Vaikščiokime palaikydami sandorinį ryšį su Kristumi

Mano geras draugas Ilanas papasakojo apie pėsčiųjų taką Izraelyje. „Jis vadinamas Jėzaus taku, – sakė Ilanas, – nes tai takas nuo Nazareto iki Kapernaumo, kuriuo, kaip daug kas mano, ėjo Jėzus.“ Iš karto nusprendžiau, kad noriu tuo taku eiti, todėl pradėjau planuoti kelionę į Izraelį.

Likus šešioms savaitėms iki kelionės susilaužiau kulkšnį. Mano vyras nerimavo dėl mano traumos; o man labiausiai rūpėjo, kaip po mėnesio reikės eiti Jėzaus taku. Iš prigimties esu užsispyrusi, todėl lėktuvo bilietų neatšaukiau.

Prisimenu, kaip tą gražų birželio rytą susitikau su mūsų izraeliete gide. Išlipau iš automobilio ir išsiėmiau ramentus bei kelio paspirtuką. Mūsų gidė Maja pažvelgė į mano įtvarą ir pasakė: „O, nemanau, kad būdama tokios būsenos galėsite eiti šiuo taku.“

„Gal ir ne, – atsakiau. – tačiau niekas negali man neleisti pabandyti.“ Ji pritariamai linktelėjo galva ir mes pradėjome. Esu jai dėkinga už tai, kad patikėjo, jog galiu eiti taku su lūžusia koja.

Kurį laiką pati keliavau stačiu ir akmenuotu taku. Tada, sužavėta mano nuoširdaus užsispyrimo, Maja išsitraukė ploną virvę, pririšo ją prie mano paspirtuko rankenų ir pradėjo tempti. Ji tempė mane į įkalnes, per citrinų sodus ir per Galilėjos jūros pakrantes. Kelionei pasibaigus išreiškiau dėkingumą savo maloniai gidei, kuri padėjo man įveikti kai ką, ko nebūčiau galėjusi padaryti pati.

Kai Viešpats pašaukė Henochą keliauti per šalį ir liudyti apie Jį, Henochas dvejojo.¹ Jis tebuvo neiškalbus jaunuolis. Kaip jis tokios būsenos galėjo eiti tuo taku? Tai, kas jame buvo sulūžę, neleido jam matyti. Viešpaties atsakymas į tai, kas jam trukdė, buvo paprastas ir staigus: „Vaikščiok su manimi.“² Kaip ir Henochas, mes turime prisiminti, kad Jis, kuris dėl mūsų buvo sumuštas ir sulaužytas³, leis mirtingajam gyvenimui mus veikti, tačiau Jis neprašo, kad tuos iššūkius priimtume vieni.⁴ Kad ir kokia sunkumų kupina būtų mūsų istorija, kad ir koks būtų mūsų tako maršrutas, Jis pakvies mus eiti su Juo.⁵

Prisiminkite į keblią situaciją patekusį jaunuolį, kuris tyruose sutiko Viešpatį. Jokūbas keliavo toli nuo namų. Tamsią naktį jis susapnavo sapną, kuriame buvo ne tik kopėčios, bet ir svarbūs sandoros pažadai, įskaitant tai, ką man patinka vadinti penkių pirštų pažadu.⁶ Tą naktį Viešpats atsistojo šalia Jokūbo ir prisistatė kaip Jokūbo tėvo Dievas, o tada pažadėjo:

• Būsiu su tavimi.

• Globosiu tave.

• Vėl parvesiu tave namo.

• Nepaliksiu tavęs.

• Įvykdysiu savo pažadą tau.⁷

Jokūbas turėjo pasirinkti. Jis galėjo rinktis gyventi, tiesiog susipažinęs su savo tėvo Dievu, arba galėjo pasirinkti pasišventusiai gyventi palaikydamas sandorinį ryšį su Juo. Po daug metų Jokūbas liudijo apie Viešpaties sandoros pažaduose nugyventą gyvenimą: „Diev[as] […] mane išklausė pavojuje ir buvo su manimi kelyje, kuriuo aš ėjau.“⁸ Kaip Viešpats atsiliepė Jokūbui, taip Jis kiekvienam iš mūsų atsilieps mūsų sunkumų dieną, jei pasirinksime susieti savo gyvenimą su Jo. Jis pažadėjo eiti su mumis keliu.

Tą ėjimą vadiname sandoros keliu – keliu, prasidedančiu nuo krikšto sandoros ir vedančiu į tolesnes sandoras, kurias sudarome šventykloje. Galbūt girdite tuos žodžius ir įsivaizduojate darbų sąrašą. Galbūt visa, ką matote, yra reikalavimų kelias. Žiūrint iš arčiau galime pamatyti kai ką daug patrauklesnio. Sandora nereiškia tik sutarties, nors tai labai svarbu. Ji reiškia ryšį. Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Sandoros kelias yra susijęs su mūsų ryšiu su Dievu.“⁹

Pagalvokite apie santuokos sandorą. Santuokos data yra svarbi, bet taip pat svarbus ryšys, kuris bus kuriamas po to bendrai gyvenant. Tas pat taikoma sandoriniam ryšiui su Dievu. Buvo nustatytos sąlygos ir kelyje bus kai ko tikimasi. Ir visgi Jis kviečia kiekvieną iš mūsų pagal mūsų išgales ateiti visa širdimi ir „veržtis pirmyn“¹⁰, Jam esant greta mūsų, ir pasitikėti, kad Jo pažadėti palaiminimai išsipildys. Raštai primena mums, kad dažnai tie palaiminimai ateina Jo laiku ir Jo būdu: per 38 metus¹¹, 12 metų¹², iš karto.¹³ Kada tik jūsų kelias pareikalaus, bus suteikta Jo pagalba.¹⁴

Jo misija yra nuolaidumo misija. Jėzus Kristus susitiks su mumis ten, kur esame, ir su tokiais, kokie esame. Štai, kodėl reikėjo sodo, kryžiaus ir kapo. Gelbėtojas buvo atsiųstas, kad padėtų mums įveikti.¹⁵ Tačiau jei liksime, kur esame, tai neatneš mums trokštamo išgelbėjimo. Taip, kaip Viešpats nepaliko Jokūbo ten purve, Jis neketina palikti mūsų ten, kur esame.

Jo misija taip pat yra ir pakilimo misija. Jis darbuosis mumyse¹⁶, kad pakylėtų mus, kur Jis yra, ir tai darydamas įgalintų mus tapti tokius, kaip Jis. Jėzus Kristus atėjo mūsų pakelti.¹⁷ Jis nori padėti mums tapti. Štai, kodėl yra šventyklos.

Turime prisiminti, kad ne pats maršrutas mus išaukštins, bet tai padarys mūsų bendražygis – mūsų Gelbėtojas. O tai yra priežastis, kodėl reikalingas sandorinis ryšys.

Kai buvau Izraelyje, apsilankiau prie Vakarinės sienos. Žydams tai švenčiausia vieta Izraelyje. Tai viskas, kas yra likę iš jų šventyklos. Daugelis lankančių tą vietą ateina apsirengę gražiausiais drabužiais; jų pasirinkta apranga simbolizuoja jų pasišventimą savo ryšiui su Dievu. Jie ateina prie sienos paskaityti Raštų, garbinti ir išlieti savo maldų. Jie maldauja šventyklos kiekvieną dieną, tam skirta kiekviena malda, toks yra jų sandoros namų ilgesys. Žaviuosi jų pasišventimu.

Grįžusi namo iš Izraelio atidžiau įsiklausiau į aplinkinių pašnekesius apie sandoras. Pastebėjau, kaip žmonės klausia: Kodėl turėčiau eiti sandoros keliu? Ar turiu eiti į kažkokius namus, kad sudaryčiau sandoras? Kodėl turiu dėvėti šventą apdarą? Ar turėčiau kurti sandorinį ryšį su Viešpačiu? Atsakymas į visus tuos gerus ir svarbius klausimus yra paprastas: tai priklauso nuo to, kokį ryšį norite turėti su Jėzumi Kristumi.¹⁸ Kiekvienas turėsime rasti savo atsakymus į tuos labai asmeniškus klausimus.

Štai manasis. Einu šiuo keliu kaip „mylima dangiškųjų tėvų dukra“¹⁹, Dievo žinoma²⁰, kuria stipriai pasitikima.²¹ Kaip sandoros vaikas turiu teisę gauti pažadėtus²² palaiminimus. Aš pasirinkau²³ vaikščioti su Viešpačiu. Buvau pašaukta²⁴ būti Kristaus liudytoja. Kai kelias darosi nepakeliamas, esu įgalinančios malonės sustiprinama²⁵. Kas kartą peržengusi Jo namų slenkstį jaučiu gilesnį sandorinį ryšį su Juo. Esu Jo Dvasios pašventinta²⁶, Jo galia apdovanota²⁷ ir paskirta²⁸ statyti Jo karalystę. Kasdien atgailaudama ir kas savaitę priimdama sakramentą mokausi tapti nepajudinama²⁹ ir eiti daryti gera.³⁰ Einu šiuo keliu su Jėzumi Kristumi, laukdama tos pažadėtos dienos, kai Jis vėl sugrįš. Tada būsiu užantspauduota Jo³¹ ir pakelta kaip šventa³² Dievo dukra.

Todėl einu sandoros keliu.

Todėl laikausi sandoros pažadų.

Todėl einu į Jo sandoros namus.

Todėl dėviu šventą apdarą kaip nuolatinį priminimą.

Nes noriu gyventi pasišventusi, palaikydama sandorinį ryšį su Juo.

Galbūt to norite ir jūs. Pradėkite ten, kur esate.³³ Neleiskite, kad jūsų padėtis jus varžytų. Atminkite, kad tai, kur esame kelyje ir kokiu žingsniu einame, nėra taip svarbu, kaip pati pažanga.³⁴ Paprašykite, kad kas nors, kuo pasitikite, kas yra sandoriniame kelyje, supažindintų jus su Gelbėtoju, kurį pažįsta. Daugiau mokykitės iš Jo. Kurkite ryšį sudarydami su Juo sandorą. Jūsų amžius ir sąlygos yra nesvarbūs. Galite eiti su Juo.

Kai baigėme eiti Jėzaus taku, Maja nepasiėmė savo virvės. Paliko ją pririštą prie mano paspirtuko. Kitas keletą dienų mano paaugliai sūnėnai ir jų draugai pasikeisdami tampė mane Jeruzalės gatvėmis.³⁵ Jie pasirūpino, kad nepraleisčiau su Jėzumi susijusių vietų. Man tai priminė augančiosios kartos stiprybę. Galime mokytis iš jūsų. Turite nuoširdų troškimą pažinti gidą Jėzų Kristų. Pasitikite virvės, siejančios mus su Juo, stiprumu. Esate nepaprastai apdovanoti gebėjimu rinkti kitus pas Jį.³⁶

Laimei, einame šiuo keliu kartu ir eidami drąsiname vieni kitus.³⁷ Dalindamiesi asmenine patirtimi su Kristumi, sustiprinsime asmeninį pasišventimą. Apie tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.