„Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų“

Vieną 1945 metų pavasario dieną karo ligoninėje pabudo jaunas vyras. Jam pasisekė, kad liko gyvas: kulka pataikė už ausies, bet gydytojai atliko operaciją, ir dabar jis galėjo normaliai vaikščioti ir kalbėti.

Deja, kulka pažeidė jo smegenų dalį, atsakingą už veidų atpažinimą. Dabar jis žiūrėjo į savo žmoną, bet jos neatpažino; jis neatpažino ir savo motinos. Net jo paties veidas veidrodyje jam buvo svetimas – jis negalėjo pasakyti, ar tai vyro ar moters veidas.¹

Jis tapo aklas veidams; tokią būklę patiria milijonai žmonių.²

Visiškai veidams akli žmonės bando atpažinti kitus laikydamiesi tam tikrų taisyklių: atpažindami dukterį pagal strazdanų raštą arba draugą iš eisenos.

Štai antra istorija, arčiau namų: būdamas berniukas dažnai matydavau savo mamą kaip taisyklių kūrėją. Ji sprendė, kada galiu žaisti, o kada turiu eiti miegoti arba, dar blogiau, kieme ravėti piktžoles.

Ji akivaizdžiai mane mylėjo. Tačiau pernelyg dažnai, savo gėdai, mačiau ją tik kaip „tą, kuriai reikia paklusti“.

Tik po daugelio metų pamačiau ją kaip tikrą žmogų. Man gėda pasakyti, kad niekada nepastebėjau jos pasiaukojimo ir nesusimąsčiau, kodėl daugelį metų ji dėvėjo tuos pačius du senus sijonus (kai aš gaudavau naujus mokyklinius drabužius) arba kodėl vakare ji būdavo tokia pavargusi ir norėdavo, kad anksti eičiau miegoti.

Galbūt pastebėjote, kad šios dvi istorijos iš tikrųjų yra viena istorija – pernelyg daug metų buvau aklas veidams. Man nepavyko matyti savo mamos kaip tikro žmogaus. Mačiau jos taisykles, bet nemačiau jose jos meilės.

Pasakoju jums šias dvi istorijas, kad išsakyčiau vieną mintį: įtariu, kad pažįstate žmogų (o galbūt esate tas žmogus), kuris kenčia nuo dvasinio aklumo veidams.

Jums gali būti sunku pamatyti Dievą kaip mylintį Tėvą. Galite žvelgti į dangų ir matyti ne meilingą ir gailestingą veidą, o taisyklių rinkinį, kuriuo turite vadovautis. Galbūt tikite, kad Dievas valdo danguje, kalba per pranašus ir myli jūsų seserį, bet slapta svarstote, ar Jis myli jus.³ Galbūt jautėte, kad laikotės geležinės lazdos, bet dar nepajutote jūsų Gelbėtojo meilės, prie kurios ji veda.⁴

Įtariu, kad pažįstate tokių žmonių, nes ilgą laiką aš buvau toks žmogus – buvau dvasiškai aklas veidams.

Maniau, kad mano gyvenimas yra taisyklių laikymasis ir lyginimasis su abstrakčiais standartais. Žinojau, kad Dievas jus tobulai myli, bet pats to nejaučiau. Bijau, kad daugiau galvojau apie patekimą į dangų nei apie buvimą su savo Dangiškuoju Tėvu.

Jei jūs, kaip ir aš, kartais galite tik sinchroniškai judinti lūpas, bet ne giedoti išperkančią meilę,⁵ ką mums daryti?

Atsakymas, kaip mums primena prezidentas Raselas M. Nelsonas, visada yra Jėzus.⁶ Ir tai labai gera žinia.

Evangelijoje pagal Joną yra trumpa eilutė, kuri man labai patinka. Joje pasakojama apie pašaliečių grupę, kuri priėjo prie Jėzaus mokinio su svarbiu prašymu. „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų“, – tarė jie.⁷

To mes visi norime: pamatyti Jėzų tokį, koks Jis yra, ir jausti Jo meilę. Tai turėtų būti daugelio dalykų, kuriuos darome Bažnyčioje, ir, žinoma, kiekvieno sakramento susirinkimo priežastis. Jei svarstote, kokią pamoką parengti, kokį susirinkimą pravesti, ar ugdyti diakonus, ar tik pažaisti su jais kvadratą, vadovaudamiesi šia eilute, galite pagalvoti, ar tai padės žmonėms pamatyti ir pamilti Jėzų Kristų? Jei ne, gal reikėtų pabandyti ką nors kita.

Kai supratau, kad esu dvasiškai aklas veidams, kad matau taisykles, bet ne Tėvo gailestingumo veidą, suvokiau, kad tai ne Bažnyčios kaltė. Tai ne Dievo kaltė, ir tai nereiškė, kad viskas prarasta; tai yra kai kas, ko visi turime išmokti. Net ankstyvieji Prisikėlimo liudytojai dažnai susidurdavo akis į akį su prisikėlusiu Viešpačiu ir Jo neatpažindavo; nuo sodo kapo iki Galilėjos krantų Jo pirmieji pasekėjai „matė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus“⁸. Jie turėjo išmokti Jį atpažinti – kaip ir mes.⁹

Kai supratau, kad esu dvasiškai aklas veidams, pradėjau sekti Mormono patarimu melstis „iš visų širdies jėgų“, kad būčiau pripildytas meilės, pažadėtos Jo mokiniams, – mano meilės Jam ir Jo meilės man – ir matyčiau „Jį tokį, koks Jis yra; idant [turėčiau] šią viltį“.¹⁰ Metų metus meldžiausi, kad galėčiau įvykdyti pirmąjį didįjį įsakymą mylėti Dievą ir pajusti tą pirmąją ir didžiąją visos amžinybės tiesą, „kad Dievas mus myli visa savo širdimi, galia, protu ir stiprybe“¹¹.

Taip pat vis skaičiau ir skaičiau keturias Evangelijas – tik dabar ne tam, kad išrinkčiau taisykles, o norėdamas pamatyti, kas Jis yra ir ką myli. Ir ilgainiui mane nunešė meilės upė, tekanti iš Jo.

Pradžioje Jėzus paskelbė, kad atėjo „gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo“¹².

Tai nebuvo tik darbų sąrašas ar gera rinkodaros priemonė; tiesiog tokia Jo meilės forma.

Atsiverskite tas evangelijas bet kurioje vietoje: beveik kiekviename puslapyje matome Jį besirūpinantį tais, kurie kenčia – socialiai, dvasiškai ir fiziškai. Jis liečia žmones, laikomus suteptais ir nešvariais¹³, ir pamaitina alkanus¹⁴.

Kokia jūsų mėgstamiausia istorija apie Jėzų? Spėju, kad joje rašoma apie Dievo Sūnų, kuris ištiesia ranką, kad apkabintų ką nors, gyvenantį visuomenės užribyje: raupsuotąjį,¹⁵ nekenčiamą samarietį,¹⁶ kaltinamą negarbingą nusidėjėlį¹⁷ arba tautos priešą¹⁸. Tokia malonė yra nuostabi.

Pabandykite aprašyti kiekvieną atvejį, kai Jis giria, gydo ar valgo su pašaliečiu, ir jums pritrūks rašalo, dar nebaigus Evangelijos pagal Luką.

Kai pamačiau tai, mano širdis ėmė tankiau plakti atpažinusi meilę, ir pradėjau manyti, kad Jis galbūt myli ir mane. Prezidentas Nelsonas mokė: „Kuo daugiau sužinosite apie Gelbėtoją, tuo lengviau bus pasitikėti Jo gailestingumu, Jo beribe meile.“¹⁹ Ir tuo labiau pasitikėsite savo Dangiškuoju Tėvu ir mylėsite Jį.

Vyresnysis Džefris R. Holandas mus mokė, kad Jėzus atėjo parodyti „mums, kas ir koks yra Dievas, mūsų amžinasis Tėvas, kaip visiškai Jis yra atsidavęs savo vaikams“²¹ kiekviename amžiuje ir tautoje.

Paulius sako, kad Dievas yra „[viso] gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas“²¹.

Jei matote Jį kitaip, stenkitės toliau.

Pranašai kviečia mus ieškoti Jo veido.²² Priimu tai kaip priminimą, kad garbiname savo Tėvą, o ne formulę, ir kad nesame išbaigti, kol nepamatėme Jėzaus kaip savo Tėvo meilės veido²³ ir nesekame Juo, o ne vien laikomės Jo taisyklių.²⁴

Kai pranašai ir apaštalai kalba apie sandoras, jie nėra panašūs į trenerius, kurie šaukia mums nuo atsarginių suolelio, kad labiau pasistengtume. Jie nori, jog pamatytume, kad mūsų sandoros iš esmės yra susijusios su santykiais²⁵ ir gali būti vaistas nuo dvasinio aklumo.²⁶ Jos nėra taisyklės, leidžiančios užsitarnauti Jo meilę; Jis jau jus tobulai myli. Mūsų užduotis yra suprasti, ir pagal tą meilę formuoti savo gyvenimą.²⁷

Per savo sandoras, tarsi pro langą, bandome pamatyti Tėvo gailestingumo veidą.

Sandoros yra Dievo apkabinimo forma.

Galiausiai, galime išmokti atpažinti Jį tarnaudami Jam. „Nes kaipgi žmogus pažins šeimininką, kuriam netarnavo?“²⁸

Prieš kelerius metus gavau pašaukimą, kuriam nesijaučiau tinkamas. Pabudau anksti labai sunerimęs, bet į galvą atėjo mintis, kurios niekada anksčiau negirdėjau: tarnauti šioje Bažnyčioje reiškia stovėti Dievo meilės savo vaikams upėje. Ši bažnyčia yra žmonių su kirtikliais ir kastuvais darbo grupė, bandanti padėti išvalyti kanalą, kad Dievo meilės upė pasiektų toliausiai esančius Jo vaikus.

Kad ir kas būtum, kad ir kokia tavo praeitis, šioje Bažnyčioje tau yra vietos.²⁹

Griebkite kirtiklį ir kastuvą ir prisijunkite prie komandos. Padėkite nešti Jo meilę Jo vaikams ir apsilaistysite patys.³⁰

Ieškokime Jo mylinčio veido, Jo sandoros apkabinimo, o tada susikibkime rankomis su Jo vaikais ir kartu sugiedokime giesmę „Izraelio Išpirkėjas“:

Ieškokime Jo mylinčio veido, o tada būkime Jo gailestingumo indai Jo vaikams.³² Jėzaus Kristaus vardu, amen.