienas gimnazistas man papasakojo, kad tarp kai kurių Bažnyčios jaunuolių tapo populiaru nepaisyti įsakymų turint apgalvotą planą atgailauti vėliau. Jis man pasakė, kad „tai tarsi garbės ženklelis“. Žinoma, Viešpats ir toliau atleis tiems, kurie nuolankiai „su tikru ketinimu“ atgailauja.⁶ Tačiau Gelbėtojo gailestingasis Apmokėjimas niekada neturėtų būti naudojamas taip pašaipiai. Visi žinome palyginimą apie paklydusią avį. Žinoma, ganytojas paliks kitas 99-ias avis, kad surastų tą paklydusią. Bet ar galite įsivaizduoti, kokį džiaugsmą Gerasis Ganytojas patiria dėl tų, kurios pasirinko būti tarp 99-ių? Tų, kurios laikosi kartu ir padeda viena kitai gyventi pagal savo sandoras? Ar galite įsivaizduoti, koks būtų pasaulis ar jūsų mokykla, ar darbovietė, ar namai, jei paklusnumas būtų populiarus? Svarbu ne tobulai gyventi – svarbu atrasti džiaugsmą iš visų jėgų stengiantis gyventi pagal sandoras, kurias sudarėme su Viešpačiu.

Tai laikas, kai turime būti arčiausiai pranašo, nes pasaulis vis labiau abejoja Dievu, o sumaištis ir spaudimas didėja. Galime pasikliauti, kad tai, ką jis, kaip Viešpaties ruporas, ragina, pataria ir prašo daryti, yra svarbiausia.

Nors kartais tai nelengva, visada yra būdas pasielgti teisingai. Mokykloje besikalbėdama su draugų grupe mergina pajuto, kad jos širdis virptelėjo, kai pokalbis pakrypo į Bažnyčios standartų kritiką. Ji suprato, kad negali tylėti ir turi ką nors daryti. Ji pagarbiai kalbėjo apie Dangiškojo Tėvo meilę ir kaip Jo duoti įsakymai skirti laiminti ir apsaugoti Jo vaikus. Jai būtų buvę daug lengviau nieko nedaryti. Bet kas turėjo didžiausią reikšmę? Susilieti su minia? Ar išsiskirti kaip Dievo liudytojai „visada ir visame, ir visur“?⁷

Jei atkurta Jėzaus Kristaus Bažnyčia išeina iš nežinios, mes turime išeiti iš nežinios. Būdamos sandoros besilaikančios moterys, turime skleisti savo Evangelijos šviesą visame pasaulyje, priimdamos iššūkius ir darydamos tai, kas teisu. Tai darome drauge kaip Dievo dukterys – galia 8,2 mln. moterų nuo 11-os metų ir vyresnių, kurių darbas yra toks pat. Renkame Izraelį dalyvaudamos išgelbėjimo ir išaukštinimo darbe: stengiamės gyventi pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją, rūpinamės tais, kuriems reikia pagalbos, kviečiame visus priimti Evangeliją ir vienijame šeimas amžinybei.⁸ Jėzaus Kristaus Evangelija yra veiksmo ir džiaugsmo Evangelija! Nenuvertinkime savo gebėjimų daryti tai, kas turi didžiausią reikšmę. Mūsų dieviškasis paveldas suteikia mums drąsos ir pasitikėjimo daryti viską ir būti viskuo, kuo mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas žino, kad galime būti.

Šių metų jaunimo tema paremta Patarlių 3:5–6 eilutėmis:

„Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu.

Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus.“

Pagrindinis pasitikėjimo Viešpačiu elementas yra judėjimas į priekį, tikėjimas, kad Jis mus ves net tada, kai nežinosime visų atsakymų.

Seserys, kalbame ne apie ledus. Ir ne apie tai, kad reikia padaryti daugiau. Kalbame apie tai, kaip daryti tai, kas turi didžiausią reikšmę. Tai Kristaus doktrinos taikymas mūsų gyvenime, kai stengiamės tapti panašesnės į Jį.

Kuo labiau stengsimės tvirtai laikytis sandoros kelyje, tuo labiau augs mūsų tikėjimas Jėzumi Kristumi. Kuo labiau augs mūsų tikėjimas, tuo labiau norėsime atgailauti. Ir kuo daugiau atgailausime, tuo labiau stiprinsime savo sandoros ryšį su Dievu. Tas sandoros ryšys veda mus į šventyklą, nes laikydamosi šventyklos sandorų ištveriame iki galo.

Kai savo gyvenimą sutelksime į Jėzų Kristų, būsime vedamos į tai, kas turi didžiausią reikšmę. Ir būsime palaimintos dvasine stiprybe, pasitenkinimu ir džiaugsmu! Jėzaus Kristaus vardu, amen.