Mylėk savo artimą
Atjauta yra Kristaus savybė. Ji kyla iš meilės kitiems ir ji neturi ribų.
Šį rytą jus kviečiu leistis su manimi į kelionę po Afriką. Jūs neišvysite liūtų, zebrų ar dramblių, bet galbūt kelionei baigiantis pamatysite, kaip tūkstančiai Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narių atsiliepia į Kristaus antrąjį didįjį įsakymą „mylėk savo artimą“ (Morkaus 12:31).
Akimirkai įsivaizduokite rausvą kaimo vietovės Afrikoje žemę. Iš tos perdžiūvusios, dykos žemės suprasite, kad daugybę metų ji nėra mačiusi pakankamo kiekio lietaus. Savo kelyje matote kelis daugiau kaulų nei mėsos turinčius galvijus, kuriuos varo antklode apsidengęs, į sandalus įsispyręs, sunkiai einantis karamadžongų ganytojas, kuris viliasi rasti šiek tiek augalijos ir vandens.
Toliau sekdami grubų akmenuotą kelią pamatysite kelias grupeles gražių vaikų ir stebėsitės, kodėl jie ne mokykloje. Vaikai šypsosis ir mojuos rankomis, o jūs pamosite jiems atgalios, šypsodamiesi pro ašaras. Devyniasdešimt du procentai mažiausių vaikų, kuriuos matysite toje kelionėje, gyvena kęsdami maisto nepriteklių ir jūsų širdis sudejuos iš sielvarto.
Tolumoje pamatysite motiną, ant galvos nešančią maždaug devyniolikos litrų vandens talpyklą, o kitą savo rankoje. Ji atstovauja kas antrai šeimai tame regione, kur jaunos ir vyresnio amžiaus moterys kasdien keliauja 30 minučių į vieną pusę, kad parneštų vandens savo šeimai. Jus užlies liūdesio banga.
Praėjus dviem valandoms jūs pasieksite nuošalią šešėlyje esančią laukymę. Susirinkimų vieta nebus salė ir netgi ne palapinė, bet po keliais dideliais medžiais suteiktas prieglobstis nuo alinančios saulės kaitros. Toje vietoje jūs nematysite nei tekančio vandens, nei elektros, nei tualetų su nuleidžiamu vandeniu. Apsižvalgysite ir suprasite, kad atsidūrėte tarp žmonių, kurie myli Dievą, ir staiga pajusite Dievo meilę jiems. Jie susirinko gauti pagalbos ir vilties, o jūs atvykote tuo pasidalyti.
Tokia buvo mano ir sesers Ardern kelionė kartu su seserimi Kamile Džonson, mūsų visuotine Paramos bendrijos prezidente, ir jos vyru Dagu bei seserimi Šeron Jubenk, Bažnyčios Humanitarinės tarnybos direktore, kai kartu keliavome į Ugandą, 47 milijonus gyventojų turinčią valstybę Bažnyčios Centriniame Afrikos krašte. Tą dieną medžių pavėsyje dalyvavome bendruomenės sveikatos projekte, kurį kartu finansavo UNICEF, Bažnyčios humanitarinė tarnyba ir Ugandos vyriausybės Sveikatos ministerija. Tai yra patikimos, rūpestingai atrinktos organizacijos, siekiant užtikrinti, kad humanitariniam darbui paaukotos Bažnyčios narių lėšos būtų apdairiai naudojamos.
Kad ir kaip skaudu buvo matyti tuos maisto nepriteklių patiriančius vaikus ir tuberkuliozės, maliarijos bei nesiliaujančio viduriavimo padarinius, kiekvienas iš mūsų pajutome šviesesnio rytojaus viltį dėl tų, kuriuos sutikome.
Ta viltis iš dalies kyla iš Bažnyčios narių, kurie visame pasaulyje skiria laiko ir pinigų Bažnyčios humanitariniam darbui, geranoriškumo. Kai mačiau, kad tiems sergantiesiems ir prislėgtiesiems buvo padedama ir jie buvo pakylėjami, su dėkingumu nulenkiau galvą. Tą akimirką geriau supratau, ką turėjo omeny Karalių Karalius sakydamas:
„Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite […] jums paruoštą karalystę!
Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte“ (Mato 25:34–35).
Mūsų Gelbėtojas maldauja: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje“ (žr. Mato 5:16; taip pat žr. 14–15 eilutes). Tame tolimame žemės kampelyje jūsų geri darbai praskaidrino gyvenimą ir palengvino naštas žmonėms, kuriems to labai reikėjo, ir Dievas buvo pašlovintas.
Norėčiau, kad tą karštą ir dulkėtą dieną būtumėte girdėję jų nuoširdaus dėkingumo ir šlovinimo maldas Dievui. Jie norėtų, kad jų gimtąja karamadžongų kalba jums pasakyčiau: „Alakara“. Ačiū.
Mūsų kelionė man priminė palyginimą apie gerąjį samarietį, kuris keliavo namo dulkėtu keliu, nesiskiriančiu nuo to, kurį apibūdinau jums, vedančiu iš Jeruzalės į Jerichą. Tas tarnaujantis samarietis moko mus, ką reiškia „mylėti savo artimą“.
Jis pastebėjo „vien[ą] žmog[ų] […], [kuris] pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį“ (Luko 10:30). Samarietis jo „pasigailėjo“ (Luko 10:33).
Atjauta yra Kristaus savybė. Ji kyla iš meilės kitiems ir ji neturi ribų. Jėzus, pasaulio Gelbėtojas, yra atjautos įsikūnijimas. Kai skaitome, kad „Jėzus pravirko“ (Jono 11:35), mes kartu su Marija ir Morta esame liudininkai Jo atjautos, kuri paskatino Jį pirma susigraudinti ir susijaudinti (žr. Jono 11:33). Mormono Knygoje yra Kristaus atjautos pavyzdys, kai Jėzus pasirodė miniai ir pasakė:
Ar yra luošų ar aklų, ar raišų, […] arba kurčių ar bet kaip varginamų? Atveskite juos čionai, ir aš juos išgydysiu, nes aš atjaučiu jus. […]
Ir […] Jis išgydė kiekvieną jų“ (3 Nefio 17:7, 9).
Nepaisant visų mūsų pastangų, jūs ir aš neišgydysime visų, bet kiekvienas galime kieno nors gyvenimą padaryti geresnį. Vos vienas vaikinas, jaunas berniukas, pasiūlė penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis ir dėl to buvo pamaitinti penki tūkstančiai. Mes apie savo atnašas galime klausti, kaip Andriejus klausė apie tuos kepaliukus ir žuvis: „Bet ką tai reiškia tokiai daugybei?“ (Jono 6:9). Patikinu jus, jog pakanka duoti arba daryti tai, ką galite, o tada leisti Kristui padauginti jūsų pastangas.
Apie tai kalbėdamas vyresnysis Džefris R. Holandas kvietė mus, „turting[us] ar vargš[us], […] daryti „ką galime“, kai kiti stokoja“. Jis po to paliudijo, kaip darau ir aš, kad Dievas „padės jums ir ves jus gailestinguose mokinystės darbuose“ („Argi visi mes nesame elgetos?“, 2014 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Toje tolimoje šalyje, tą nepamirštamą dieną, stovėjau tada ir stoviu dabar kaip Bažnyčios narių, tiek turtingų, tiek vargšų, sielą sudrebinančios ir gyvenimą keičiančios atjautos liudininkas.
Palyginimas apie gerąjį samarietį tęsiasi, kai jis „aprišo [to žmogaus] žaizdas […] ir slaugė jį“ (Luko 10:34). Mūsų Bažnyčios humanitarinės pastangos leidžia greitai reaguoti į gamtos stichijas ir aprišti pasaulyje vis daugėjančias ligų, alkio, kūdikių mirštamumo, nepakankamos mitybos, priverstinio persikėlimo ir dažnai nematomas nusivylimo bei nevilties žaizdas.
Tada samarietis „išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: „Slaugyk jį“ (Luko 10:35). Kaip bažnyčia esame dėkingi galėdami bendradarbiauti su kitais „šeimininkais“ arba organizacijomis, tokiomis kaip Katalikų pagalbos tarnybos, UNICEF ir Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijos, prisidedančiomis prie mūsų humanitarinių projektų. Ne mažiau esame dėkingi ir už jūsų „du denarus“ arba du eurus, du pesus ar du šilingus, kurie lengvina tą visame pasaulyje daugybės žmonių sunkiai nešamą naštą. Turbūt niekada nežinosite, kam padėjo jūsų laikas, doleriai ir centai, bet atjautai tai nereikalinga, ji tik prašo, kad juos mylėtume.
Ačiū jums, prezidente Raselai M. Nelsonai, už tai, jog priminėte mums, kad „kai Dievą mylime iš visos širdies, tai Jis […] mūsų širdį atgręžia į kitų gerovę“ („Antrasis didžiausias įsakymas“, 2019 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga). Liudiju, kad kiekvienas iš mūsų turės daugiau džiaugsmo, ramybės, nuolankumo ir meilės, kai atsiliepsime į prezidento Nelsono kvietimą atgręžti savo širdis į kitų gerovę ir Džozefo Smito maldavimą „pamaitinti alkaną, aprengti nuogą, padėti našlei ir nušluostyti ašarą našlaičiui, paguosti vargstantį, nepriklausomai nuo to, ar anie priklauso šiai, kitai ar nepriklauso jokiai bažnyčiai, – kur tik juos ra[site]“ (“Editor’s Reply to a Letter from Richard Savary,” Times and Seasons, Mar. 15, 1842, 732).
Prieš tuos daugybę mėnesių alkanus ir prislėgtuosius radome perdžiūvusioje dulkėtoje lygumoje ir buvome jų pagalbos maldaujančių akių liudininkai. Savo būdu ir mes susigraudinome ir susijaudinome (žr. Jono 11:33), ir visgi tie jausmai buvo numalšinti, kai matėme, kaip Bažnyčios narių atjauta veikia, kada alkanieji yra pamaitinami, našlės yra aprūpinamos ir prislėgtieji yra paguodžiami ir jų ašaros yra nušluostomos.
Visada rūpinkimės kitų gerove ir žodžiu bei darbais rodykime, kad esame „pasiryžę nešti vienas kito naštas“ (Mozijo 18:8), „guosti tuos, kurių širdys sudužusios“ (Doktrinos ir Sandorų 138:42) ir laikytis Kristaus antrojo didžiausio įsakymo „mylėk savo artimą“ (Morkaus 12:31). Jėzaus Kristaus vardu, amen.