Augančios kartos mokymas išsaugoti sandoros žmonių balsą

Viena labiausiai jaudinančių Mormono Knygos akimirkų – tai prisikėlusio Gelbėtojo apsilankymas pas žmones prie šventyklos Dosniojoje žemėje. Visą dieną mokęs, gydęs ir stiprinęs tikėjimą, vėliau Jėzus atkreipė žmonių dėmesį į augančią kartą: „Jis įsakė atvesti jų mažus vaikus.“¹ Jis pasimeldė už juos ir palaimino vieną po kito. Šis patyrimas buvo toks jaudinantis, kad pats Gelbėtojas kelis kartus pravirko.

Tada Jėzus, kreipdamasis į minią, tarė:

„Pažiūrėkite į savo mažutėlius.

Ir kai jie pažvelgė, […] jie […] pamatė prasivėrusius dangus, ir išvydo angelus, nusileidžiančius iš dangaus“, ir tarnaujančius jų vaikams.²

Dažnai galvoju apie šį įvykį. Tai turėjo suvirpinti kiekvieno žmogaus širdį! Jie regėjo Gelbėtoją. Jie lietė Jį. Jie pažino Jį. Jis juos mokė. Jis juos laimino. Ir Jis juos mylėjo. Nenuostabu, kad po šio švento įvykio tie vaikai užaugo ir padėjo įkurti taikią, klestinčią ir Kristaus meile paremtą visuomenę, gyvavusią ištisas kartas.³

Argi ne nuostabu būtų, jei mūsų vaikai galėtų turėti tokių patyrimų, susijusių su Jėzumi Kristumi, – surišančių jų širdis su Juo! Jis kviečia mus, kaip ir Mormono Knygoje minimus tėvus, atvesti pas Jį savo mažutėlius. Galime padėti jiems pažinti savo Gelbėtoją ir Išpirkėją taip, kaip tai patyrė šie vaikai. Galime jiems parodyti, kaip Raštuose atrasti Gelbėtoją ir ant Jo statyti savo pamatus.⁴

Neseniai vienas geras draugas mane pamokė to, ko anksčiau nebuvau pastebėjęs palyginime apie išmintingą vyrą, kuris statėsi namus ant uolos. Pasak Evangelijos pagal Luką pasakojimo, kai išmintingas vyras dėjo pamatus savo namui, jis „giliai iškasė“⁵. Tai nebuvo kasdienis ar paprastas darbas – reikėjo įdėti pastangų!

Jei norime savo gyvenimą statyti ant mūsų Išpirkėjo, Jėzaus Kristaus, uolos, turime giliai kasti. Turime pašalinti viską, kas mūsų gyvenime yra nestabilu ar nereikalinga. Turime kasti, kol surasime Jį. Ir turime mokyti savo vaikus prisirišti prie Jo šventomis apeigomis ir sandoromis, kad užklupusios priešiškos audros ir potvyniai, o jie neabejotinai užklups, nepadarytų jiems didesnės žalos „dėl uolos, ant kurios [jie yra] pastatyti“⁶.

Tokia stiprybė neatsiranda atsitiktinai. Ji nėra perduodama kitai kartai tarsi koks dvasinis palikimas. Kiekvienas žmogus turi kasti giliai, kad surastų uolą.

Šios pamokos išmokstame iš kito Mormono Knygos pasakojimo. Kai karalius Benjaminas savo liaudžiai sakė paskutinę kalbą, pasiklausyti jo žodžių susirinko ištisos šeimos.⁷ Karalius Benjaminas galingai paliudijo apie Jėzų Kristų, ir jo liudijimas labai paveikė tuos žmones. Jie pareiškė:

„Dvas[ia] galingai pakeitė mus, arba mūsų širdis. […]

Ir mes norime sudaryti sandorą su savo Dievu, kad vykdysime jo valią […] per visas likusias mūsų dienas.“⁸

Galima numanyti, kad tokių giliai atsivertusių tėvų vaikai ilgainiui patys atsivers ir sudarys sandoras. Ir vis dėlto dėl kažkokių metraštyje nepaminėtų priežasčių tėvų sudaryta sandora kai kuriems jų vaikams nepasirodė reikšminga. Po kelerių metų „augančioje kartoje buvo daug tokių, kurie negalėjo suprasti karaliaus Benjamino žodžių, nes tuo metu, kai jis kalbėjo savo liaudžiai, jie buvo maži vaikai; ir jie netikėjo savo tėvų tradicijomis.

Jie netikėjo tuo, kas buvo pasakyta apie mirusiųjų prisikėlimą, ir netikėjo Kristaus atėjimu. […]

Ir jie nenorėjo krikštytis; ir nenorėjo prisijungti prie bažnyčios. Ir pagal tikėjimą jie buvo atsiskyrę žmonės.“⁹

Kokia verianti mintis! Augančiai kartai nepakanka, kad tikėjimas į Jėzų Kristų būtų „tėvų tradicija“. Jiems patiems reikia įtikėti Kristų. Kaip, būdami Dievo sandoros žmonės, galėtume įskiepyti savo vaikams troškimą sudaryti sandoras su Dievu ir jų laikytis?

Galėtume pradėti sekdami Nefio pavyzdžiu: „Mes kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų, mes pranašaujame apie Kristų ir mes rašome sulig savo pranašystėmis, kad mūsų vaikai žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo.“¹⁰ Nefio žodžiai reiškia, kad turime nuolat stengtis mokyti vaikus apie Kristų. Turime užtikrinti, kad sandoros žmonių balsas nenutiltų augančios kartos ausyse ir kad Jėzus nebūtų tik sekmadieninė tema.¹¹

Sandoros žmonių balsas skamba mūsų pačių liudijimuose. Jis randamas dabartinių pranašų žodžiuose. Ir jis galingai išsaugotas Raštuose. Būtent per jį mūsų vaikai pažins Jėzų ir ras atsakymus į savo klausimus. Būtent per jį jie patys pažins Kristaus doktriną. Būtent per jį jie atras viltį. Jis padės jiems pasiruošti visą gyvenimą ieškoti tiesos ir gyventi sandoros kelyje.

Man labai patinka šis prezidento Raselo M. Nelsono patarimas:

„Kur galime Jį išgirsti?

Galime kreiptis į Raštus. Jie moko mus apie Jėzų Kristų ir Jo Evangeliją, Jo apmokėjimo mastą ir mūsų Tėvo didįjį laimės ir išpirkimo planą. Kasdienis pasinėrimas į Dievo žodį yra lemtingas mūsų dvasiniam išgyvenimui, ypač šiais vis intensyvėjančių neramumų laikais. Jei kasdien sotinsimės Kristaus žodžiais, Kristaus žodžiai nurodys mums, kaip reaguoti į sunkumus, su kuriais niekada nemanėme, kad teks susidurti.“¹²

Taigi, kaip galima sotintis Kristaus žodžiais ir Jo klausyti? Nagi taip, kaip jums geriausiai tinka! Galite susirinkti su šeima ir kalbėtis apie tai, ko Šventoji Dvasia jus pamokė studijuojant Raštus pagal Ateik ir sek paskui mane. Galite kasdien susirinkti su vaikais ir perskaityti keletą eilučių iš Raštų, o vėliau, leisdami laiką drauge, ieškoti progų aptarti tai, ką sužinojote. Tiesiog paieškokite to, kas tiktų jums ir jūsų šeimai; tada kasdien stenkitės tai daryti šiek tiek geriau.

Apmąstykite šią įžvalgą iš vadovėlio Mokymas Gelbėtojo būdu: „Atskirai paėmus vieną namų vakarą, Raštų studijavimo laiką ar pokalbį apie Evangeliją gali atrodyti, kad nedaug pasiekiama. Tačiau nedidelių, paprastų pastangų, nuosekliai kartojamų ilgą laiką, visuma gali būti galingesnė ir veiksmingesnė nei kartkartėmis pasitaikantis koks nors reikšmingas momentas ar išskirtinė pamoka. […] Todėl nepasiduokite ir nesistenkite kiekvieną kartą nuveikti ką nors įspūdingo. Tiesiog būkite nuoseklūs.“¹³

Viena švenčiausių mūsų pareigų – padėti vaikams giliai ir aiškiai suvokti, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, jų asmeninis Gelbėtojas ir Išpirkėjas, kuris vadovauja savo Bažnyčiai! Negalime leisti, kad mūsų sandoros balsas, kai kalbama apie Jį, būtų prislopinamas ar tylus.

Galbūt jausitės šiek tiek netinkami šiam vaidmeniui, tačiau niekada neturėtumėte jaustis vieniši. Pavyzdžiui, apylinkių tarybos turi įgaliojimą tėvams rengti mokytojų tarybos susirinkimus. Šiuose kas ketvirtį vykstančiuose susirinkimuose tėvai gali mokytis vieni iš kitų patirties, aptarti, kaip jie stiprina savo šeimas, ir sužinoti pagrindinius mokymo Kristaus būdu principus. Šis susirinkimas turėtų vykti per antrą bažnyčios susirinkimų valandą.¹⁴ Jį veda vyskupo išrinktas apylinkės narys ir jis vyksta pagal įprastinę mokytojų tarybos susirinkimų tvarką, kaip pagrindinį šaltinį naudojant vadovėlį Mokymas Gelbėtojo būdu.¹⁵ Vyskupai, jei jūsų apylinkėje šiuo metu nevyksta mokytojų tarybos susirinkimai tėvams, pasitarkite su savo sekmadieninės mokyklos prezidentu ir apylinkės taryba, kad juos organizuotumėte.¹⁶

Mano brangieji draugai Kristuje, jums sekasi daug geriau, nei manote. Tiesiog darbuokitės toliau. Jūsų vaikai stebi, klausosi ir mokosi. Kai mokysite juos, pamatysite tikrąją jų, mylimų Dievo sūnų ir dukterų, prigimtį. Jie gali kuriam laikui pamiršti Gelbėtoją, bet pažadu, kad Jis jų nepamirš niekada! Tos akimirkos, kai jiems kalbės Šventoji Dvasia, išliks jų širdyse ir mintyse. Ir vieną dieną jūsų vaikai atkartos šį Enoso liudijimą: Žinau, kad mano tėvai buvo teisūs, „nes [jie] mokė mane […] Viešpaties ugdymo bei pamokymo, ir tebūna palaimintas dėl to mano Dievo vardas.“¹⁷

Priimkime šį Gelbėtojo kvietimą ir veskime pas Jį savo vaikus. Jei tai darysime, jie pamatys Jį. Jie pajus Jį. Jie pažins Jį. Jis juos mokys. Jis juos palaimins. Ir, ak, kaip Jis juos mylės. Ir, ak, kaip aš Jį myliu. Jo šventu, Jėzaus Kristaus, vardu, amen.