Nes Dievas taip pamilo mus

„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Kai pirmą kartą pastebėjau šią eilutę, nebuvau bažnyčioje ar šeimos namų vakare. Per televizorių stebėjau sporto renginį. Kad ir kurią stotį stebėjau, kad ir kokios tai būtų varžybos, bent vienas žmogus turėjo ženklą su užrašu „Jono 3:16“.

Man ilgainiui pradėjo panašiai patikti 17 eilutė: „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.“

Dievas atsiuntė kūne Jėzų Kristų, savo vienintelį Sūnų, kad Jis paguldytų savo gyvybę už kiekvieną iš mūsų. Tai Jis padarė todėl, kad myli mus ir kiekvienam iš mūsų sukūrė planą, kaip grįžti namo pas Jį.

Bet tai nėra bendras, abstraktus ar paviršutiniškas planas. Jis yra asmeniškas, paskirtas mylinčio Dangiškojo Tėvo, kuris žino mūsų širdis, mūsų vardus ir tai, ką Jis nori, kad darytume. Kodėl tuo tikime? Todėl, kad esame to mokomi Šventuose Raštuose.

Mozė ne kartą girdėjo Dangiškąjį Tėvą sakant žodžius „Moze, mano sūnau“ (žr. Mozės 1:6; taip pat žr. 7, 40 eilutes). Abraomas sužinojo, kad yra Dievo vaikas, išrinktas savo misijai dar prieš jam gimstant (žr. Abraomo 3:12, 23). Dievo rankos dėka Estera užėmė įtakingas pareigas, kad išgelbėtų savo žmones (žr. Esteros 4). Dievas patikėjo merginai, tarnaitei, liudyti apie gyvąjį pranašą, kad Naamanas galėtų būti išgydytas (žr. 2 Karalių 5:1–15).

Man ypač patinka tas geras, žemo ūgio vyras, kuris įlipo į medį, kad pamatytų Jėzų. Gelbėtojas žinojo, kad jis ten, sustojo, pažvelgė į šakas ir pasakė tokius žodžius: „Zachiejau, […] lipk žemyn“ (Luko 19:5). Ir mes negalime pamiršti 14-mečio, kuris nuėjo į giraitę ir sužinojo, koks išties asmeniškas yra tas planas: „[Džozefai,] tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:17).

Broliai ir seserys, Dangiškojo Tėvo planas sutelktas į mus ir mes esame mūsų Gelbėtojo misijos tikslas. Kiekvienas pavieniui esame Jų darbas ir šlovė.

Asmeniškai man jokia Raštų knyga to neparodo aiškiau, nei pastebėjau studijuodamas Senąjį Testamentą. Skyrius po skyriaus atrandame pavyzdžių, kaip Dangiškasis Tėvas ir Jehova yra glaudžiai susiję su mūsų gyvenimu.

Neseniai studijavome apie Juozapą, mylimą Jokūbo sūnų. Nuo pat jaunystės Juozapas patyrė didį Viešpaties palankumą, tačiau iš savo brolių rankų patyrė didelių išbandymų. Prieš dvi savaites daugelį iš mūsų paveikė tai, kaip Juozapas atleido savo broliams. Ateik ir sek paskui mane skaitome: „Daugeliu atvejų Juozapo gyvenime randame daug paralelių su Jėzaus Kristaus gyvenimu. Nors dėl mūsų nuodėmių Gelbėtojas turėjo daug kentėti, Jis yra pasiruošęs mums atleisti ir išgelbėti mus nuo žymiai blogesnio likimo nei badas. Ar patys turime gauti atleidimą, ar kam nors atleisti – o kartais turime padaryti ir tai, ir tai – Juozapo pavyzdys mums primena Gelbėtoją, tikrąjį išgijimo ir sutaikinimo šaltinį.“¹

Šiame pasakojime man patinka tai, ko galime pasimokyti iš Juozapo brolio Judo, kuris prisidėjo prie Dievo asmeninio plano Juozapui. Kai Juozapą išdavė jo broliai, Judas įtikino juos neatimti Juozapo gyvybės, o parduoti jį į vergiją (žr. Pradžios 37:26–27).

Po daugelio metų Judui ir jo broliams reikėjo pasiimti savo jauniausią brolį Benjaminą į Egiptą. Tėvas iš pradžių nesutiko. Bet Judas davė pažadą Jokūbui – jis parvesiąs Benjaminą namo.

Egipte Judo pažadas buvo išbandytas. Jaunasis Benjaminas buvo neteisingai apkaltintas įvykdęs nusikaltimą. Judas, laikydamasis pažado, pasisiūlė būti įkalintas vietoje Benjamino. Jis tarė: „Kaip galėčiau grįžti pas savo tėvą be jauniausiojo brolio?“ (žr. Pradžios 44:33–34). Judas buvo pasiryžęs laikytis savo pažado ir saugiai sugrąžinti Benjaminą. Ar kada jautėte kitų atžvilgiu tai, ką Judas jautė Benjamino atžvilgiu?

Argi ne tai tėvai jaučia savo vaikų atžvilgiu? Ką misionieriai jaučia žmonių, kuriems tarnauja, atžvilgiu? Ką Pradinukų organizacijos ir jaunimo vadovai jaučia tų, kuriuos moko ir myli, atžvilgiu?

Nesvarbu, kas esate ar kokios jūsų dabartinės aplinkybės, kažkas būtent tai jaučia jūsų atžvilgiu. Kažkas nori sugrįžti pas Dangiškąjį Tėvą su jumis.

Esu dėkingas už tuos, kurie niekada nenustoja mumis rūpintis, kurie toliau lieja savo sielas melsdamiesi už mus ir kurie toliau moko ir padeda mums pasiruošti grįžti namo pas mūsų Dangiškąjį Tėvą.

Neseniai vienas brangus draugas ligoninėje dėl COVID-19 praleido 233 dienas. Tuo metu jį aplankė jo miręs tėvas, kuris paprašė perduoti žinią jo vaikaičiams. Šis geras senelis net iš anapus uždangos troško padėti savo vaikaičiams sugrįžti į jų dangiškuosius namus.

Kristaus mokiniai vis dažniau savo gyvenime prisimena „benjaminus“. Visame pasaulyje jie girdėjo dabartinio Dievo pranašo, prezidento Raselo M. Nelsono, aiškų kvietimą. Vaikinai ir merginos dalyvauja Viešpaties jaunimo batalione. Pavieniai asmenys ir šeimos tarnystės dvasioje rodo meilę, dalijasi ir kviečia draugus bei kaimynus ateiti pas Kristų. Jaunimas ir suaugusieji prisimena savo sandoras ir stengiasi jų laikytis: pripildo Dievo šventyklas, suranda mirusių šeimos narių vardus ir už juos atlieka apeigas.

Kodėl mums pritaikytas Dangiškojo Tėvo planas apima pagalbą kitiems sugrįžti pas Jį? Nes taip tampame panašūs į Jėzų Kristų. Galiausiai pasakojimas apie Judą ir Benjaminą moko mus apie Gelbėtojo auką už mus. Per Apmokėjimą Jis atidavė savo gyvybę, kad parvestų mus namo. Judo žodžiai išreiškia Gelbėtojo meilę: „Kaip galėčiau grįžti pas savo tėvą be [jūsų]?“ Tai taip pat gali būti ir mūsų, kaip Izraelio surinkėjų, žodžiai.

Senajame Testamente pilna stebuklų ir švelnių pasigailėjimų, kurie yra Dangiškojo Tėvo plano skiriamieji ženklai. 2 Karalių 4 žodis „kartą“ tris kartus vartojamas pabrėžti, kad svarbūs įvykiai vyksta Dievo pasirinktu laiku ir Jam visos detalės yra svarbios.

Mano naujasis draugas Polas liudija apie šią tiesą. Polas užaugo namuose, kuriuose kartais būdavo smurtaujama ir nuolat netoleruojama religijos. Mokydamasis karinėje bazėje Vokietijoje, jis pastebėjo dvi seseris, iš kurių atrodė sklinda dvasinė šviesa. Klausimas, kodėl jos buvo kitokios, atskleidė atsakymą, kad jos priklausė Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai.

Netrukus Polas pradėjo susitikinėti su misionieriais ir buvo pakviestas į bažnyčią. Kitą sekmadienį išlipęs iš autobuso jis pastebėjo du vyrus baltais marškiniais ir kaklaraiščiais. Jis paklausė jų, ar jie yra Bažnyčios vyresnieji. Tie atsakė taip, ir Polas nusekė paskui juos.

Pamaldų metu pamokslininkas parodė į susirinkusiuosius ir pakvietė juos liudyti. Po kiekvieno liudijimo būgnininkas sumušdavo būgną, o susirinkusieji šaukė: „Amen.“

Kai pamokslininkas parodė į Polą, šis atsistojo ir tarė: „Žinau, kad Džozefas Smitas buvo pranašas ir Mormono Knyga yra tikra.“ Būgnas nenuskambėjo ir niekas nesakė amen. Polas galiausiai suvokė, kad nuėjo į ne tą bažnyčią. Netrukus Polas rado kelią į teisingą vietą ir pasikrikštijo.

Polo krikšto dieną nepažįstamas narys jam pasakė: „Tu išgelbėjai mano gyvybę.“ Prieš kelias savaites šis vyras nusprendė ieškoti kitos bažnyčios ir lankėsi susirinkime, kur skambėjo būgnai ir šūkiai „amen“. Išgirdęs Polą liudijant apie Džozefą Smitą ir Mormono Knygą, vyras suvokė, kad Dievas jį pažinojo, žinojo jo sunkumus ir turi jam planą. Tiek Polui, tiek ir tam žmogui tai tikrai buvo tas „kartas“!

Mes taip pat žinome, kad Dangiškasis Tėvas kiekvienam iš mūsų turi asmeninį laimės planą. Kadangi Dievas mums atsiuntė savo Mylimąjį Sūnų, stebuklai, kurie mums reikalingi, nutiks tą „kartą“, kada reikės, kad Jo planas būtų įvykdytas.

Liudiju, kad šiais metais iš Senojo Testamento galime daugiau sužinoti apie Dievo planą mums. Toje šventoje knygoje mokoma apie pranašų vaidmenį neramiais laikais ir Dievo ranką pasaulyje, kuriame buvo sumaištis ir dažnai kildavo vaidai. Joje taip pat rašoma apie nuolankius tikinčiuosius, kurie ištikimai laukė mūsų Gelbėtojo atėjimo, lygiai taip, kaip mes laukiame Jo antrojo atėjimo ir jam ruošiamės – Jo seniai išpranašauto šlovingo sugrįžimo.

Iki tos dienos savo prigimtinėmis akimis galime nematyti Dievo sumanymo visose mūsų gyvenimo srityse (žr. Doktrinos ir Sandorų 58:3). Tačiau galime prisiminti Nefio atsakymą, kai susidūrė su tuo, ko jis nesuprato: nors nežinojo visų dalykų prasmės, jis žinojo, kad Dievas myli Savo vaikus (žr. 1 Nefio 11:17).

Tai liudiju šį nuostabų šabo rytą. Dievas taip pamilo mus, kad atsiuntė savo Viengimį Sūnų, ne kad mus pasmerktų, bet kad mus išgelbėtų – įrašykime tai savo širdyse ir leiskime, kad tai pripildytų mūsų sielas ramybės, vilties ir amžinojo džiaugsmo. Jėzaus Kristaus vardu, amen.