Gelbėtojo gydanti galia jūros salose

Praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje mano tėvas dėstė Bažnyčios koledže Lajė, Havajuose, kur aš gimiau. Mano septynios vyresnės seserys reikalavo, kad tėvai man duotų havajietišką vardą Kimo. Gyvenome netoliese Havajų Lajė šventyklos, kai joje dar lankėsi dauguma Azijos Ramiojo vandenyno krašto, taip pat ir Japonijos, narių.¹ Tuo metu japonų šventųjų grupės pradėjo vykti į Havajus, kad gautų šventyklos palaiminimus.

Viena iš tų narių buvo sesuo iš gražiosios Okinavos salos. Jos kelionės į Havajų šventyklą istorija yra nepaprasta. Prieš du dešimtmečius ji susituokė tradiciškai surengtose budistų vestuvėse. Po kelių mėnesių Japonija užpuolė Perl Harborą Havajuose ir taip į karą įtraukė Jungtines Valstijas. Po mūšių, tokių kaip Midvėjaus ir Ivo salos mūšiai, karo bangos nubloškė japonų pajėgas atgal, prie jos gimtosios Okinavos salos krantų, paskutinės gynybos linijos, skiriančios aljanso pajėgas nuo Japonijos užnugario.

1945 metais tris šiurpius mėnesius vyko žūtbūtinis Okinavos mūšis. 1 300 amerikiečių karo laivų flotilė apsupo ir bombardavo salą. Kariškių ir civilių netektys buvo milžiniškos. Šiandien didingame Okinavos paminkle iškalta daugiau nei 240 000 vardų žmonių, kuriuos galima buvo identifikuoti kaip žuvusius tame mūšyje.²

Desperatiškai stengdamasi išvengti antpuolio ta Okinavos gyventoja, jos vyras ir du maži vaikai slėpėsi urve kalnuose. Tomis besitęsiančiomis savaitėmis ir mėnesiais jie ištvėrė nenusakomą kančią.

Vieną naktį, vykstant mūšiui, jos šeimai beveik badaujant, o vyrui esant be sąmonės, ji svarstė galimybę nutraukti jų kančias rankine granata, kurią jai tuo tikslu buvo davusi vietos valdžia. Tačiau, jai besiruošiant tai padaryti, nepaprastas dvasinis patyrimas leido pajusti apčiuopiamą Dievo ir Jo meilės jai realumą, suteikusį stiprybės gyventi. Ateinančiomis dienomis ji atgaivino savo vyrą ir maitino šeimą žolėmis, medumi iš laukinio avilio ir netoliese esančiame upelyje sugautais gyviais. Tikras stebuklas, kad jie šešis mėnesius išgyveno urve, kol vietiniai kaimo gyventojai pranešė jai apie mūšio pabaigą.

Kai šeima grįžo namo ir ėmė iš naujo kurti savo gyvenimą, ta japonė moteris pradėjo ieškoti atsakymų į savo klausimus apie Dievą. Pamažu įsižiebė tikėjimas į Jėzų Kristų ir ji pajuto poreikį krikštytis. Tačiau ji nerimavo dėl savo artimųjų, kurie mirė nežinodami apie Jėzų Kristų ir krikštą, tarp jų buvo jos motina, kuri mirė ją gimdydama.

Įsivaizduokite jos džiaugsmą, kai dvi seserys misionierės iš Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios vieną dieną atėjo į jos namus ir mokė ją, kad žmonės gali mokytis apie Jėzų Kristų dvasių pasaulyje. Ją sužavėjo mokymas, kad jos tėvai gali sekti Jėzumi Kristumi po mirties ir priimti krikštą, už juos atliekamą šventose vietose, vadinamose šventyklomis. Ji ir jos šeima atsivertė į Viešpatį ir buvo pakrikštyti.

Jos šeima sunkiai dirbo ir pradėjo klestėti, gimė dar trys vaikai. Jie buvo ištikimi ir aktyvūs Bažnyčioje. Tada netikėtai jos vyras patyrė insultą ir mirė. Tai privertė ją daug metų dirbti keliuose darbuose, kad aprūpintų savo penkis vaikus.

Kai kurie žmonės jos šeimoje ir kaimynystėje ją kritikavo. Dėl jos vargų jie kaltino jos prisijungimą prie krikščioniškos bažnyčios. Ji neišsigando baisios tragedijos ir aštrios kritikos ir laikėsi tikėjimo į Jėzų Kristų, apsisprendusi veržtis pirmyn pasikliaudama, kad Dievas ją pažįsta ir kad ateityje laukia šviesesnės dienos.³

Praėjus keleriems metams po nesavalaikės vyro mirties, Japonijos misijos prezidentas pajuto įkvėpimą paraginti Japonijos narius užsibrėžti tikslą apsilankyti šventykloje. Misijos prezidentas buvo amerikietis, Okinavos mūšio, per kurį ši sesuo iš Okinavos ir jos šeima patyrė tiek daug kančių, veteranas.⁴ Vis dėlto ši nuolanki sesuo taip kalbėjo apie jį: „Tada jis buvo vienas nekenčiamiausių mūsų priešų, o dabar jis buvo čia su meilės ir taikos evangelija. Man tai buvo stebuklas.“⁵

Išgirdusi misijos prezidento žinią, našlė sesuo pajuto troškimą vieną dieną būti užantspauduota su savo šeima šventykloje. Tačiau jai tai buvo neįmanoma dėl finansinių suvaržymų ir kalbos kliūčių.

Tada kilo keli novatoriški sprendimai. Kaina galėjo būti sumažinta perpus, jei nariai Japonijoje užsisakytų visą lėktuvą skrydžiui į Havajus ne sezono metu.⁶ Nariai taip pat įrašė ir pardavinėjo vinilines plokšteles, pavadintas Japonijos šventieji dainuoja. Kai kurie nariai netgi pardavė savo namus. Kiti paliko darbus, kad galėtų keliauti.⁷

Kitas iššūkis nariams buvo tai, kad šventyklos ceremonijos nebuvo atliekamos japonų kalba. Bažnyčios vadovai pašaukė japoną brolį keliauti į Havajų šventyklą ir išversti endaumento ceremoniją.⁸ Jis buvo pirmasis atsivertusysis pokario Japonijoje, kurį mokė ir krikštijo ištikimi amerikiečių kareiviai.⁹

Endaumentą gavę Havajuose gyvenusieji japonai, pirmą kartą išgirdę vertimą, verkė. Vienas narys rašė: „Šventykloje buvome daug daug kartų. Girdėjome ceremonijas anglų kalba. [Tačiau] niekada taip nejautėme šventyklos darbo dvasios, kaip jautėme dabar, viską [girdėdami] savo gimtąja kalba.“¹⁰

Vėliau tais pačiais metais 161 suaugusysis ir vaikas leidosi į kelionę iš Tokijo į Havajų šventyklą. Vienas japonas brolis taip prisiminė kelionę: „Kai žiūrėjau pro lėktuvo langą ir mačiau Perl Harborą, ir prisiminiau, ką mūsų šalis padarė tiems žmonėms 1941 m. gruodžio 7 d., išsigandau. Ar jie mus priims? Tačiau mano nuostabai jie rodė didžią meilę ir tokį maloningumą, kokio niekada nebuvau savo gyvenime matęs.“¹¹

Paveikslėlis

Japonų šventieji šiltai priimami su gėlių girliandomis.

Atvykus japonų šventiesiems, Havajų šventieji šiltai priėmė juos su nesuskaičiuojamomis gėlių girliandomis, apkabindami ir bučiuodami skruostus, pagal japonų kultūroje neįprastą paprotį. Havajuose praleidę 10 juos pakeitusių dienų, Japonijos šventieji buvo išlydėti Havajų šventiesiems dainuojant „Aloha Oe“.¹²

Antroje Japonijos nariams organizuotoje kelionėje į šventyklą dalyvavo ir našlė sesuo iš Okinavos. Ji galėjo leistis į 16 000 km kelionę dėl dosnios jos skyriuje tarnavusių ir daugybę kartų prie jos stalo valgiusių misionierių dovanos. Šventykloje ji liejo džiaugsmo ašaras, kai atstovaudama savo motinai dalyvavo jos krikšte ir buvo užantspauduota su savo mirusiu vyru.

Išvykos į šventyklą iš Japonijos į Havajus tęsėsi nuolat, kol 1980 metais buvo pašventinta Japonijos Tokijo šventykla, tapusi 18-ąja veikiančia šventykla. Šių metų lapkritį 186-oji šventykla bus pašventinta Okinavoje, Japonijoje. Ji yra netoli to urvo centrinėje Okinavoje, kuriame buvo prisiglaudusi toji moteris su savo šeima.¹³

Nors niekada nebuvau sutikęs tos nuostabios sesers iš Okinavos, jos paveldas tęsiasi per jos ištikimą ainiją, kurių daugumą pažįstu ir myliu.¹⁴

Kai gavau savo pašaukimą tarnauti Japonijoje kaip jaunas misionierius, mano tėvas, Antrojo pasaulinio karo Ramiajame vandenyne veteranas, susijaudino. Atvykau į Japoniją netrukus po Tokijo šventyklos pašventinimo ir pats mačiau jų meilę šventyklai.

Šventyklos sandoros yra mūsų Dangiškojo Tėvo dovanos ištikimiems Jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, sekėjams. Per šventyklą mūsų Dangiškasis Tėvas susaisto asmenis ir šeimas su Gelbėtoju ir vieną su kitu.

Praėjusiais metais prezidentas Raselas M. Nelsonas pareiškė:

„Kiekvienas žmogus, kuris sudaro sandoras krikštyklose ir šventyklose – ir jas vykdo, – turi geresnę prieigą prie Jėzaus Kristaus galios. […]

Atlygis už sandorų su Dievu laikymąsi yra dangaus galia – galia, kuri stiprina mus, kad galėtume geriau atlaikyti išbandymus, pagundas ir sielvartus. Ši galia palengvina mūsų kelią.“¹⁵

Per šventyklos palaiminimus Gelbėtojas gydo asmenis, šeimas ir tautas – netgi tuos, kurie kadaise buvo nuožmūs priešai. Prisikėlęs Viešpats pareiškė konfliktų nualintai visuomenei Mormono Knygoje, kad tiems, kurie gerbs „mano vard[ą], pakils teisumo Sūnus su išgydymu savo sparnuose“¹⁶.

Esu dėkingas, kad galėjau matyti, kaip toliau pildosi Viešpaties pažadas, kad „ateis laikas, kada pažinimas apie Gelbėtoją pasklis kiekvienoje tautoje, giminėje, liežuvyje ir liaudyje“¹⁷, įskaitant gyvenančius „jūros salose“¹⁸.

Liudiju apie Gelbėtoją Jėzų Kristų ir Jo pranašą bei apaštalus šiomis pastarosiomis dienomis. Iškilmingai liudiju apie dangišką galią, surišančią danguje tai, kas yra surišama žemėje.

Tai yra Gelbėtojo darbas, o šventyklos yra Jo šventi namai.

Šias tiesas su nesvyruojančiu įsitikinimu skelbiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.