Narsi mokinystė paskutinėmis dienomis

Moralinė valios laisvė yra brangi Dievo dovana, skirta kiekvienam Jo vaikui.¹ Esame „laisvi pasirinkti laisvę ir amžinąjį gyvenimą per didįjį visų žmonių Tarpininką arba pasirinkti nelaisvę ir mirtį, sulig velnio nelaisve ir galia“². Dievas nevers mūsų rinktis gėrio, o velnias negali versti mūsų daryti pikta.³ Nors būna manančių, kad mirtingųjų gyvenimas yra varžybos tarp Dievo ir priešininko, vienas Gelbėtojo žodis „ir Šėtonas bus užtildytas ir ištremtas. […] Tai [mūsų] jėgų išbandymas, o ne Dievo.“⁴

Todėl galiausiai pjausime tai, ką pasėjome savo gyvenimo pasirinkimais.⁵ Tad ką gi mūsų minčių, troškimų, žodžių ir darbų visuma byloja apie mūsų meilę Gelbėtojui, Jo išrinktiems tarnams ir Jo atkurtai Bažnyčiai? Ar mūsų krikšto, kunigystės ir šventyklos sandoros mums svarbesnės nei pasaulio gyrius ar patiktukų skaičius socialiniuose tinkluose? Ar mūsų meilė Viešpačiui ir Jo įsakymams stipresnė už mūsų meilę kam nors šiame gyvenime?

Priešininkas ir jo sekėjai visada siekė sunaikinti Kristaus ir Jo pranašų darbus. Gelbėtojo įsakymai, jei ne visiškai ignoruojami, tai bent daugelio šiuolaikinio pasaulio žmonių racionalizuojami iki beprasmybės. Dievo pasiuntiniai, mokantys nepatogių tiesų, dažnai atmetami. Net pats Gelbėtojas buvo vadinamas rijūnu ir vyno gerėju⁶, kaltinamas visuomenės pažiūrų drumstimu ir visuomenės skaldymu. Silpnos ir klastingos sielos „tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje“⁷, ir Jo ankstyvųjų krikščionių „sektai“ buvo „visur prieštaraujama“⁸.

Gelbėtojas ir Jo pirmieji sekėjai susidūrė su rimtu vidiniu ir išoriniu pasipriešinimu – ir mes patiriame tą patį. Šiandien beveik neįmanoma drąsiai gyventi pagal savo tikėjimą, retkarčiais nepritraukiant kelių tikrų ir elektroninių pasaulietiškų badymų pirštais. Tvirtas sekimas Gelbėtoju mus praturtina, tačiau kartais mes galime tapti taikiniais tų, kurie propaguoja „valgyk, gerk ir linksminkis“⁹ pasaulėžiūrą, kuri tikėjimą į Kristų, paklusnumą ir atgailą pakeičia iliuzija, kad Dievas pateisins mažas nuodėmes, nes Jis mus labai myli.

Ar Gelbėtojas nekalbėjo „[savo] paties balsu, ar [savo] tarnų balsu“¹⁰ apie mūsų dienas, sakydamas, kad „ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus“ ir daugelis „nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms“¹¹? Ar Jis neapgailestavo sakydamas, kad „veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu“¹²? Ar Jis neįspėjo, kad „net iš [mūsų] atsiras tokių, kurie kreivomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“¹³? Ar Jis nenumatė, kad „vadin[s] pikta geru ir gera piktu“¹⁴ ir „žmogaus namiškiai taps […] priešais“¹⁵?

O kaip dėl mūsų? Ar turėtume leistis įbauginami ar bijoti? Ar turėtume gyventi pagal savo religiją paslapčia? Žinoma, kad ne! Tikint Kristų mums nereikia bijoti žmonių pasmerkimo ar jų užgaulių.¹⁶ Jei mes su Gelbėtoju priešakyje ir vadovaujami bei vedami dabartinių pranašų, „tai kas gi prieš mus“¹⁷? Kai šiomis paskutinėmis dienomis iškeliame Viešpaties šviesą, būkime įsitikinę – ne besiteisinantys, narsūs – ne drovūs, ištikimi – ne baikštūs.¹⁸

Gelbėtojas aiškiai pasakė: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. […] O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“¹⁹

Todėl, kol yra norinčių, kad Dievas neduotų įsakymų, drąsiai paliudykime vyresniojo D. Todo Kristofersono žodžiais, kad „nieko nereikalaujantis Dievas pagal poveikį prilygsta neegzistuojančiam Dievui“²⁰.

Nors kai kuriems parankiau atsirinkti, kurių įsakymų laikytis, džiugiai priimkime Gelbėtojo kvietimą „gyven[ti] kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos“²¹.

Kol daugelis mano, kad Viešpats ir Jo Bažnyčia toleruoja „viską, ko tik trokšta [mūsų] širdis“²², narsiai skelbkime, kad neteisinga „[sekti] paskui minią daryti pikta“²³, nes „minios negali paversti geru to, ką Dievas pavadino blogu“²⁴.

„O atmink, atmink, […] kokie griežti [ir išlaisvinantys] yra Dievo įsakymai.“²⁵ Aiškus jų mokymas kartais gali būti laikomas netolerancija. Todėl pagarbiai parodykime, kad ne tik įmanoma, bet ir gyvybiškai svarbu mylėti Dievo vaiką, kurio įsitikinimai kitokie nei mūsų.

Galime priimti ir gerbti kitus nepritardami jų įsitikinimams ar veiksmams, kurie nedera su Viešpaties valia. Nereikia aukoti tiesos ant pritarimo ir visuomenės pageidavimų aukuro.

Sionė ir Babilonė yra nesuderinamos. „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams.“²⁶ Visi prisiminkime Gelbėtojo persmelkiantį klausimą: „Kodėl vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau?“²⁷

Parodykime savo meilę Viešpačiui visišku ir savanorišku paklusnumu.

Jei jums teks rinktis tarp mokinystės ir pasaulio, prašau prisiminti, kad jūsų mylintis Gelbėtojas „siunčia kvietimą visiems žmonėms, nes gailestingumo rankos yra ištiestos [jums], ir jis sako: Atgailaukite, ir aš jus priimsiu.“²⁸

Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė, kad Jėzus Kristus „nuo dabar iki Savo antrojo atėjimo darys kai kuriuos iš savo galingiausių darbų“²⁹. Bet jis taip pat mokė, kad „tie, kurie pasirenka Viešpaties kelią, greičiausiai patirs persekiojimą“³⁰. Būti „palaikyti[ems] vertais dėl Jėzaus vardo iškęsti paniekinimą“³¹ kartais gali būti neišvengiama, kai „Jo balsui suteiksi[me] pirmenybę visų kitų balsų atžvilgiu“³².

Gelbėtojas sakė: „Ir palaimintas, kas nepasipiktina manimi.“³³ Kitur sužinome, kad „didi ramybė mylintiems Tavo įstatymą; jiems nėra suklupimo akmens“³⁴. Nėra! Tad paklauskime savęs: „[Ar] kilus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, […] tuoj pat pasipiktin[u]“?³⁵ Ar tvirtai stoviu ant Jėzaus Kristaus ir Jo tarnų uolos?

Moralės reliatyvistai teigia, kad tiesa tėra socialinis konstruktas, kuriame nėra moralinio absoliuto. Bet iš tiesų jie sako, kad nėra nuodėmės³⁶, kad „visa, ką žmogus daro, nėra joks nusikaltimas“³⁷, – tai samprata, kurios autoryste didžiuojasi priešininkas. Todėl saugokimės vilkų avies kailyje, kurie visada verbuoja ir dažnai leidžiasi į intelektualinius išvedžiojimus, kad pateisintų savo puolusį elgesį³⁸.

Jei išties norime būti narsūs Kristaus mokiniai, rasime tam būdą. Kitu atveju priešininkas pasiūlys patrauklių alternatyvų. Tačiau, kaip ištikimi mokiniai, mes „neprivalome atsiprašinėti už savo įsitikinimus ir nusileisti dėl to, ką žinome esant tiesa“³⁹.

Baigdamas norėčiau tarti žodį apie penkiolika už manęs sėdinčių Dievo tarnų. Nors pasauliečiai „sako regėtojams: „Neregėkite!“, ir pranašams: „Nepranašaukite, kas tiesa; kalbėkite, kas mums patinka, pranašaukite mums apgaules“⁴⁰, ištikimieji „bus apvainikuoti palaimomis iš aukštybių, taip, ir daugeliu įsakymų, ir apreiškimais savu laiku“⁴¹.

Jokia staigmena, kad šie vyrai dažnai tampa žaibolaidžiais tiems, kuriems nepatinka pranašų skelbiamas Dievo žodis. Tie, kurie atmeta pranašus, nesuvokia, kad „jokia Raštų pranašystė negali būti savavališkai aiškinama“ ar atėjusi žmogaus valia, bet kad šventi Dievo žmonės kalba taip, kaip yra „Šventosios Dvasios įkvėpti“⁴².

Kaip ir Paulius, šie Dievo vyrai „nesigėd[ija] mūsų Viešpaties liudijimo“ ir yra „Jo kaliniai“⁴³ ta prasme, kad jų mokoma doktrina yra ne jų, bet To, kuris juos pašaukė. Kaip ir Petras, jie „negal[i] nekalbėti apie tai, ką mat[ė] ir girdėj[o]“⁴⁴. Liudiju, kad Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas yra geri ir sąžiningi vyrai, mylintys Dievą ir Jo vaikus, ir yra Jo mylimi. Jų žodžius turėtume priimti, lyg iš paties Viešpaties „burnos, – su visa kantrybe ir tikėjimu. Nes jei tai darysi[me], pragaro vartai [mūsų] nenugalės […] ir Viešpats Dievas išsklaidys tamsos galias prieš [mus] ir supurtys dangus [mūsų] labui ir savo vardo šlovei.“⁴⁵

„Jokia nešventa ranka negali sustabdyti šio darbo pažangos“⁴⁶, jis pergalingai žengs į priekį su jumis ir manimi arba be jūsų ar manęs, tad „šiandien apsispręskite, kam norite tarnauti“⁴⁷. Nesileiskite apkvailinami ar įbauginami garsaus priešininko triukšmo, sklindančio iš didžiulio ir erdvaus pastato. Jų beviltiški decibelai neprilygsta ramaus ir tylaus balso poveikiui sudužusioms širdims ir atgailaujančioms dvasioms.

Liudiju, kad Kristus gyvas, kad Jis yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas ir kad Jis vadovauja savo Bažnyčiai per Pirmąją Prezidentūrą ir Dvylikos Apaštalų Kvorumą, taip užtikrindamas, kad nebūtume „siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo“⁴⁸.

Prezidentas Nelsonas mokė: „Tikri Jėzaus Kristaus mokiniai pasiryžę išsiskirti iš kitų, drąsiai kalbėti ir būti kitokie nei pasauliečiai. Jie neabejoja, yra atsidavę ir drąsūs.“⁴⁹

Broliai ir seserys, šiandien gera diena būti geriems. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.