Visuotinė konferencija
Meilė kalba čia
2023 m. spalio visuotinė konferencija


Meilė kalba čia

Kiekvienas mokykimės kalbėti Jo meilės kalba ir girdėti ją čia, savo širdyje ir namuose, savo Evangelijos pašaukimuose, veiklose ir tarnystėje.

Mūsų pradinukai dainuoja: „Meilė kalba čia.“1

Kartą seseriai Gong padovanojau pakabutį. Ant jo išraižiau taškas taškas, taškas taškas, taškas taškas brūkšnys. Tie, kurie esate susipažinę su Morzės abėcėle, atpažinsite raides I, I, U (ai, ai, ju). Tačiau įtraukiau dar vieną kodą. Kinų mandarinų kalboje „ai“ reiškia „myliu“. Tad po dvigubos šifruotės žinutė buvo tokia: „I love you“ (liet. Aš myliu tave). Siuzana, mieloji, „I, ai (爱), U“.

Apie meilę kalbame daugybe kalbų. Man sakė, kad žmonija kalba 7 168 (septyniais tūkstančiais šimtu šešiasdešimt aštuoniomis) gyvomis kalbomis.2 Bažnyčioje kalbame 575 (penkiais šimtais septyniasdešimt penkiomis) oficialiomis kalbomis su įvairiais dialektais. Mes taip pat komunikuojame ketinimus, loginius kirčius ir emocijas per meną, muziką, šokį, loginius simbolius, tarpasmeninę bei vidinę išraišką.3

Šiandien pakalbėkime apie tris Evangelijos meilės kalbas: jautrumo ir pagarbumo kalbą, tarnystės ir pasiaukojimo kalbą bei priklausymo sandorai kalbą.

Pirma, tai Evangelijos jautrumo ir pagarbumo kalba.

Jautriai ir pagarbiai sesuo Gong paklausė vaikų ir jaunuolių: „Iš kur žinote, kad jūsų tėvai ir kiti šeimos nariai jus myli?“

Gvatemaloje vaikai pasakė: „Mano tėvai sunkiai dirba, kad išmaitintų šeimą.“ Šiaurės Amerikoje vaikai sakė: „Mano tėvai prieš miegą skaito pasakas ir mane apklosto.“ Šventojoje žemėje vaikai sakė: „Mano tėvai saugo mane.“ Ganoje, vakarų Afrikoje, vaikai sakė: „Mano tėvai padeda man siekti vaikų ir jaunimo tikslų.“

Vienas vaikas pasakė: „Net būdama labai pavargusi po dienos darbų mano mama išeina į lauką pažaisti su manimi.“ Jos mama apsiverkė, kai išgirdo, kad jos kasdienis pasiaukojimas yra reikšmingas. Mergina sakė: „Net jei nesutariame su mama, aš ja pasitikiu.“ Jos mama taip pat susigraudino.

Kartais mums reikia žinoti, kad kai meilė kalba čia, ji būna išgirsta ir vertinama.

Jautriai ir pagarbiai mūsų sakramento ir kituose susirinkimuose pagrindinis dėmesys skiriamas Jėzui Kristui. Pagarbiai kalbame apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą, asmenišką ir tikrą, ne tik kaip abstraktų objektą. Jėzaus Kristaus atkurtąją Bažnyčią vadiname Jo vardu: Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Maldoje mūsų kalba yra pagarbi, kai kreipiamės į Dangiškąjį Tėvą, o kai kalbame vienas su kitu, parodome supratingą pagarbą. Kai pripažįstame, kad Jėzus Kristus yra šventyklos sandorų šerdis, mažiau sakome „vykstame į šventyklą“ ir daugiau „lankomės Viešpaties namuose pas Jėzų Kristų“. Kiekviena sandora kužda: „Meilė kalba čia.“

Nauji nariai sako, kad Bažnyčios žodynėlis dažnai reikalauja šifravimo. Kikename pagalvoję, kad „kuolas“ nėra įkalamas ar įbedamas pagalys ar strypas; „apylinkės pastatas“ – tai ne administracinis teismo vienetas; o „įžanginė dalis arba pratimai“ tikrai nekviečia bažnyčios stovėjimo aikštelėje mankštintis pagal dainelę „Ausys, strėnos, keliai, pėdos“. Prašau: būkime supratingi ir malonūs kartu mokydamiesi naujų meilės kalbų. Bažnyčioje naujai atsivertusiajai buvo pasakyta, kad jos sijonai per trumpi. Užuot įsižeidusi, ji atsakė: „Mano širdis yra atsivertusi, prašau trupučio kantrybės, kol mano sijonai pasivys.“4

Mūsų sakomi žodžiai gali suartinti su kitais krikščionimis ir draugais arba atitolinti nuo jų. Kartais apie misionierišką, šventyklos, humanitarinius ir gerovės darbus kalbame taip, kad galime priversti kitus pagalvoti, jog tikime, kad visa tai darome vieni patys. Visuomet kalbėkime supratingai ir su pagarbiu dėkingumu apie Dievo darbą ir šlovę, nuopelnus, gailestingumą, Jėzaus Kristaus malonę bei Jo apmokančią auką.5

Antra, tai Evangelijos tarnystės ir pasiaukojimo kalba.

Kas savaitę susirinkdami bažnyčioje, kad pagerbtume šabo dieną ir džiūgautume ja, per sakramentą galime parodyti savo įsipareigojimą Jėzui Kristui ir vieni kitiems per savo pašaukimus Bažnyčioje, bičiulystę, tarnystę ir kitus santykius.

Kai vietinių Bažnyčios vadovų klausiu, kas juos neramina, tiek broliai tiek seserys atsako: „Kai kurie mūsų nariai nepriima Bažnyčios pašaukimų.“ Pašaukimai tarnauti Viešpačiui ir vieni kitiems Jo Bažnyčioje suteikia galimybę sustiprinti užuojautą, gabumus ir nuolankumą. Kai esame paskiriami, galime gauti Viešpaties įkvėpimą pakylėti ir sustiprinti kitus bei pačius save. Be abejo, besikeičiančios aplinkybės ir gyvenimo tarpsniai gali paveikti mūsų gebėjimą, tačiau ne troškimą tarnauti. Kartu su karaliumi Benjaminu sakome „jei turėčiau – duočiau“6 ir pasiūlome viską, ką galime.

Kuolo ir apylinkės vadovai, atlikime savo vaidmenį. Su pagarba ir įkvėpimu pašaukime (ir atleiskime) brolius ir seseris tarnauti Viešpaties Bažnyčioje. Padėkime kiekvienam pasijusti vertinamam ir pajausti, kad jiems gali pasisekti. Konsultuokitės su seserimis vadovėmis ir išklausykite jų. Prisiminkime, kaip mokė prezidentas Dž. Rubenas Klarkas, kad Viešpaties Bažnyčioje tarnaujame ten, kur esame pašaukiami, vietoje, „kurios […] nei siekia[me], nei atsisako[me]“.7

Kai su seserimi Gong susituokėme, vyresnysis Deividas B. Heitas patarė: „Visada turėkite pašaukimą Bažnyčioje. Ypač, kai gyvenime būsite labai užsiėmę, – sakė jis. – Jums reikia jausti Viešpaties meilę tiems, kam tarnaujate, ir sau, kai tarnaujate.“ Pažadu, kad meilė kalba čia, ten ir visur, kai tik Bažnyčios vadovams pasakome „Taip“ tarnauti Viešpačiui Jo Bažnyčioje pagal Jo Dvasią ir sudarytas sandoras.

Viešpaties atkurtoji Bažnyčia gali būti Sionės bendruomenės inkubatorius. Vienas kitą įtvirtiname Jo Evangelijoje kartu garbindami, tarnaudami, mėgaudamiesi ir mokydamiesi Jo meilės. Galime nesutarti dėl politinių ar socialinių klausimų, tačiau apylinkės chore drauge dainuojame darniai. Kaimynystėje ir vienas kito namuose puoselėjame ryšius ir kovojame su vienuma reguliariai tarnaudami visa širdimi.

Susitikimuose su kuolų prezidentais jaučiu jų gilią meilę nariams įvairiose aplinkybėse. Mums važiuojant pro kuolo narių namus, vienas kuolo prezidentas pastebėjo, kad nesvarbu, ar gyvename namuose su baseinu, ar namuose su plūkta asla, tarnystė Bažnyčioje yra privilegija, kuri dažnai apima pasiaukojimą. Visgi jis protingai pastebėjo, kad kai Evangelijoje drauge tarnaujame ir aukojamės, randame mažiau trūkumų ir daugiau ramybės. Kai leidžiame Jam, Jėzus Kristus padeda mums kalbėti Jo meilę čia.

Šią vasarą Lafbore ir Oksforde, Anglijoje, mūsų šeima susitiko su nuostabiais Bažnyčios nariais ir draugais. Šie prasmingi susirinkimai man priminė, kaip apylinkės bendravimo ir tarnystės veiklos gali padėti užmegzti naujus ir ilgalaikius ryšius Evangelijoje. Jau kurį laiką jaučiau, kad daugelyje Bažnyčios vietų ir keliose apylinkės veiklose, žinoma, suplanuotose ir surengtose su Evangelijos tikslu, galėtume susivienyti dar didesniu priklausymo jausmu ir vienybe.

Viena įkvėpta apylinkės veiklų pirmininkė ir komitetas rūpinasi pavieniais asmenimis ir šventųjų bendruomene. Jų gerai suplanuotos veiklos padeda visiems pasijausti vertinamiems, priimtiems ir pakviestiems atlikti reikiamą vaidmenį. Tokios veiklos peržengia amžiaus ir patirties ribas, sukuria neišdildomus prisiminimus ir gali būti suorganizuotos su nedidelėmis išlaidomis arba visai be jų. Džiugios Evangelijos veiklos taip pat įtraukia kaimynus ir draugus.

Bendravimas ir tarnystė dažnai eina drauge. Jauni suaugusieji žino, kad jei tikrai norite susipažinti su kuo nors, tada dažykite vienas šalia kito ant kopėčių tarnystės projekte.

Paveikslėlis
Jauni suaugusieji dažo tarnystės projekte.

Be abejo, nei vienas žmogus ar šeima nėra tobuli. Visiems reikia pagalbos, kad meilė geriau kalbėtų čia. „Tobula meilė išveja baimę.“8 Per tikėjimą, tarnystę bei pasiaukojimą peržengiame save ir artėjame prie Gelbėtojo. Kuo labiau atjaučiantis, kupinas tikėjimo ir nesavanaudiškas yra mūsų pasiaukojimas ir tarnystė Jėzui Kristui, tuo geriau pradedame suvokti Jo atjautą ir malonę mums.

Ir tai mus atveda prie priklausymo sandorai kalbos.

Gyvename egoistiškame pasaulyje. Tiek daug „Renkuosi save.“ Atrodo, tarsi tikėtume, kad geriausiai žinome savo pomėgius ir kaip jų siekti.

Tačiau galiausiai tai nėra tiesa. Jėzus Kristus įkūnija šią galingą nesenstančią tiesą:

„Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.

Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis [ar ji] laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?“9

Jėzus Kristus siūlo geresnį kelią: santykius, paremtus šventomis sandoromis, stipresnius už mirties raiščius. Priklausymas sandorai su Dievu ir vienas kitam gali gydyti ir šventinti mūsų branginamus santykius. Iš tiesų, Jis mus pažįsta geriau ir myli labiau, nei mes patys save pažįstame ir mylime. Tiesą sakant, kai su sandora atiduodame viską, kas esame, galime tapti kai kuo daugiau, negu esame. Dievo galia ir išmintis gali palaiminti mus bet kokia gera dovana Jo laiku ir būdu.

Generatyvinis dirbtinis intelektas (DI) padarė didelę pažangą kalbų vertimo srityje. Seniai užmaršty tos dienos, kai kompiuteris paprastą frazę „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ į kitą kalbą galėjo išversti „Vynas geras, bet mėsa sugedusi.“ Įdomu tai, kad kartojant plačius kalbos pavyzdžius, kompiuteris išmoksta kalbos veiksmingiau, nei jį mokant gramatikos taisyklių.

Panašiai ir mūsų tiesioginiai besikartojantys patyrimai gali būti mūsų geriausias dvasinis kelias mokytis Evangelijos jautrumo ir pagarbumo, tarnystės ir pasiaukojimo, priklausymo sandorai kalbų.

Tad kur ir kaip Jėzus Kristus kalba jums meilėje?

Kur ir kaip girdite Jo meilę kalbant čia?

Kiekvienas mokykimės kalbėti Jo meilės kalba ir girdėti ją čia, savo širdyje ir namuose, savo Evangelijos pašaukimuose, veiklose ir tarnystėje.

Pagal Dievo planą vieną dieną mes visi pereisime iš šio gyvenimo į kitą. Kai sutiksime Viešpatį, įsivaizduoju Jį kalbantį nurodymų ir pažadų žodžiais: „Mano meilė kalba čia.“ Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.