Esame Jo vaikai

Ar prisimenate pranašo Samuelio patirtį, kai Viešpats pasiuntė jį į Jesės namus patepti naujojo Izraelio karaliaus? Samuelis pamatė Eliabą, Jesės pirmagimį. Eliabas, regis, buvo aukštas ir vadovo išvaizdos. Samuelis tai pamatė ir skubiai padarė išvadą. Paaiškėjo, kad tai neteisinga išvada, ir Viešpats pamokė Samuelį: „Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį […]; žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį.“¹

Ar prisimenate mokinio Ananijo patirtį, kai Viešpats siuntė jį palaiminti Sauliaus? Žinios apie Sauliaus reputaciją keliavo greičiau už jį, ir Ananijas jau buvo girdėjęs apie Saulių ir jo žiaurų, negailestingą šventųjų persekiojimą. Išgirdęs apie jį, Ananijas skubiai padarė išvadą, kad galbūt jis neturėtų tarnauti Sauliui. Paaiškėjo, kad tai neteisinga išvada, ir Viešpats pamokė Ananiją: „Jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams.“²

Kas negerai buvo su Samueliu ir Ananiju šiais dviem atvejais? Jie žiūrėjo akimis ir klausė ausimis, todėl kitus vertino pagal išvaizdą ir nuogirdas.

Ką Rašto aiškintojai ir fariziejai matė, išvydę moterį, sugautą svetimaujant? Ištvirkusią moterį, nusidėjėlę, vertą mirties. Ką Jėzus matė ją išvydęs? Moterį, kuri laikinai pasidavė kūno silpnumui, bet galėjo būti susigrąžinta per atgailą dėl Jo Apmokėjimo. Ką žmonės matė, išvydę šimtininką, kurio tarnas sirgo paralyžiumi? Galbūt jie matė įsibrovėlį, užsienietį, kurio reikia neapkęsti. Ką Jėzus matė jį išvydęs? Savo namiškio gerove besirūpinantį vyrą, kuris nuoširdžiai ir tikėdamas ieškojo Viešpaties. Ką žmonės matė, išvydę moterį, sergančią kraujoplūdžiu? Galbūt nešvarią moterį, atstumtąją, kurios reikia vengti. Ką Jėzus matė ją išvydęs? Sergančią, vienišą ir dėl jai nepavaldžių aplinkybių atstumtą moterį, kuri tikėjosi pasveikti ir vėl priklausyti bendruomenei.

Visais atvejais Viešpats matė šiuos asmenis tokius, kokie jie buvo, ir atitinkamai kiekvienam tarnavo. Nefis ir jo brolis Jokūbas skelbė:

„Jis kviečia juos visus ateiti pas Jį […] ir neatstumia nė vieno, kas ateina pas Jį, juodo ar balto, vergo ar laisvojo, vyro ar moters; ir prisimena pagonį; ir Dievui visi yra vienodi.“³

„Jo akyse viena esybė yra tokia pat vertinga kaip ir kita.“⁴

Tad neleiskime savo akims, ausims ar baimėms mūsų klaidinti, bet atverkime savo širdis ir protą ir dosniai tarnaukime aplinkiniams, kaip darė Jis.

Prieš keletą metų mano žmona Izabelė gavo neįprastą tarnystės užduotį. Jos buvo paprašyta aplankyti mūsų apylinkės pagyvenusią našlę, sveikatos problemų turinčią seserį, kurios vienatvė apkartino jos gyvenimą. Jos užuolaidos buvo užtrauktos; jos butas buvo tvankus; ji nenorėjo būti aplankyta ir aiškiai pasakė, kad „nieko negaliu niekam padaryti“. Izabelė nesutriko ir atsakė: „Galite! Galite kai ką padaryti dėl mūsų, leisdama mums lankyti jus.“ Ir Izabelė ištikimai ją lankė.

Po kurio laiko šiai gerajai seseriai buvo atlikta pėdų operacija, dėl kurios tvarsčius reikėjo keisti kiekvieną dieną, ko ji pati negalėjo padaryti. Daug dienų Izabelė ėjo į jos namus, plovė kojas ir keitė tvarsčius. Ji niekada nematė bjaurumo; ji niekada nejautė smarvės. Ji matė tik gražią Dievo dukrą, kuriai reikia meilės ir švelnios priežiūros.

Bėgant metams mane ir daugybę kitų palaimino Izabelės dovana matyti taip, kaip mato Viešpats. Nesvarbu, ar esate kuolo prezidentas, ar apylinkės sveikintojas, ar esate Anglijos karalius, ar gyvenate lūšnoje, ar kalbate jos kalba, ar kita kalba, ar laikotės visų įsakymų, ar su kai kuriais plūkiatės, ji jums tarnaus nešdama geriausius patiekalus savo geriausiose lėkštėse. Ekonominė padėtis, odos spalva, kultūrinė kilmė, tautybė, teisumo laipsnis, socialinė padėtis ar bet kokia kita charakteristika ar etiketė jai neturi jokios reikšmės. Ji mato širdimi. Ji kiekviename mato Dievo vaiką.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė:

Priešas džiaugiasi etiketėmis, nes jos mus skaldo ir riboja mūsų nuomonę apie save ir kitus. Kaip liūdna, kai etiketes gerbiame labiau nei vieni kitus.

Etiketės gali sukelti teisimą ir priešiškumą. Bet koks kito užgauliojimas ar išankstinis nusistatymas prieš kitą dėl tautybės, rasės, seksualinės orientacijos, lyties, išsilavinimo, kultūros ar kitų svarbių tapatybę nusakančių požymių skaudina mūsų Kūrėją!⁵

Prancūzas nėra mano tapatybė, tai mano tautybė. Baltasis nėra mano tapatybė; tai mano odos spalva arba jos nebuvimas. Profesorius nėra mano tapatybė; tai mano darbas, kad išlaikyčiau savo šeimą. Visuotinis Septyniasdešimties įgaliotinis nėra mano tapatybė; tai mano dabartinė tarnystė karalystėje.

Kaip prezidentas Nelsonas mums priminė, pirmiausia ir svarbiausia yra tai, kad aš esu Dievo vaikas.⁶ Taip pat jūs ir visi kiti mus supantys žmonės. Meldžiuosi, kad labiau vertintume šią nuostabią tiesą. Ji keičia viską!

Galime būti užaugę skirtingose kultūrose; galime būti kilę iš skirtingų socialinių ir ekonominių aplinkybių; mūsų žemiškasis paveldas, įskaitant mūsų tautybę, odos spalvą, polinkį skirtingam maistui, politinę orientaciją ir t. t., gali labai skirtis. Bet mes esame Dievo vaikai, visi be išimties. Turime tą pačią dieviškąją kilmę ir, dėl Jėzaus Kristaus malonės, tą patį neribotą potencialą.

K. S. Luisas apie tai sakė: „Tai labai rimta: gyventi kandidatų į dievus ir deives visuomenėje, atmenant, kad nuobodžiausias ir neįdomiausias žmogus, su kuriuo kalbiesi, vieną dieną gali tapti esybe, kurią, jei pamatytum dabar, būtum stipriai gundomas garbinti. […] Paprastų žmonių nėra. Jūs niekada nekalbėjote su paprastu mirtinguoju. Tautos, kultūros, menai, civilizacijos – tai mirtingieji, o jų gyvenimas, lyginant su mūsų, yra kaip mašalo gyvenimas. Bet tie, su kuriais mes juokaujame, su kuriais dirbame, tuokiamės, smerkiame ir išnaudojame, yra nemirtingieji.“⁷

Mūsų šeima turėjo privilegiją gyventi skirtingose šalyse ir kultūrose; mūsų vaikai buvo palaiminti susituokti skirtingose etninėse grupėse. Supratau, kad Jėzaus Kristaus Evangelija yra puikus išlygintojas. Apaštalas Paulius priminė šventiesiems Romoje: „Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.“⁸ Ši nuostabi tiesa mus išlaisvina, o visos etiketės ir skirtumai, kurie kitu atveju gali apsunkinti mus ir mūsų tarpusavio santykius, yra tiesiog praryjami Kristaus džiaugsmo.⁹ Netrukus paaiškėja, kad mes, kaip ir kiti, nebesame „pašaliniai nei svetimšaliai, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“¹⁰.

Neseniai girdėjau, kaip vieno iš mūsų daugiakultūrio daugiakalbio padalinio prezidentas kalbėjo apie tai, kaip ir vyresnysis Geritas V. Gongas, kaip apie sandorinę bendrystę.¹¹ Kokia graži idėja! Mes priklausome grupei žmonių, kurie visi stengiasi Gelbėtoją ir savo sandoras pastatyti į savo gyvenimo centrą ir džiaugsmingai gyventi pagal evangeliją. Taigi, užuot mums mačius vienas kitą per iškreiptą mirtingumo objektyvą, evangelija pakelia mūsų žvilgsnius ir leidžia mums matyti vienas kitą per nepriekaištingą, nekintantį mūsų šventų sandorų objektyvą. Taip elgdamiesi pradedame naikinti savo natūralius išankstinius nusistatymus ir šališkumą kitų atžvilgiu, o tai savo ruožtu padeda jiems sumažinti savo išankstinį nusistatymą ir šališkumą mūsų atžvilgiu¹² nuostabiame šventėjimo cikle. Iš tikrųjų, laikomės mūsų brangaus pranašo kvietimo: „Mano brangūs broliai ir seserys, tai, kaip elgiamės vieni su kitais, iš tiesų svarbu! Kaip kalbame su kitais ir apie kitus namuose, bažnyčioje, darbe ar internete iš tiesų svarbu. Šiandien prašau jūsų su kitais bendrauti aukštesniu, šventesniu būdu.“¹³

Šią popietę, to kvietimo dvasioje, prie mūsų nuostabių vaikų pradinukų pažado noriu pridėti savo pažadą:

Liudiju, kad Tas, į kurį kreipiamės kaip į savo Dangiškąjį Tėvą, tikrai yra mūsų Tėvas, kad Jis mus myli, kad artimai pažįsta kiekvieną savo vaiką, kad Jis labai rūpinasi kiekvienu ir kad mes tikrai visi Jam vienodi. Liudiju, kad tai, kaip elgiamės vieni su kitais, tiesiogiai atspindi mūsų supratimą ir dėkingumą už Jo Sūnaus, mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus, didžiausią pasiaukojimą ir Apmokėjimą. Meldžiuosi, kad mes, kaip Jis, mylėtume kitus todėl, kad tai yra teisinga, o ne todėl, kad jie elgiasi teisingai arba atitinka kitų nustatytą „teisingo elgesio“ šabloną. Jėzaus Kristaus vardu, amen.