Jėzus Kristus yra lobis

1907 m. turtingas anglas, vardu Džordžas Herbertas, penktasis Karnarvonų grafas,¹ persikėlė į Egiptą ir pradėjo domėtis archeologija. Jis kreipėsi į žinomą egiptologą Hovardą Karterį ir pasiūlė partnerystę. Jie sutarė, kad Karteris prižiūrės jų archeologinius kasinėjimus, o Karnarvonas skirs finansavimą.

Kartu jie sėkmingai tyrinėjo įvairias vietoves. Tada jie gavo leidimą kasinėti Karalių slėnyje, esančiame netoli šiuolaikinio Luksoro, kur buvo rasti daugelio faraonų kapai. Jie nusprendė ieškoti karaliaus Tutanchamono kapo. Tutanchamonas į Egipto sostą pakilo daugiau nei prieš 3 000 metų ir karaliavo 10 metų iki netikėtos mirties.² Buvo žinoma, kad jis palaidotas Karalių slėnyje,³ tačiau jo kapo vieta buvo nežinoma.

Karteris ir Karnarvonas penkerius metus nesėkmingai ieškojo Tutanchamono kapo. Galiausiai Karnarvonas pranešė Karteriui, kad baigia bevaisius ieškojimus. Karteris maldavo pratęsti kasinėjimus dar vieną sezoną. Karnarvonas nusileido ir sutiko finansuoti.

Karteris suprato, kad visas Karalių slėnis buvo metodiškai iškasinėtas, išskyrus jų pačių stovyklos plotą. Kelias dienas ten pakasinėję, jie rado pirmuosius laiptelius, vedančius žemyn į kapą.⁴

Galiausiai žvilgtelėjęs į Tutanchamono kapo prieškambarį Karteris visur matė auksą. Po tris mėnesius trukusio prieškambario turinio katalogavimo, 1923 m. vasarį (prieš 100 metų) jie atidarė užantspauduotą laidojimo kambarį. Tai buvo garsiausias XX amžiaus archeologinis radinys.

Per tuos bevaisių paieškų metus Karteris ir Karnarvonas nepastebėjo to, kas, tiesiogine prasme, buvo jiems po kojomis. Apie penkis šimtus metų iki Gelbėtojo gimimo Mormono Knygos pranašas Jokūbas nevertinimą to, kas šalia, vadino žiūrėjimu toliau tikslo. Jokūbas numatė, kad Jeruzalės žmonės neatpažins pažadėtojo Mesijo, kai Jis ateis. Jokūbas pranašavo, kad jie bus žmonės, kurie paniekins aiškius žodžius ir sieks dalykų, kurių jie negali suprasti. „Todėl, dėl jų aklumo, atsiradusio dėl to, kad žiūrėjo toliau tikslo, jie būtinai turi pulti.“⁵ Kitaip tariant, jie turėjo suklupti.

Jokūbo pranašavimas pasitvirtino. Jėzaus žemiškosios tarnystės metu daugelis žvelgė toliau tikslo, toliau Jo. Jie žiūrėjo toliau pasaulio Gelbėtojo. Užuot pripažinę Jo vaidmenį įgyvendinant Dangiškojo Tėvo planą, jie Jį pasmerkė ir nukryžiavo. Jie ieškojo ir laukė, kol kažkas kitas atneš jiems išgelbėjimą.

Mes, kaip Jeruzalės žmonės bei Karteris ir Karnarvonas, taip pat galime būti linkę žvelgti toliau tikslo. Turime saugotis šio polinkio, kad nepražiūrėtume Jėzaus Kristaus savo gyvenime, neatpažindami daugybės Jo mums siūlomų palaiminimų. Mums Jo reikia. Mums patariama visiškai pasikliauti „nuopelnais To, kuris yra galingas išgelbėti“⁶.

Jis yra mūsų tikslas. Jei klaidingai įsivaizduojame, kad reikia šio to daugiau, nei Jis siūlo, mes paneigiame arba menkiname Jo įtaką ir galią, kurią Jis gali parodyti mūsų gyvenime. Jis pareiškė savo teises į gailestingumą ir tą gailestingumą siūlo mums.⁷ Jis yra tas galutinis šaltinis, į kurį turime „žvelgti savo nuodėmių atleidimo“⁸. Jis yra mūsų Užtarėjas pas Tėvą ir siekia to, ko Tėvas visą laiką norėjo, – kad sugrįžtume pas Jį kaip Jo karalystės paveldėtojai. Pranašo Almos žodžiais tariant, mums reikia pakelti akis ir pradėti „tikėti Dievo Sūnų, kad Jis ateis išpirkti savo žmonių ir kentės, ir mirs, kad apmokėtų jų nuodėmes; ir kad prisikels iš mirusiųjų, tuo įgyvendindamas prikėlimą“⁹. Jėzus Kristus yra mūsų lobis.

Gelbėtojas mums nurodė daug būdų sąmoningai sutelkti dėmesį į Jį, įskaitant galimybę kasdien atgailauti. Kartais neįvertiname, koks puikus yra šis pasiūlytas palaiminimas. Kai man buvo aštuoneri, mane pakrikštijo tėvas. Po to jis laikė mane už rankos, kai ketinome pereiti judrią gatvę. Buvau neatidus ir žengiau nuo šaligatvio prieš pat pralekiantį didelį sunkvežimį. Mano tėvas trūktelėjo mane atgal iš gatvės ant šaligatvio. Jei jis būtų to nepadaręs, būčiau partrenktas to sunkvežimio. Žinodamas savo nepaklusnią prigimtį, pagalvojau: „Gal man būtų buvę geriau, jei būčiau to sunkvežimio suvažinėtas, nes niekada nebūsiu toks švarus, koks esu dabar po krikšto.“

Būdamas aštuonmetis klaidingai maniau, kad krikšto vanduo nuplovė nuodėmes. Yra ne taip. Per daugelį metų nuo savo krikšto supratau, kad nuodėmės nuplaunamos Jėzaus Kristaus galia dėl Jo apmokančios aukos, kai sudarome krikšto sandorą ir jos laikomės.¹⁰ Tada, per atgailos dovaną, galime išlikti švarūs. Taip pat sužinojau, kad sakramentas į mūsų gyvenimą įneša veiksmingą vertybių ciklą, per kurį galime išlaikyti savo nuodėmių atleidimą.¹¹

Kaip lobis, kuris buvo po Karterio ir Karnarvono kojomis, taip ir vertingi sakramento palaiminimai pasiekiami kiekvieną kartą, kai dalyvaujame sakramento susirinkime. Mums pažadėta, kad Šventoji Dvasia bus mūsų nuolatinė bendražygė, jei sakramentą priimsime taip, kaip atsivertusysis priima krikštą ir patvirtinimą, – su sudužusia širdimi, atgailaujančia dvasia ir pasiryžimu gyventi pagal tą krikšto sandorą. Šventoji Dvasia laimina mus savo šventinančia galia, kad kiekvieną savaitę galėtume gauti nuodėmių atleidimą.¹²

Mūsų dvasinis pagrindas stiprinamas per atgailą ir sąžiningai ruošiantis sakramentui bei vertai jį priimant. Tik turėdami tvirtą dvasinį pagrindą galime atlaikyti metaforinį lietų, vėją ir potvynius, su kuriais susiduriame savo gyvenime.¹³ Ir atvirkščiai, mūsų dvasinis pagrindas silpnėja, kai savo noru praleidžiame sakramento susirinkimą arba kai per sakramentą nesusitelkiame į Gelbėtoją. Taip nejučia galime nutolti „nuo Viešpaties Dvasios, ir ji nebeturės vietos [mumyse], kad vestų [mus] išminties takais, idant [būtume] palaiminti, klestintys ir apsaugoti“¹⁴.

Kai Šventoji Dvasia yra su mumis, būsime įkvėpti ir vedami sudaryti bei laikytis kitų sandorų, pavyzdžiui, tų, kurias sudarome šventyklose. Tai darydami stiprinsime savo ryšį su Dievu.¹⁵ Galbūt pastebėjote, kad pastaraisiais metais buvo paskelbta daug naujų šventyklų, taip jas vis labiau priartinant arčiau narių.¹⁶ Paradoksalu, bet kai šventyklos tampa lengviau pasiekiamos, mums gali būti sunkiau jose lankytis. Kai šventyklos yra toli, mes planuojame savo laiką ir išteklius, kad galėtume nuvykti į šventyklą ir ten garbinti. Šioms kelionėms teikiame pirmenybę.

Kai šventykla yra arti, gali būti lengva leisti smulkmenoms trukdyti joje lankytis, ir teisintis: „Na, tiesiog nueisiu kitą kartą.“ Gyvenimas arti šventyklos leidžia lanksčiau planuoti apsilankymus šventykloje, tačiau dėl to paties lankstumo galime šventyklą laikyti savaime suprantamu dalyku. Tokiu atveju „žiūrime toliau tikslo“, neįvertiname galimybės priartėti prie Gelbėtojo Jo šventuosiuose namuose. Šventyklai esant arti, mūsų įsipareigojimas lankytis joje turėtų būti bent jau toks pat stiprus, kaip jai esant toli.

Karteris ir Karnarvonas, ieškodami Tutanchamono kapo, savo neapdairumą suprato po to, kai perkasė beveik visą Karalių slėnį. Mums nereikia tiek laiko nesėkmingai dirbti, kaip jie, kad surastume savo lobį. Mums taip pat nereikia patarimų ieškoti egzotiškuose šaltiniuose, vertinant jų modernumą ir manant, kad tokie patarimai bus labiau apšviesti nei tie, kuriuos galime gauti iš nuolankaus Dievo pranašo.

Senajame Testamente rašoma, kad, kai Naamanas ieškojo išgydymo nuo raupsų, jis pasipiktino, kai jo buvo paprašyta septynis kartus pasinerti į netoliese esančią paprastą upę. Tačiau jis buvo įtikintas sekti pranašo Eliziejaus patarimu, o ne pasikliauti savo išankstinėmis nuostatomis, kaip turėtų įvykti stebuklas. Dėl to Naamanas pasveiko.¹⁷ Kai pasitikime šių dienų Dievo pranašu žemėje ir vykdome jo patarimus, randame laimę ir taip pat galime pagyti. Mums nereikia daugiau ieškoti.

Broliai ir seserys, raginu jus atminti Jėzų Kristų ir visada susitelkti į Jį. Jis yra mūsų Gelbėtojas, Išpirkėjas, Tikslas, į kurį turėtume žiūrėti, ir didžiausias mūsų lobis. Kai ateisite pas Jį, gausite stiprybės įveikti gyvenimo iššūkius, drąsos daryti tai, kas teisu, ir gebėjimo įvykdyti savo misiją mirtingajame gyvenime. Branginkite galimybę atgailauti, privilegiją priimti sakramentą, šventyklos sandorų sudarymo ir jų laikymosi palaiminimą, garbinimo šventykloje malonumą ir džiaugsmą turėti dabar gyvenantį pranašą.

Iškilmingai ir tvirtai liudiju, kad Dievas, Amžinasis Tėvas, yra mūsų Dangiškasis Tėvas ir kad Jis gyvas. Jėzus yra Kristus. Jis yra mūsų geras, išmintingas dangiškasis draugas¹⁸, o čia yra Jo atkurtoji Bažnyčia. Ačiū už jūsų tikėjimą ir ištikimybę. Meldžiu, kad būtumėte palaiminti, klestintys ir apsaugoti, Jėzaus Kristaus vardu, amen.