Nuolankus priimti ir sekti

Penktajame Almos knygos skyriuje pateikiamas savityros klausimas: „Jei būtumėte pašaukti mirti šiuo metu, ar galėtumėte sau pasakyti, kad buvote pakankamai nuolankūs?“¹ Šis klausimas reiškia, jog nuolankumas yra privalomas reikalavimas, kad būtume pasirengę sugrįžti į Dievo akivaizdą.

Mums visiems patinka manyti, kad esame pakankamai nuolankūs, tačiau kai kurie gyvenimo patyrimai verčia suprasti, kad dažnai mumyse pasireiškia prigimtinis išdidus žmogus.

Prieš daugelį metų, kai dvi mūsų dukros dar gyveno mūsų namuose, nusprendžiau joms ir žmonai parodyti įmonės verslo padalinį, kuriam vadovavau.

Visgi mano tikrasis tikslas buvo parodyti joms vietą, kur, kitaip nei mūsų namuose, visi daro tiksliai tai, ko paprašau, manęs neklausinėdami. Kai privažiavome priekinius vartus, kurie, priartėjus mano automobiliui, dažniausiai atsidarydavo automatiškai, nustebau, kad šį kartą jie neatsidarė. Vietoj to prie automobilio priėjo apsaugos darbuotojas, kurio iki tol niekada nebuvau matęs, ir paprašė pateikti įmonės darbuotojo kortelę.

Pasakiau jam, kad man niekada nereikėjo darbuotojo kortelės norint automobiliu įvažiuoti į įmonės teritoriją, o tada uždaviau jam klasikinį išdidaus žmogaus klausimą: „Ar žinai, su kuo kalbi?“

Jis atsakė: „Na, kadangi jūs neturite darbuotojo kortelės, aš negaliu žinoti, kas esate, ir kol būsiu prie šių vartų, jums nebus leista patekti vidun, tinkamai nenustačius tapatybės.“

Ketinau pažiūrėti per galinio vaizdo veidrodėlį, kaip į visa tai reaguoja mano dukterys, bet žinojau, kad jos mėgavosi kiekviena šio momento sekunde! Žmona šalia manęs purtė galvą nepritardama mano elgesiui. Tada man liko vienintelė išeitis: atsiprašyti apsaugininko dėl to, kad taip negražiai su juo elgiausi. „Jums atleista, – pasakė jis, – bet be darbuotojo kortelės šiandien neįeisite!

Paskui labai lėtai važiavau namo pasiimti darbuotojo kortelės, išmokęs vertingą pamoką, kad, kai pasirenkame nenusižeminti, esame pažeminami.

Patarlėse rašoma: „Išdidumas pažemina žmogų, o nuolankus dvasia susilauks pagarbos.“² Norėdami ugdyti nuolankumą, turime suprasti, ką jis reiškia evangelijos kontekste.

Kai kurie žmonės painioja nuolankumą su kitais dalykais, pavyzdžiui, buvimu vargšu. Tačiau iš tikrųjų yra daug išdidžių vargšų, taip pat daug turtingų, tačiau nuolankių žmonių. Tie, kurie yra labai drovūs arba turi žemą savigarbą, gali atrodyti nuolankūs, bet giliai viduje kartais yra kupini išdidumo.

Kas yra nuolankumas? Pagal Skelbkite mano evangeliją, tai „pasiryžimas atsiduoti Viešpaties valiai. […] Būti pasiruošusiam priimti pamokymą. [… Tai] labai svarbus dvasinio augimo katalizatorius.“³

Tikrai turime daug galimybių ugdyti šią Kristaus savybę. Pirmiausia norėčiau patyrinėti, kokie nuolankūs buvome arba turėtume būti, vykdydami mūsų pranašo patarimus. Galėtume atlikti trumpą testą ir paklausti savęs:

• Ar visada bendraudami minime visą Bažnyčios pavadinimą? Prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė: „Viešpaties vardo pašalinimas iš Viešpaties Bažnyčios būtų didelė Šėtono pergalė.“⁴

• Ar leidžiame Dievui nugalėti savo gyvenime, priimdami labai konkretų mūsų pranašo kvietimą? „Šiandien kviečiu mūsų narius visame pasaulyje pirmus atsisakyti išankstinio nusistatymo ir jį lydinčių veiksmų.“⁵

• Ar mes nugalime pasaulį, Kristaus doktrina pasitikėdami labiau nei žmonių filosofijomis, kaip mokė mūsų pranašas?⁶

• Ar tapome taikdariais, kalbėdami žmonėms ir apie žmones teigiamus dalykus? Pastarojoje visuotinėje konferencijoje prezidentas Nelsonas mokė: „Jei yra kas dora, mylėtina ar verta pritarimo, ar girtina“, ką galime pasakyti apie kitą asmenį jam į akis ar už jo nugaros – būtent toks ir turėtų būti mūsų bendravimo standartas.“⁷

Tai paprasti, bet galingi nurodymai. Prisiminkite, kad Mozės žmonėms reikėjo tik pažvelgti į varinę gyvatę, kurią jis iškėlė.⁸ Bet „dėl kelio paprastumo, arba lengvumo, buvo daug tokių, kurie žuvo.“⁹

Per šią konferenciją girdėjome ir dar girdėsime patikimus mūsų pranašų ir apaštalų patarimus. Tai puiki proga išsiugdyti nuolankumą ir leisti, kad mūsų tvirtą nuomonę prarytų dar stipresnis įsitikinimas, kad per šiuos išrinktus vadovus kalba Viešpats.

Visų pirma, ugdydami nuolankumą, taip pat turime suprasti ir priimti, kad vien savo pastangomis negalime įveikti savo iššūkių ar pasiekti viso savo potencialo. Motyvuojantys kalbėtojai, rašytojai, konsultuojamuoju ugdymu užsiimantys darbuotojai ir nuomonės formuotojai visame pasaulyje, ypač skaitmeninėse platformose, sakys, kad viskas priklauso tik nuo mūsų ir mūsų veiksmų. Pasaulis tiki kūno ranka.

Tačiau per sugrąžintąją evangeliją sužinojome, kad esame labai priklausomi nuo Dangiškojo Tėvo geranoriškumo ir mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Apmokėjimo, „nes žinome, kad esame išgelbėjami malone po to, kai mes padarėme viską, ką galime“¹⁰. Štai kodėl taip svarbu sudaryti sandoras su Dievu ir jų laikytis, nes tai suteiks mums neribotą prieigą prie gydančios, įgalinančios ir tobulinančios Jėzaus Kristaus galios per Jo Apmokėjimą.

Kassavaitinis lankymasis sakramento susirinkimuose ir reguliarus garbinimas šventykloje, norint dalyvauti apeigose ir priimti bei atnaujinti sandoras, yra ženklas, kad pripažįstame, jog pasikliaujame Dangiškuoju Tėvu ir Gelbėtoju Jėzumi Kristumi. Tai pakvies jų galią į mūsų gyvenimą, kad padėtų mums įveikti visas mūsų problemas ir galiausiai pripildytų mūsų sukūrimo saiką.

Neseniai mano nuolankumas ir mano pasikliovimo Viešpačiu suvokimas buvo dar kartą išbandytas. Važiavau taksi į oro uostą, kad trumpam nuskrisčiau į vieną vietą, kur turėjau sutvarkyti labai keblų reikalą. Taksi vairuotojas, kuris nebuvo Bažnyčios narys, pažvelgė į mane per veidrodėlį ir pasakė: „Matau, kad šiandien jūsų savijauta prasta!“

„Ar išties jums taip atrodo?“ – paklausiau.

„Žinoma“, – atsakė jis. Tuomet jis pasakė daugmaž taip: „Jus išties supa labai negatyvi aura!“

Paaiškinau jam, kad turiu sutvarkyti gana keblų reikalą, tada jis manęs paklausė: „Ar padarėte viską, ką galėjote, kad tai sutvarkytumėte?“

Atsakiau, kad padariau viską, ką galėjau.

Tada jis pasakė kai ką, ko niekada nepamiršiu: „Tada palikite tai Dievo rankose, ir viskas susitvarkys.“

Prisipažįstu, kad man kilo pagunda jo paklausti: „Ar žinote, su kuo kalbate?“ Bet to nepadariau! Per tą valandos trukmės skrydį nusižeminau prieš Viešpatį ir prašiau dieviškos pagalbos. Išlipęs iš lėktuvo, sužinojau, kad keblus reikalas, kurį reikėjo sutvarkyti, jau išsisprendė ir mano dalyvavimas nebūtinas.

Broliai ir seserys, Viešpaties įsakymas, kvietimas ir pažadas yra aiškus ir paguodžiantis: „Būk nuolankus; ir Viešpats, tavo Dievas, ves tave už rankos ir atsakys tau į tavo maldas.“¹¹

Nuolankiai sekime savo pranašų patarimais ir pripažinkime, kad tik Dievas ir Jėzus Kristus gali mus pakeisti – per apeigas ir sandoras, gautas Jo Bažnyčioje, – į geriausią mūsų versiją šiame gyvenime ir vieną dieną padaryti mus tobulus Kristuje. Jėzaus Kristaus vardu, amen.