Laimės sąlygos

Prieš kelerius metus, skrisdamas lėktuvu, sėdėjau šalia vyro iš Nyderlandų. Labai norėjau su juo pabendrauti, nes būdamas jaunas misionierius tarnavau Belgijoje ir Nyderlanduose.

Kai susipažinome, jis davė man savo vizitinę kortelę su nurodytomis unikaliomis pareigomis – „laimės profesorius“.  Atkreipiau dėmesį į jo keistą profesiją ir paklausiau, ką daro laimės profesorius. Jis pasakė, kad moko žmones, kaip laimingai gyventi kuriant prasmingus santykius ir keliant sau prasmingus tikslus. Atsakiau: „Tai nuostabu, bet kas būtų, jei taip pat galėtumėte mokyti, kaip tie santykiai gali tęstis anapus kapo, ir atsakyti į tokius sielos klausimus: koks yra gyvenimo tikslas, kaip galime įveikti savo silpnumus ir kur eisime po mirties?“ Jis pripažino, kad būtų nuostabu, jei turėtume atsakymus į tuos klausimus, ir aš jam su malonumu pasakiau, kad mes turime.

Šiandien norėčiau apžvelgti kelis pagrindinius tikrosios laimės principus, kurių, regis, daugelis net nepastebi šiame painiame pasaulyje, kur daug kas atrodo įdomu, bet mažai kas svarbu.

Alma mokė savo laikų žmones: „Nes štai sakau jums: daug kas įvyks; ir štai, yra vienas dalykas, kuris svarbesnis už juos visus, – nes štai, nebetoli laikas, kada Išpirkėjas gyvens ir ateis tarp savo žmonių.“¹

Šis pareiškimas yra toks pat svarbus mums šiais laikais, kai laukiame ir ruošiamės antrajam Kristaus atėjimui!

Todėl mano pirmas pastebėjimas yra toks: mūsų laimei būtina, kad savo gyvenimą statytume ant Jėzaus Kristaus pamato. Tai patikimas pamatas ir, „jeigu žmonės stato ant šito pamato, jie negali griūti“². Kai tai darome, esame paruošiami gyvenimo sunkumams, kad ir kokie jie būtų.

Prieš daug metų kartu su mūsų sūnumi Džastinu vykau į skautų vasaros stovyklą. Veikloms įsibėgėjus, jis su jauduliu pranešė, kad kartu su draugais nori gauti šaudymo iš lanko nuopelnų ženklelį. Kad jį laimėtų, berniukai turėjo išlaikyti trumpą testą raštu ir pataikyti į taikinį savo strėlėmis.

Mano širdis nukrito į kulnus. Tuo metu Džastinas buvo labai silpnas dėl cistinės fibrozės, ligos, su kuria jis kovojo nuo pat gimimo. Abejojau, ar jam pavyks pakankamai įtempti lanką, kad strėlė nulėktų iki taikinio.

Jam su draugais išėjus į šaudymo iš lanko vietą, tyliai pasimeldžiau, kad dėl to patyrimo jis nebūtų pažemintas. Po kelių nekantravimo valandų pamačiau jį einantį takeliu link manęs ir plačiai besišypsantį. „Tėti! – sušuko jis. – Gavau nuopelnų ženklelį! Pataikiau į dešimtuką; jis buvo gretimame taikinyje, bet aš pataikiau į dešimtuką!“ Jis įtempė lanką iš visų jėgų ir paleido strėlę, bet negalėjo kontroliuoti jos trajektorijos. Esu labai dėkingas tam šaudymo iš lanko instruktoriui, kuris nepasakė: „Atsiprašau, ne tas taikinys!“ Priešingai, pamatęs akivaizdžias Džastino ribotas galimybes ir nuoširdžias pastangas, jis švelniai pasakė: „Šaunuolis!“

Taip bus ir mums, jei iš visų jėgų stengsimės sekti Kristumi ir Jo pranašais, nepaisydami savo suvaržymų. Jei ateisime pas Jį laikydamiesi savo sandorų ir atgailaudami dėl savo nuodėmių, džiaugsmingai išgirsime savo Gelbėtojo pagyrimą: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne.“³

Liudiju apie pasaulio Gelbėtojo dieviškumą ir Jo išperkančiąją meilę bei galią išgydyti, sustiprinti ir pakylėti mus, kai nuoširdžiai siekiame ateiti pas Jį. Kita vertus, niekaip negalime eiti su minia ir tuo pat metu sekti Jėzų. Gelbėtojas nugalėjo mirtį, ligą ir nuodėmę, ir parūpino būdą, kaip galime pasiekti visišką tobulumą, jei seksime Juo iš visos širdies.⁴

Mano antras pastebėjimas – mūsų laimei būtina, kad prisimintume, jog esame mylinčio Dangiškojo Tėvo sūnūs ir dukterys. Tos tiesos žinojimas ir kliovimasis ja viską pakeičia.

Prieš kelerius metus, kai mudu su sese Sabin skridome namo atlikę bažnytinį pavedimą, sėdėjome tiesiai už labai aukšto vyro, ant kurio nuskusto pakaušio buvo ištatuiruotas labai piktas veidas ir skaičius 439.

Lėktuvui nusileidus, paklausiau: „Atsiprašau, pone. Ar galėčiau paklausti, ką reiškia tas skaičius, ištatuiruotas jūsų pakaušyje?“ Nedrįsau paklausti apie piktą veidą.

Jis pasakė: „Tai aš. Tai yra, kas esu. Man priklauso teritorija numeris 219!“

Bet tikras skaičius ant jo galvos buvo keturi šimtai trisdešimt devyni, taigi nustebau, kad jis suklydo, jei tai jam buvo taip svarbu.

Pamaniau, kaip liūdna, jog to vyro tapatybė ir savigarba buvo pagrįsta skaičiumi, susietu su gaujos teritorija. Tada pagalvojau: tas kietai atrodantis vyras kadaise buvo kažkieno mažas berniukas, kuriam reikėjo, kad jį vertintų ir priimtų. Jei tik jis žinotų, kas jis iš tiesų yra ir kam tikrai priklauso, – juk visi mes esame „nupirkti už didelę kainą“⁵.

Filme Egipto princas skamba išmintinga frazė: „Žiūrėk į savo gyvenimą dangaus akimis.“⁶ Kai žinojimas apie mūsų dievišką kilmę ir amžiną potencialą įsismelks į mūsų sielas, galėsime gyvenimą matyti kaip prasmingą, besirutuliojančią kelionę, kurioje skirta mokytis ir augti kaip tik tada, kai „matome, kaip per stiklą, miglotai“⁷.

Trečioji laimės sąlyga yra visada prisiminti sielos vertę. Geriausiai tai darome sekdami Gelbėtojo mokymu „[vienam kitą mylėti], kaip aš jus pamilau“⁸.

Jis taip pat mokė: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“⁹

Patarlių knygoje išmintingai patariama: „Neatsisakyk geradarystės tam, kuriam dera ją padaryti, kai tavo ranka tai pajėgia.“¹⁰

Niekada nesigailėsime, kad buvome per daug malonūs. Dievo akyse būti maloniam yra didingumo sinonimas. Būti maloniam reiškia būti atlaidžiam ir neteisti.

Prieš daugelį metų, kai buvome jauna šeima, ketinome per šeimos namų vakarą nueiti į kino teatrą. Visi buvome automobilyje, išskyrus vieną mūsų sūnų ir mano žmoną Valeri. Jau buvo tamsu ir, kai sūnus atidarė duris ir bėgo link automobilio, jis terasoje kažką netyčia paspyrė – galvojo, jog mūsų katę. Mūsų sūnaus ir mano žmonos, kuri buvo už jo, nelaimei, tai buvo ne mūsų katė, bet labai nepatenkintas skunkas, kuris davė jiems tai suprasti! Visi grįžome namo, kad jie abu nusipraustų po dušu ir išsiplautų plaukus pomidorų sultimis, kurios, kaip buvo manoma, tikrai pašalindavo skunko kvapą. Jiems baigus tai daryti ir pasikeitus drabužius, nė vienas nebejautėme jokio kvapo, taigi nusprendėme, kad visgi galime vykti į kino teatrą. 

Kai visi susėdome kino salės gale, aplinkiniai žmonės, vienas po kito, staiga nusprendė išeiti nusipirkti skrudintų kukurūzų. Tačiau, kai sugrįžo, nė vienas nesisėdo į savo buvusią vietą.

Prisiminę tą atsitikimą, smagiai juokiamės, bet kas, jei visos mūsų nuodėmės turėtų blogą kvapą? Kas, jei galėtume užuosti nesąžiningumą, geismą, pavydą arba išdidumą? Jei mūsų silpnybės būtų atskleistos, gal būtume malonesni ir dėmesingesni kitiems ir taip pat jie mums, kai darome reikiamus pakeitimus savo gyvenime. Iš tikrųjų man patinka tabako kvapas bažnyčioje, nes jis parodo, jog kažkas bando pasikeisti. Jiems reikia mūsų apkabinančių rankų.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas išmintingai pasakė: „Vienas lengviausių būdų atpažinti tikrąjį Jėzaus Kristaus pasekėją, tai pažiūrėti, kaip užjaučiamai tas žmogus elgiasi su kitais žmonėmis.“¹¹

Paulius rašė efeziečiams: „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums.“¹²

Kaip Jėzaus Kristaus mokiniai, esame prašomi pasitikėti Dangiškuoju Tėvu ir mūsų Gelbėtoju ir nebandyti Jų kuo nors pakeisti. Jėzus Kristus tobulai žino kiekvieno žmogaus netobulumus ir teis juos tobulai.

Mano ketvirtoji laimės sąlyga yra laikytis amžinosios perspektyvos. Mūsų Tėvo planas tęsiasi į amžinybę; lengva susitelkti į tai, kas yra čia ir dabar, ir pamiršti, kas bus vėliau.

Mane tos pamokos prieš daugybę metų stipriai pamokė mūsų tuomet 16-os metų dukra Dženifer. Jai turėjo būti atliekama dviguba plaučių persodinimo operacija, per kurią penkios žuvusios plaučių skiltys būtų pašalintos ir pakeistos dviem sveikomis mažesnėmis skiltimis, kurias paaukojo du nuostabūs, į Kristų panašūs draugai. Tai buvo labai pavojinga procedūra, bet tą vakarą prieš operaciją Dženifer beveik pamokslavo man visu savo 41 kilogramo svoriu sakydama: „Nesijaudink, tėti! Rytoj pabusiu su naujais plaučiais arba geresnėje vietoje. Kad ir kaip būtų, bus šaunu.“ Tai yra tikėjimas; tai yra amžinoji perspektyva! Matydami gyvenimą iš amžinosios perspektyvos, galime jausti aiškumą, paguodą, drąsą ir viltį.

Atėjus ilgai lauktai dienai, kai po operacijos turėjo būti pašalintas kvėpavimo vamzdelis ir išjungtas dirbtinio kvėpavimo aparatas, kuris padėjo Dženifer kvėpuoti, nekantriai laukėme norėdami pamatyti, ar jos dvi mažesnės skiltys funkcionavo. Pirmą kartą įkvėpusi, ji iš karto pradėjo verkti. Pastebėjusi mūsų nerimą, ji staiga sušuko: „Kaip gera kvėpuoti.“ 

Nuo pat tos dienos rytą ir vakarą dėkoju Dangiškajam Tėvui už tai, kad galiu kvėpuoti. Mus supa nesuskaičiuojami palaiminimai, kurių galime lengvai nepastebėti, jei nesame atidūs. Priešingai, kai nieko nesitikime ir už viską esame dėkingi, gyvenimas tampa magiškas.

Prezidentas Nelsonas sakė: „Kiekvienas rytas yra Dievo dovana. Net oras, kuriuo kvėpuojame, yra su meile duota Jo paskola. Jis saugo mus diena iš dienos ir palaiko mus akimirka po akimirkos. Todėl mūsų pirmiausias ir kilniausias veiksmas ryte turėtų būti nuolanki dėkingumo malda.“¹³

Tai atveda prie penkto ir paskutinio mano pastebėjimo, kad niekada nebūsite laimingesni nei tuomet, kai esate dėkingi.

Viešpats paskelbė: „Ir tas, kuris viską priima su dėkingumu, bus padarytas šlovingas.“¹⁴ Galbūt taip yra todėl, kad dėkingumas paskatina daugybę kitų dorybių.

Kaip pasikeistų mūsų suvokimas, jei kiekvieną rytą nubustume turėdami tik tuos palaiminimus, už kuriuos iš vakaro dėkojome. Nevertindami savo palaiminimų galime jausti nepasitenkinimą, galintį atimti iš mūsų džiaugsmą ir laimę, kurią sukelia dėkingumas. Žmonės, esantys dideliame ir erdviame pastate, gundo mus žiūrėti toliau tikslo, ir taip visai jo nematyti.

Iš tiesų didžiausia mirtingojo gyvenimo laimė ir palaima yra tai, kuo tampame per Dievo malonę, kai sudarome su Juo šventas sandoras ir jų laikomės. Mūsų Gelbėtojas gludins ir grynins mus per savo apmokančios aukos nuopelnus, o apie tuos, kurie noriai Juo seks, Jis sakė: „Tą dieną, kai aš ateisiu surinkti savo brangakmenių, jie bus mano.“¹⁵

Pažadu jums, kad, jei savo gyvenimą statysime ant Jėzaus Kristaus pamato, vertinsime tikrąją savo, kaip Dievo sūnų ir dukrų, tapatybę, prisiminsime sielos vertę, išlaikysime amžinąją perspektyvą ir su dėkingumu vertinsime daugybę turimų palaiminimų, ypač Kristaus kvietimą ateiti pas Jį, galėsime rasti tikrąją laimę, kurios siekiame šioje mirtingoje kelionėje. Gyvenime vis dar bus sunkumų, tačiau būsime geriau pasiruošę pasitikti kiekvieną iš jų turėdami tikslą ir jausdami ramybę dėl amžinųjų tiesų, kurias suprantame ir kurių laikomės.

Liudiju apie Dievo, mūsų mylinčio Tėvo, ir Jo Mylimojo Sūnaus Jėzaus Kristaus tikrumą. Taip pat liudiju apie dabartinius pranašus, regėtojus ir apreiškėjus. Kokia palaima gauti per juos dangaus patarimus. Juk Gelbėtojas aiškiai pareiškė: „Ar mano paties balsu, ar mano tarnų balsu – tai tas pat.“¹⁶ Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.