Galinga širdies permaina:

1588 m. spalio 28 d., penktadienį, netekęs vairo ir tik irklais valdomas laivas La Girona, priklausęs didžiajai Ispanijos armadai, įsirėžė į Lakados kyšulio uolas Šiaurės Airijoje.¹

Laivas apvirto. Vienas dėl savo gyvybės grūmęsis įgulos narys mūvėjo prieš kelis mėnesius žmonos dovanotą aukso žiedą su užrašu: „Daugiau nebeturiu ką tau duoti.“²

Frazė „daugiau nebeturiu ką tau duoti“ ir žiedas su pavaizduota širdį laikančia ranka – tai žmonos meilės savo vyrui išraiška.

Kai perskaičiau šią istoriją, ji man padarė stiprų įspūdį, ir pagalvojau apie Gelbėtojo prašymą: „O kaip auką man jūs atnašausite sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią.“³

Taip pat pagalvojau apie žmonių reakciją į karaliaus Benjamino žodžius: „Taip, mes tikime visais žodžiais, kuriuos pasakei mums […], kur[ie] taip galingai pakeitė mus, arba mūsų širdis, kad mes jau nebelinkę daryti pikta, bet linkę nuolat daryti gera.“⁴

Leiskite papasakoti, kas man nutiko, kai buvau 12-os metų, ir kas vis dar svarbu iki šios dienos.

Mama pasakė: „Eduardai, paskubėk! Vėluojame į Bažnyčios susirinkimus.“

„Mama, šiandien pasiliksiu su tėčiu“, – atsakiau.

„Ar tikrai? Turi dalyvauti kunigijos kvorumo susirinkime“, – pasakė ji.

Atsakiau: „Vargšas tėtis! Jis pasiliks vienas. Šiandien pasiliksiu su tėčiu.“

Tėtis nebuvo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys.

Mano mama ir seserys išvyko į sekmadieninius susirinkimus. Taigi nuėjau susitikti su tėčiu į jo dirbtuves, kur jis mėgo būti sekmadieniais, ir, kaip sakiau savo mamai, praleidau laiką, tai yra kelias minutes, su juo, o tada paklausiau: „Tėti, viskas gerai?“

Jis tik šyptelėjo man ir toliau taisė radijo imtuvus ir laikrodžius.

Tada jam pasakiau: „Eisiu pažaisti su savo draugais.“

Tėtis, nepakeldamas akių, man tarė: „Šiandien sekmadienis. Argi neturėtum eiti į bažnyčią?“

„Taip, bet šiandien pasakiau mamai, kad neisiu“, – atsakiau. Tėtis toliau darbavosi, o man tai buvo leidimas išeiti.

Tą rytą buvo svarbios futbolo rungtynės, ir draugai man pasakė, kad negaliu jų praleisti, nes privalome jas laimėti.

Sunkioji dalis buvo tai, jog norėdamas nusigauti iki futbolo aikštės, turėjau praeiti pro maldos namus.

Ryžtingai pasileidau link futbolo aikštės ir sustojau prieš didelę suklupimo kliūtį – maldos namus. Nubėgau prie šaligatvio kitoje kelio pusėje, kur augo keli dideli medžiai, ir nusprendžiau bėgti tarp jų, kad niekas manęs nepamatytų, nes tuo metu į bažnyčią jau rinkosi nariai.

Atvykau kaip tik laiku, prieš rungtynių pradžią. Spėjau sužaisti ir grįžti namo iki sugrįžtant mamai.

Viskas sekėsi gerai: mūsų komanda laimėjo, ir aš buvau sužavėtas. Tačiau tas gerai suplanuotas bėgimas į aikštę neliko nepastebėtas diakonų kvorumo konsultanto.

Brolis Feliksas Espinoza pamatė mane, greitai bėgantį nuo medžio prie medžio, besistengiantį, kad manęs nepastebėtų.

Savaitės pradžioje brolis Espinoza atėjo į mano namus ir paprašė leisti pasikalbėti su manimi. Jis nieko nesakė apie tai, ką matė sekmadienį, ir nepaklausė, kodėl praleidau susirinkimą.

Jis tiesiog padavė man vadovėlį ir tarė: „Norėčiau, kad sekmadienį pravestum pamoką kunigijos klasėje. Pažymėjau tau pamoką. Ji nėra sunki. Noriu, kad perskaitytum, o aš ateisiu po dviejų dienų padėti tau pasiruošti.“ Tai pasakęs, jis man padavė vadovėlį ir išėjo.

Nenorėjau vesti pamokos, bet negalėjau jam pasakyti „Ne“. Tą sekmadienį planavau vėl pasilikti su savo tėvu, o tai reiškė, kad buvo dar vienos svarbios futbolo rungtynės.

Brolis Espinoza buvo tas, kuriuo jaunimas žavėjosi.⁵ Jis rado sugrąžintąją Evangeliją ir pakeitė savo gyvenimą, arba, kitais žodžiais tariant, savo širdį.

Atėjus šeštadienio popietei pagalvojau: „Galbūt, kai rytoj atsikelsiu, sirgsiu ir man nereikės eiti į bažnyčią.“ Mane jaudino jau ne futbolo rungtynės, o pamoka, kurios turėjau mokyti, ypač pamoka apie šabo dieną.

Atėjo sekmadienis, ir aš prabudau sveikesnis nei kada nors anksčiau. Neturėjau jokio pasiteisinimo – jokio pabėgimo plano.

Tai buvo pirmas kartas, kada vedžiau pamoką, bet brolis Espinoza buvo šalia, ir man tai buvo galingos širdies permainos diena.

Nuo tos akimirkos ėmiau švęsti šabo dieną, o laikui bėgant, prezidento Raselo M. Nelsono žodžiais tariant, šabo diena tapo žavesio diena.⁶

„Viešpatie, aš duodu Tau viską: daugiau nebeturiu ką Tau duoti.“

Kaip galime įgyti tą galingą širdies permainą? Ji prasideda ir galiausiai įvyksta:

1. kai studijuojame Raštus, kad įgytume pažinimą, sustiprinsiantį mūsų tikėjimą Jėzumi Kristumi, kuris sukurs troškimą keistis;⁷

2. kai per maldą ir pasninką puoselėjame tą troškimą;⁸

3. kai veikiame pagal žodį, kurį studijavome ar gavome, ir sudarome sandorą atiduoti Jam savo širdį, kaip tai padarė karaliaus Benjamino žmonės.⁹

Kaip žinoti, kad mūsų širdis keičiasi?¹⁰

1. Kai norime visame kame patikti Dievui.¹¹

2. Kai kitiems rodome meilę, pagarbą ir dėmesį.¹²

3. Kai matome, kad Kristaus savybės tampa mūsų charakterio dalimi.¹³

4. Kai jaučiame pastovesnį Šventosios Dvasios vadovavimą.¹⁴

5. Kai laikomės įsakymo, kuriam buvo sunku paklusti, ir toliau gyvename pagal jį.¹⁵

Ar, atidžiai klausydamiesi savo vadovų patarimų ir džiugiai nusprendę jais sekti, nepatyrėme galingos širdies permainos?

„Viešpatie, aš duodu Tau viską: daugiau nebeturiu ką Tau duoti.“

Kaip galime išlaikyti tą galingą permainą?

1. Kas savaitę priimdami sakramentą ir atnaujindami sandorą priimti Kristaus vardą, visuomet Jį atminti ir laikytis Jo įsakymų.¹⁶

2. Kai savo gyvenimą atgręžiame į šventyklą.¹⁷ Reguliarus lankymasis šventykloje padės mums išlaikyti naują ir atnaujintą širdį dėl to, kad dalyvausime apeigose.

3. Kai mylime savo kaimynus ir jiems tarnaujame dalyvaudami tarnystės projektuose ir misionieriškame darbe.¹⁸

Tada, dėl mūsų didelio džiaugsmo, ta vidinė permaina stiprėja ir plečiasi, kol pasireiškia gerų darbų gausa.¹⁹

Ši galinga širdies permaina atneša mums laisvės, pasitikėjimo ir ramybės jausmą.²⁰

Ši širdies permaina nėra įvykis: jai reikia tikėjimo, atgailos ir nuolatinio dvasinio darbo. Tai prasideda, kai trokštame savo valią pajungti Viešpačiui, ir pasireiškia, kai su Juo sudarome sandoras ir jų laikomės.

Tas pavienis veiksmas teigiamai veikia tiek mus, tiek mūsų aplinkinius.

Prezidento Raselo M. Nelsono žodžiais tariant, „Pagalvokite, kaip greitai tie niokojantys konfliktai visame pasaulyje – ir mūsų asmeniniuose gyvenimuose – būtų išspręsti, jei visi pasirinktų sekti Jėzumi Kristumi ir skirtų dėmesį Jo mokymams.“²¹ Tas Gelbėtojo mokymų laikymosi veiksmas veda prie galingos širdies permainos.

Brangūs broliai ir seserys, jaunuoliai ir vaikai, dalyvaudami konferencijoje šį savaitgalį leiskime pranašų žodžiams, kurie ateina iš Viešpaties, prasiskverbti į mūsų širdį, kad patirtume galingą permainą.

Tuos iš jūsų, kurie dar neprisijungė prie atkurtosios Viešpaties Bažnyčios, kviečiu klausyti misionierių nuoširdžiai trokštant sužinoti, ko iš jūsų tikisi Dievas, ir patirti tą vidinį virsmą.²²

Šiandien yra diena apsispręsti sekti Viešpačiu Jėzumi Kristumi. „Viešpatie, aš duodu Tau savo širdį: daugiau nebeturiu ką Tau duoti.“

Kaip tas iš sudužusio laivo sugrąžintas žiedas, taip ir mes, atiduodami savo širdis Dievui, esame išgelbėjami iš siautėjančių šio gyvenimo jūrų ir per šį procesą esame išgryninami ir apvalomi per Kristaus Apmokėjimą, ir tampame „Kristaus vaikais“, dvasiškai „užgimusiais iš Jo“.²³ Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.