Tikėjimo kopėčios

Kaip gyvenimo sunkumai veikia mūsų tikėjimą Jėzumi Kristumi? Kokią įtaką mūsų tikėjimas turi šiame gyvenime patiriamam džiaugsmui ir ramybei?

Ėjo 1977 metai. Suskambo telefonas ir išgirsta žinia nepaprastai nuliūdino mus. Baigę magistro studijas Karolina ir Dagas Tebsai kraustėsi į savo naujuosius namus. Vyresniųjų kvorumas buvo susirinkęs pakrauti furgono. Prieš išvažiuodamas atbulomis Dagas paskutinį kartą apsižvalgė, kad įsitikintų, jog kliūčių nėra. Tačiau jis nepastebėjo, kaip jo dukrelė Dženė pačiu netinkamiausiu momentu bėgo už sunkvežimio. Akimirksniu jų mylima Dženė žuvo.

Kas nutiko po to? Ar skausmas, kurį jie taip giliai jautė, ir nesuvokiamas praradimo jausmas atvers neįveikiamą prarają tarp Karolinos ir Dago, ar kaip nors suvienys jų širdis ir sustiprins jų tikėjimą Dangiškojo Tėvo planu?

Eiti per suspaudimus teko ilgai ir skausmingai, tačiau iš kažkur atsirado dvasinių rezervų, leidusių neprarasti vilties, bet „laiky[tis] savo kelio“¹. Šie nepaprasti sutuoktiniai kažkaip tapo dar panašesni į Kristų. Labiau atsidavę. Labiau užjaučiantys. Jie tikėjo, kad Savo laiku Dievas pašvęs jų suspaudimus jų naudai.²

Nors skausmas ir netektis iki galo nepasitraukė ir negalėjo pasitraukti, Karoliną ir Dagą guodė patikinimas, kad mylimoji Dženė bus jų amžinai, jei jie tvirtai laikysis sandoros kelio.³

Jų pavyzdys sustiprino mano tikėjimą Viešpaties planu. Mes nematome visko. Bet Jis mato. Viešpats pasakė Džozefui Smitui Liberčio kalėjime, kad „visa tai suteiks tau patirties ir išeis tau į gera. Žmogaus Sūnus nusileido žemiau viso to. Argi tu didesnis už jį?“⁴

Kada priimame Viešpaties valią, Jis moko mus, kaip vaikščioti su Juo.⁵ Kai būdamas jaunas misionierius tarnavau Taityje, manęs paprašė suteikti palaiminimą sergančiam kūdikiui. Uždėjome rankas jam ant galvos ir palaiminome jį, kad pasveiktų. Jo sveikata ėmė gerėti, bet netrukus jis vėl susirgo. Antrą kartą palaiminome jį, bet rezultatas buvo toks pats. Mūsų paprašė trečią kartą. Meldėme Viešpaties, kad būtų įvykdyta Jo valia. Netrukus po to ši dvaselė grįžo į savo dangiškuosius namus.

Tačiau jautėmės ramūs. Norėjome, kad kūdikis gyventų, bet Viešpats turėjo kitų planų. Jo valios priėmimas vietoj savosios veda į džiaugsmą, nepriklausantį nuo mūsų aplinkybių.

Paprastas tikėjimas Jėzumi Kristumi, kurį įgyjame pradėję mokytis apie Jį, gali išlikti mūsų širdyse, kai susiduriame su gyvenimo sunkumais. Mūsų tikėjimas Juo gali vesti ir ves mus per gyvenimo sudėtingumus. Iš tiesų pamatysime, kad už gyvenimo sudėtingumų slypi paprastumas⁶, jei liekame „nepajudinami Kristuje, turėdami tobulą vilties skaistumą“⁷.

Gyvenimo tikslas iš dalies yra leisti šiems galimiems suklupimo akmenims tapti laipteliais, kai kopiame tuo, ką vadinu „tikėjimo kopėčiomis“. Kopėčios reiškia, kad tikėjimas nėra nekintamas. Priklausomai nuo mūsų pasirinkimų, jis gali kilti arba leistis.

Stengdamiesi stiprinti tikėjimą Gelbėtoju, galime iki galo nesuvokti Dievo meilės mums ir galime paklusti Jo įstatymams iš pareigos jausmo. Mus netgi gali labiau motyvuoti kaltė, o ne meilė. Galbūt dar nesame patyrę tikro ryšio su Juo.

Kai stengiamės stiprinti savo tikėjimą, mus gali sutrikdyti tai, ko mokė Jokūbas. Jis mums priminė, kad „tikėjimas be darbų miręs“⁸. Galime suklupti, jei manome, kad viskas priklauso nuo mūsų. Per didelis pasikliovimas savimi gali trukdyti mums naudotis dangaus galiomis.

Tačiau kai judame link tikro tikėjimo Jėzumi Kristumi, mūsų mąstymas pradeda keistis. Suprantame, kad paklusnumas ir tikėjimas Gelbėtoju padaro mus tinkamus tam, kad Jo Dvasia visuomet būtų su mumis.⁹ Paklusnumas nebeerzina, o tampa siekiu.¹⁰ Suprantame, kad paklusnumas Dievo įsakymams leidžia Jam pasitikėti mumis. Dėl Jo pasitikėjimo gaunama daugiau šviesos. Ši šviesa veda mus kelionėje ir leidžia aiškiau matyti kelią, kuriuo turėtume eiti.

Bet tai dar ne viskas. Augant mūsų tikėjimui Gelbėtoju, pastebime subtilų pokytį, įgydami dievišką supratimą apie mūsų ryšį su Dievu, kai klausimas „Ko noriu aš?“ palaipsniui pakeičiamas klausimu „Ko nori Dievas?“. Kaip ir Gelbėtojas, mes norime elgtis „ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu“¹¹. Norime dirbti Dievo darbą ir būti įrankiu Jo rankose.¹²

Mūsų tobulėjimas yra amžinas. Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė, jog Dangiškasis Tėvas nori, kad žinotume kur kas daugiau.¹³ Tobulėdami geriau suprantame, ko Viešpats mokė Džozefą Smitą: „Jei laikotės mano įsakymų, jūs gausite jo pilnatvės ir būsite pašlovinti manimi; […] aš sakau jums: gausite malonę už malonę“¹⁴.

Patys nusprendžiame, iki kokio aukščio kopti tikėjimo kopėčiomis. Vyresnysis Nylas L. Andersenas mokė, kad „tikėjimas – ne atsitiktinumas, o pasirinkimas“¹⁵. Galime pasirinkti priimti sprendimus, reikalingus tam, kad sustiprintume savo tikėjimą Gelbėtoju.

Pagalvokite, kokį poveikį turėjo pasirinkimai, dėl kurių Lamanas ir Lemuelis nusileido tikėjimo kopėčiomis, o Nefis užkopė aukščiau. Kas gali tai parodyti aiškiau nei skirtumas tarp Nefio atsakymo „Aš eisiu ir padarysiu“¹⁶ ir Lamano bei Lemuelio atsakymo ką tik pamačius angelą: „Kaip tai įmanoma, kad Viešpats atiduotų [Labaną į mūsų rankas]?“¹⁷

Netikėjimas blokuoja mūsų gebėjimą matyti stebuklus, o tikėjimo Gelbėtoju mąstysena atveria dangaus galias.

Net kai mūsų tikėjimas silpnas, Viešpaties ranka visada bus ištiesta.¹⁸ Prieš daugelį metų gavau pavedimą reorganizuoti kuolą Nigerijoje. Paskutinę minutę pasikeitė konferencijos data. Kuole buvo vyras, nusprendęs pirmą konferencijos dieną išvykti iš miesto. Jis nenorėjo būti pašauktas kuolo prezidentu.

Būdamas išvykęs, jis pateko į baisią avariją, bet liko nesužalotas. Tai paskatino jį susimąstyti, kodėl jo gyvybės buvo pasigailėta. Jis persvarstė savo priimtą sprendimą. Jis atgailavo ir nuolankiai dalyvavo konferencijoje kitą paskirtą dieną. Ir, aišku, jis buvo pašauktas naujuoju kuolo prezidentu.

Vyresnysis Nylas A. Maksvelas mokė: „Tik suderinus savo valią su Dievo valia galima rasti tobulą laimę. Viskas, kas mažiau, atneš tik jos dalį.“¹⁹

Tiktai padarę „visa, kas mūsų galioje“, galime „stovėti ramūs […], kad pamaty[tume] Dievo išgelbėjimą“²⁰. Supratau tai būdamas Makormikų šeimos tarnaujančiu broliu. 21-erius santuokos metus Merė Kei ištikimai vykdė savo pašaukimus. Kenas nebuvo Bažnyčios narys ir nenorėjo juo tapti, tačiau mylėdamas savo žmoną nusprendė kartu su ja lankyti bažnyčią.

Vieną sekmadienį pajutau įkvėpimą paliudyti Kenui. Paklausiau jo, ar galėčiau tai padaryti. Jis atsakė paprastai ir aiškiai: „Ne, ačiū.“

Sumišau. Jutau raginimą ir stengiausi juo sekti. Buvo pagunda nuspręsti, kad savo dalį padariau. Tačiau pasimeldęs ir pamąstęs supratau, kad nors mano ketinimai buvo teisingi, per daug pasiklioviau savimi ir per mažai Viešpačiu.

Vėliau grįžau nusiteikęs kitaip. Nusprendžiau eiti tiesiog kaip įrankis Viešpaties rankose, neturėdamas kito troškimo, kaip tik sekti Dvasia. Kartu su ištikimuoju porininku Džeraldu Kardonu įžengėme į Makormikų namus.

Netrukus pajutau raginimą paprašyti Džeraldą sugiedoti „Jis gyvas, Išpirkėjas mūs“²¹. Jis pažvelgė į mane klausiamai, bet tikėdamas mano tikėjimu tai padarė. Kambarys prisipildė nuostabios dvasios. Atėjo raginimas pakviesti Merę Kei ir Kristiną, jų dukrą, pasidalyti savo liudijimais. Kai jos tai padarė, Dvasia sustiprėjo. Tiesą sakant, po Kristinos liudijimo Keno skruostais ėmė riedėti ašaros.²²

Dievas nugalėjo. Širdys buvo ne tik paliestos, bet ir pakeistos amžiams. Dvidešimt vieneri netikėjimo metai buvo nušluoti Šventosios Dvasios galia. Po savaitės Kenas buvo pakrikštytas. Po metų Kenas ir Merė Kei buvo užantspauduoti Viešpaties namuose laikui ir visai amžinybei.

Kartu patyrėme, ką reiškia pakeisti savo valią Viešpaties valia, o mūsų tikėjimas Juo išaugo.

Prašau, apmąstykite keletą klausimų, kuriuos uždavė Dievo pranašai, kai stengiatės kopti tikėjimo kopėčiomis:

Ar nusiplėšiau išdidumą?²³

Ar savo širdyje skiriu vietą Dievo žodžiui?²⁴

Ar leidžiu, kad mano suspaudimai būtų pašvęsti mano naudai?²⁵

Ar esu pasiryžęs leisti, kad mano valia pasiduotų Tėvo valiai?²⁶

Jei jaučiausi giedantis išperkančios meilės giesmę, ar galiu taip jaustis dabar?²⁷

Ar leidžiu Dievui nugalėti savo gyvenime?²⁸

Jei pastebėsite, kad jūsų dabartinis kelias prieštarauja jūsų tikėjimui Gelbėtoju, prašau, sugrįžkite pas Jį. Nuo to priklauso jūsų ir taip pat jūsų palikuonių išaukštinimas.

Pasodinkime tikėjimo sėklas giliai savo širdyse. Puoselėkime šias sėklas, kai susisaistome su Gelbėtoju ištikimai laikydamiesi su Juo sudarytų sandorų. Jėzaus Kristaus vardu, amen.