„Vykdo savo pareigas“

1947 m. buvo minimos 100-osios pirmųjų pastarųjų dienų šventųjų pionierių atvykimo į Druskos Ežero slėnį metinės. Tais metais buvo surengta daugybė įsimintinų švenčių ir išsakyta daugybė padėkos žodžių atsidavusiems Jėzaus Kristaus mokiniams, kurie tiesė kelius, statė namus, sodino pasėlius nederlingoje dykumoje ir kūrė bendruomenes.

Prezidentas Dž. Rubenas Klarkas, pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, 1947 m. spalio visuotinėje konferencijoje išsakė vieną įsimintiniausių ir labiausiai jaudinančių padėkų šiems ištikimiems pionieriams.

Savo kalboje prezidentas Klarkas trumpai paminėjo gerai žinomus lyderius, vadovavusius migracijai į Vakarus, tokius kaip Brigamas Jangas, Heberis Č. Kimbolas, Vilfordas Vudrafas, Parlis P. Pratas ir daugelį kitų. Tačiau pagrindinis jo tikslas buvo ne papasakoti apie šių vertų dėmesio žmonių pasiekimus. Savo kalboje daugiausia dėmesio jis skyrė toms ištvermingoms sieloms, kurių vardai Bažnyčios istorijoje nėra nei žinomi, nei oficialiai užfiksuoti. Pamokantis jo kalbos pavadinimas yra „Tie, kurie iš paskutiniojo vežimo“.¹

Prezidentas Klarkas labai išsamiai aprašė migrantų, kurie keliavo paskutiniu dengtu vežimu kiekvienoje iš ilgų per lygumas keliaujančių vežimų vilkstinių, savybes ir sunkumus, su kuriais jie susidūrė. Jis gyrė šiuos neįvardytus ir pripažinimo nesulaukusius didvyrius, kurie diena po dienos, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio duso nuo dulkių, sukeltų visų priešais juos riedančių vežimų, ir kurie įveikė nesibaigiančias kliūtis, su kuriomis susidurdavo kelyje.

Prezidentas Klarkas pareiškė: „Tie, kurie iš paskutiniojo vežimo, stūmėsi pirmyn, išvargę ir išsekę, kartais beveik palūžę, tačiau juos palaikė tikėjimas, kad Dievas juos myli, kad sugrąžintoji Evangelija yra tikra ir kad Viešpats veda ir vadovauja broliams priekyje.“²

Savo kalbą jis pabaigė šiuo jaudinančiu pagyrimu: „Šioms nuolankioms sieloms, didžioms tikėjimu, didžioms darbais, didžioms teisiu gyvenimu, didžioms mūsų neįkainojamo paveldo kūrėjoms, nuolankiai reiškiu savo meilę, pagarbą ir pagarbią padėką.“³

1990 m. prezidentas Hovardas V. Hanteris, tuometinis Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas, pasakė kalbą apie nepamainomą indėlį daugybės Bažnyčios narių, kurie uoliai ir ištikimai tarnauja, bet nesulaukia jokio viešo pripažinimo ar įvertinimo.

Prezidentas Hanteris aiškino:

„Apie jaunąjį ir narsųjį [vadą] Moronį yra pasakyta:

„Jeigu visi žmonės, kurie buvo ir yra, ir bet kada bus, būtų kaip Moronis, štai, pačios pragaro jėgos būtų amžinai sudrebintos; taip, velnias niekuomet neturėtų galios žmonių vaikų širdims“(Almos 48:17).

Koks komplimentas žymiam ir galingam žmogui! […] Dviem eilutėmis toliau rašoma apie Helamaną ir jo brolius, kurių vaidmuo nebuvo toks ryškus kaip Moronio:

„Dabar štai Helamanas ir jo broliai buvo ne mažiau naudingi žmonėms negu Moronis.“(Almos 48:19)

Prezidentas Hanteris tęsė: „Kitaip tariant, nors Helamanas nebuvo toks žymus arba išsiskiriantis kaip Moronis, tačiau jis buvo naudingas; tai yra jis buvo naudingas kaip Moronis.“⁴

Tada prezidentas Hanteris patarė mums visiems būti ne mažiau naudingiems. Jis pasakė: „Jei jaučiate, kad jūsų darbų gausa nepadaro jūsų labai žymių, nenusiminkite. Dauguma pačių geriausių kada nors gyvenusių žmonių irgi nebuvo labai žymūs. Tarnaukite ir aukite – ištikimai ir tyliai.“⁵

Esu dėkingas už milijonus Bažnyčios narių, kurie šiandien eina pas Gelbėtoją⁶ ir žengia pirmyn sandoros keliu paskutiniuose vežimuose mūsų šiuolaikinėje vežimų virtinėje – ir kurie iš tiesų yra ne mažiau naudingi. Jūsų tvirtas tikėjimas Dangiškuoju Tėvu ir Viešpačiu Jėzumi Kristumi, jūsų nepretenzingas, pasišventęs gyvenimas įkvepia mane būti geresniu žmogumi ir mokiniu.

Myliu jus. Žaviuosi jumis. Dėkoju jums. Ir giriu jus.

Mormono Knygoje esantis Samuelio Lamanito teiginys geriausiai apibendrina mano jausmus jums.

„Norėčiau, kad pastebėtumėt, jog dauguma jų vykdo savo pareigas ir vaikšto apdairiai priešais Dievą, ir stengiasi laikytis jo įsakymų ir nuostatų, ir potvarkių pagal Mozės įstatymą. […]

Taip, sakau jums, jog dauguma jų vykdo tai ir su nenuilstamu stropumu stengiasi atvesti likusius savo brolius į tiesos pažinimą.“⁷

Manau, kad frazė „vykdo savo pareigas“ apibūdina tuos įžvalgius brolius ir seseris, kurie Bažnyčios susirinkimuose ir įvairiais kitais atvejais žvalgosi vienišų žmonių ir sėdasi šalia jų. Jie nuolat stengiasi „guosti tuos, kuriems reikia paguodos“⁸, nesitikėdami padėkos ar pagyrimo.

Frazė „vykdo savo pareigas“ apibūdina sutuoktinius ir vaikus, kurie remia bendražygį, tėvą ar vaiką, tarnaujantį vadovaujančiose pareigose Viešpaties atkurtoje Bažnyčioje. Jų nuolatinė, tyli ir paprastai nepastebėta palaikomoji įtaka leidžia laiminti daugybę žmonių ir šeimų tokiais būdais, kurie bus visiškai matomi tik amžinybėje.

Frazė „vykdo savo pareigas“ apibūdina asmenis, kurie, nusigręžę nuo Dievo, nuolankiai vėl gręžiasi į Jį,⁹ atgailauja dėl savo nuodėmių ir ieško Gelbėtojo Apmokėjimo apvalomosios ir gydomosios galios. Ėjimas pas Kristų¹⁰ sugrįžtant į sandoros kelią iš nuodėmingų nuklydimų į „uždraustus kelius“¹¹ yra dvasiškai būtinas ir teisiai sudėtingas. Kai jie su tikėjimu žengia pirmyn ir nepavargsta darydami gera, jie savo asmeniniame gyvenime¹² kloja pamatą dideliam darbui „visoms kartoms ir amžinybei“¹³.

Frazė „vykdo savo pareigas“ apibūdina tuos teisius asmenis, kurie trokšta imti Gelbėtojo jungą per patvirtintas Jo Evangelijos sandoras ir apeigas, tačiau dėl nuo jų nepriklausančių veiksnių jiems galbūt užkirstas kelias tai padaryti. Pažadu, kad jūsų asmeninė kančia bus palengvinta, o už jūsų paklusnumą ir ištikimybę kantriai atiduoti savo valią Dievui bus atlyginta „Viešpaties tinkam[u] laik[u]“¹⁴. „Vakare ateina verksmas, o rytą – džiūgavimas.“¹⁵

Frazė „vykdo savo pareigas“ apibūdina tuos įkvėptus vertėjus raštu ir žodžiu visame pasaulyje, kurie tarnauja Viešpačiui, padėdami draugams ir nariams „evangelijos pilnatvę girdė[ti] savo gimtuoju liežuviu ir savo gimtąja kalba“¹⁶. Jų balsai, gestų kalba ir išversti dokumentai perteikia amžinąsias tiesas, tačiau tik nedaugelis iš mūsų žino jų vardus ar išreiškia padėką. Naudodamiesi kalbų dovana, kuria jie yra palaiminti, vertėjai raštu ir žodžiu uoliai, nesavanaudiškai ir dažniausiai anonimiškai padeda žmonėms gauti dvasinę tikėjimo dovaną skaitant ir klausantis Dievo žodžio.¹⁷

Frazė „vykdo savo pareigas“ apibūdina ištikimus susituokusius vyrus ir moteris, kurie laikosi savo sandorinės pareigos daugintis ir pripildyti žemę, ir kurie yra palaiminti stiprybe ir ištverme suvaldyti savo vaikus sakramento susirinkimuose. Vis labiau sumišusiame, nelaimių ir neteisingai sudėliotų prioritetų kamuojamame pasaulyje šios drąsios sielos nepaiso pasaulietinių balsų, liaupsinančių egocentriškumą; jos vertina gyvenimo šventumą ir svarbą Dangiškojo Tėvo laimės plane, skirtame Jo vaikams.

Nemažai sutuoktinių porų Dievu pasitiki net ir tada, kai teisūs jų širdies troškimai neišsipildo taip, kaip jie tikėjosi ir svajojo, arba ne tada, kada jie tikėjosi ir svajojo. Jie „laukia Viešpaties“¹⁸ ir nereikalauja, kad Jis laikytųsi jų žemiškųjų laiko terminų. „Nes nuo pasaulio pradžios žmonės ausimi negirdėjo ir nesuvokė, ir jokia akis neregėjo, o Dieve, išskyrus tave, kokius didžius dalykus tu paruošei [tiems, kurie] tavęs laukia.“¹⁹

Frazė „vykdo savo pareigas“ apibūdina tūkstančius lopšelinukų vadovių ir Pradinukų organizacijos mokytojų, kurie kiekvieną šabo dieną myli ir moko Bažnyčios vaikus.

Pagalvokite, kokį poveikį amžinybėje turės šių atsidavusių mokinių tarnystė – ir kokie nuostabūs palaiminimai pažadėti tiems, kurie tarnauja vaikams.

„Paėmęs mažą vaiką, [Jėzus] pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė jiems:

Kas priima tokį vaiką mano vardu, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet Tą, kuris mane siuntė.“²⁰

Frazė „vykdo savo pareigas“ apibūdina tuos atsidavusius vaikus, kurie švelniai prižiūri senyvus tėvus, neišsimiegojusią motiną, guodžiančią išsigandusį vaiką ir budinčią kaip „liūtė prie [savo namų] vartų“²¹, Bažnyčios narius, kurie atvyksta anksti ir pasilieka iki vėlumos, kad sustatytų kėdes, ir įkvėptus asmenis, kurie pakviečia šeimos narius, draugus ir bendradarbius ateiti ir pamatyti, ateiti ir padėti, ateiti ir pasilikti.²²

Išvardijau tik keletą pavyzdžių apie sandorų besilaikančius ir atsidavusius Jėzaus Kristaus mokinius, tokius kaip jūs, kurie einate pirmyn ir „vykdo[te] savo pareigas“. Milijonus pavyzdžių kitų pastarųjų dienų šventųjų, kurie aukoja Dievui „visą savo sielą“²³, galima rasti į Kristų orientuotuose namuose ir Bažnyčios padaliniuose visame pasaulyje.

Jūs mylite ir tarnaujate, klausotės ir mokotės, rūpinatės ir guodžiate, mokote ir liudijate Šventosios Dvasios galia. Jūs dažnai pasninkaujate ir meldžiatės, vis labiau stiprėjate nuolankume ir vis labiau tvirtėjate tikėjime Kristumi, „ir taip [jūsų] sielos prisipildė džiaugsmo ir paguodos, taip, netgi iki [jūsų] širdžių išvalymo ir pašventinimo – pašventinimo, kuris vyksta dėl to, kad [jūs] savo širdis atiduoda[te] Dievui“²⁴.

Tie, kurie esate iš paskutiniojo vežimo, kurie esate ne mažiau naudingi ir kurie veržiatės pirmyn šiandien vykdydami savo pareigas, esate Gelbėtojo sugrąžintosios Bažnyčios stiprybė. Ir kaip yra pažadėjęs Viešpats: „Visi sostai ir viešpatystės, kunigaikštystės ir galios bus apreikštos ir suteiktos visiems, kurie narsiai ištvėrė dėl Jėzaus Kristaus evangelijos.“²⁵

Su džiaugsmu liudiju, kad Dangiškasis Tėvas ir Jo mylimasis Sūnus yra gyvi ir jų pažadai yra tikri, šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.