Gerbkime tą, kam Jehova kalbėjo

Mano brangūs broliai ir seserys, man garbė šį rytą būti su jumis. Meldžiu Viešpaties palaiminti mane.

Mano akys nebe tokios, kokios buvo. Nuėjau pas akių gydytoją ir pasakiau: „Nematau telesuflerio.“

O ji atsakė: „Na, jūsų akys senos. Jos jau nepasikeis.“

Tad darysiu viską, ką galiu.

Norėčiau su jumis pasidalyti tuo, apie ką kurį laiką mąsčiau. Apie pranašą Džozefą, regis, jau galvoju kelis paskutinius mėnesius. Sėdėjau ir mąsčiau apie jo šlovingą atsakomybę tapti šio laikų pilnatvės evangelijos laikotarpio pranašu.

Galvoju, kokie dėkingi esame, kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, kad Džozefas Smitas, berniukas, troškęs sužinoti, ką turi daryti, kad jo nuodėmės būtų atleistos, rado drąsos nueiti į giraitę netoli savo namų Palmyroje, Niujorko valst., ir atsiklaupęs melstis, kaip jis pats teigė, pirmą kartą melstis balsu (žr. Džozefo Smito – Istorijos 1:14).

Ir tuomet, Džozefui atsiklaupus toje, kaip dabar vadiname, Šventojoje giraitėje, atsivėrė dangūs! Priešais jį pasirodė dvi esybės, skaistesnės už vidurdienio saulę. Viena kreipėsi į jį ir tarė: „[Džozefai,] tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:17). Taip prasidėjo nesibaigiančios Jėzaus Kristaus evangelijos pilnatvės sugrąžinimas.

Kadangi Jėzus, mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas, kalbėjo su berniuku Džozefu ir pradėjo šį evangelijos laikotarpį, kuriuo dabar gyvename, mes giedame: „Gerbkime tą, kam Jehova kalbėjo“ („Gerbkime tą“, Giesmės, 17). Dėkojame Viešpačiui už Džozefą Smitą ir jo drąsą nueiti į tą giraitę netoli savo namų Palmyroje, Niujorko valst., 1820-aisiais.

Mąsčiau apie visus tuos nuostabius dalykus, kuriuos žinome, ir visa tai, ką turime. Mano mylimi broliai ir seserys, šį rytą liudiju jums apie tai, kaip gausiai palaiminti esame, kad žinome visa tai, ką žinome, nes turime Džozefą Smitą, šio paskutinio evangelijos laikotarpio pranašą.

Suprantame gyvenimo tikslą, kas esame.

Žinome, kas yra Dievas; žinome, kas yra Gelbėtojas, nes turime Džozefą, kuris, būdamas berniukas, nuėjo į giraitę siekdamas savo nuodėmių atleidimo.

Manau, kad vieni šlovingiausių ir nuostabiausių dalykų, kuriuos žmogus šiame pasaulyje gali žinoti, yra tai, kad mūsų Dangiškasis Tėvas ir Viešpats Jėzus Kristus apsireiškė šiomis pastarosiomis dienomis ir kad Džozefas buvo iškeltas, kad sugrąžintų nesibaigiančios Jėzaus Kristaus evangelijos pilnatvę.

Mes turime Mormono Knygą. Kokia nuostabi ir nepaprasta dovana Mormono Knyga yra šios Bažnyčios nariams. Tai dar vienas liudytojas, dar vienas liudijimas, kad Jėzus yra Kristus. Ją turime, nes Džozefas buvo vertas gauti plokšteles, buvo dangaus įkvėptas jas išversti Dievo dovana ir galia ir pasauliui išnešti šią knygą.

Nors šį rytą mano žinia yra paprasta, ji gili ir kupina meilės pranašui Džozefui Smitui ir visiems tiems, mano broliai ir seserys, kurie jį palaikė ir norėjo palaikyti, kai jis buvo jaunas.

Šį rytą norėčiau pagerbti jo motiną. Visados maniau, jog nuostabu, kad tuomet, kai po to patyrimo Džozefas grįžo namo iš Šventosios giraitės ir papasakojo motinai, kas nutiko, Liusi Mak Smit juo patikėjo.

Esu dėkingas už jo tėvą, brolius bei seseris ir jo šeimą, palaikiusius jį nešant šią didžiulę atsakomybę, kurią Viešpats jam uždėjo: tapti pranašu ir vėl žemėje sugrąžinti nesibaigiančios Jėzaus Kristaus evangelijos pilnatvę.

Tad šį rytą liudiju, kad žinau, jog Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Taip pat žinau, kad mūsų Dangiškasis Tėvas ir Viešpats Jėzus Kristus pasirodė Džozefui Smitui, kalbėjo jam ir paruošė jį tapti pranašu.

Žaviuosi, ir esu tikras, kad daugelis iš jūsų taip pat žavitės tuo, kokie palaiminti esame, kad žinome tai, ką žinome apie gyvenimo prasmę, kodėl esame čia, ką turėtume stengtis daryti ir nuveikti kasdieniame gyvenime. Kasdien bandome pasiruošti būti šiek tiek geresni, malonesni, šiek tiek geriau pasiruošę tai dienai, kuri, be abejo, ateis, kai sugrįšime atgal į mūsų Dangiškojo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus akivaizdą.

Man ta diena po truputį vis artėja. Netrukus man sukaks 95-eri. Mano vaikai man sako, jog kai kuriomis dienomis jie mano, kad esu dar senesnis, bet tai nieko tokio. Darau viską, ką galiu.

Bet per beveik 50 metų, broliai ir seserys, vykdydamas savo, Bažnyčios visuotinio įgaliotinio, pavedimą, turėjau privilegiją apkeliauti visą pasaulį. Tai buvo nuostabi palaima. Manau, artimai susipažinau su beveik visomis pasaulio dalimis. Susitikau su Bažnyčios nariais visame pasaulyje.

O, kaip aš jus myliu! Kokia tai buvo šlovinga patirtis: žvelgti į jūsų veidus, būti jūsų akivaizdoje ir jausti jūsų meilę Viešpačiui ir Jėzaus Kristaus evangelijos sugrąžinimui.

Dabar tesaugo mus Dangiškasis Tėvas ir tepalaimina visus šios konferencijos reikalus. Linkiu mums turėti Viešpaties Dvasios savo širdyse ir kad mūsų meilė Jėzaus Kristaus – mūsų mylimojo Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus – evangelijai augtų, kai stengsimės Jam tarnauti, laikytis Jo įsakymų ir būti panašesni į Jį dėl to, kad atėjome į šią visuotinę konferenciją. Kad ir kur būtumėte šiame pasaulyje, telaimina jus Dievas! Tebūna su mumis Viešpaties Dvasia! Linkiu mums pajusti dangaus galią, kai drauge garbinsime Dievą šioje konferencijos sesijoje.

Palieku jums liudijimą, jog žinau, kad Jėzus yra Kristus. Jis yra mūsų Gelbėtojas, mūsų Išpirkėjas. Jis yra geriausias mūsų draugas. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.