Dieviškos auklėjimo pamokos
Tėvai tampa Dangiškojo Tėvo bendradarbiais tam, kad padėtų savo brangiems vaikams sugrįžti į dangų.
Ar esate kada laikę naujagimį? Iš kiekvieno naujagimio sklindanti šviesa sukuria ypatingą meilės ryšį, kuris pripildo tėvų širdis džiaugsmo.1 Meksikiečių rašytojas rašė: „Supratau, kad, kai naujagimis pirmą kartą suspaudžia tėvo pirštą savo mažyčiame kumštelyje, jis jį pagauna amžiams.“2
Buvimas tėvais yra viena iš ypatingiausių gyvenimo patirčių. Tėvai tampa Dangiškojo Tėvo bendradarbiais tam, kad padėtų savo brangiems vaikams sugrįžti į dangų.3 Šiandien norėčiau pasidalyti keliomis tėvystės pamokomis, kurias galime rasti Raštuose ir kurių moko dabartiniai pranašai, kad padėtų mums palikti tėvystės palikimą.
Kopkite į aukštesnes Evangelijos kultūros vietas
Su savo šeimomis turime kopti į aukštesnes Evangelijos kultūros vietas. Prezidentas Raselas M. Nelsonas pareiškė: „Šeimos nusipelno dangaus vadovavimo. Tėvai negali tinkamai patarti vaikams remdamiesi savo asmenine patirtimi, baime ar užuojauta.“4
Nors mūsų kultūrinė aplinka, auklėjimo stilius ir asmeninė patirtis gali būti vertingi tėvystei, šių dalykų nepakanka, kad mūsų vaikai sugrįžtų į dangų. Mums reikia priėjimo prie aukštesnio „vertybių […] ir praktikos rinkinio“5, meilės ir lūkesčių kultūros, kurioje bendrautume su savo vaikais „aukštesniu, šventesniu būdu“6. Prezidentas Dalinas H. Ouksas Evangelijos kultūrą apibūdino kaip „savitą gyvenimo būdą – vertybių, lūkesčių ir praktikos rinkinį. […] Šis Evangelijos gyvenimo būdas kilo iš išgelbėjimo plano, Dievo įsakymų ir […] gyvųjų pranašų mokymų. Jis pasireiškia per tai, kaip mes auginame savo vaikus ir gyvename asmeniškai.“7
Jėzus Kristus yra šios Evangelijos kultūros centras. Evangelijos kultūros pritaikymas mūsų šeimose yra labai svarbus kuriant derlingą aplinką, kurioje galėtų suvešėti tikėjimo sėkla. Kad įkoptume į aukštesnes Evangelijos kultūros vietas, prezidentas Ouksas pakvietė mus „atsisakyti bet kokių asmeninių ar šeimos tradicijų ar praktikų, prieštaraujančių Jėzaus Kristaus mokymams“8. Tėvai, nedrįstantys puoselėti Evangelijos kultūros, leidžia priešininkui įsitvirtinti savo namuose ar, dar blogiau, savo vaikų širdyse.
Kai Evangelijos kultūrą padarome vyraujančia savo šeimos kultūra, tuomet dėl galingos Šventosios Dvasios9 įtakos mūsų dabartiniai auklėjimo stiliai, tradicijos ir praktika tampa atsijoti, derantys, išgryninti ir ištobulinti.
Padarykite namus Evangelijos mokymosi centru
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė, kad namai turėtų tapti „Evangelijos mokymosi centru“10. Evangelijos mokymosi tikslas yra gilinti savo atsivertimą į Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų bei padėti mums tapti panašesniems į Juos.11 Apsvarstykime tris esmines pranašų ir apaštalų aprašytas tėvų pareigas, kurios gali padėti mums sukurti aukštesnę Evangelijos kultūrą savo namuose.
Pirma, gausiai mokykite
Dangiškasis Tėvas mokė Adomą apie Jėzų Kristų ir Jo doktriną. Jis mokė jį gausiai to mokyti savo vaikus.12 Kitaip tariant, Dangiškasis Tėvas mokė Adomą to mokyti liberaliai, dosniai ir be apribojimų.13 Raštuose skaitome, kad „Adomas bei Ieva palaimino Dievo vardą, ir jie viską atskleidė savo sūnums ir dukterims“14.
Mes dosniai mokome savo vaikus, kai prasmingai su jais praleidžiame laiką. Mes mokome be apribojimų, kai diskutuojame jautriomis temomis, tokiomis kaip „ekrano laikas“ ar Bažnyčios suteiktų priemonių naudojimas.15 Mes mokome liberaliai, kai kartu su savo vaikais studijuojame Raštus remdamiesi „Ateik ir sek paskui mane“ ir leidžiame Dvasiai būti mokytoja.
Antra, mokykite pavyzdžiu
Jono knygoje rašoma, kad keliems žydams paklausus Gelbėtojo apie Jo elgesį, Jėzus atkreipė dėmesį į savo pavyzdį – savo Tėvą. Jis mokė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.16 Ką mums reikia daryti norint būti pavyzdžiu savo vaikams? Būti mokiniais.
Aptardami pirmąjį įsakymą, kaip tėvai, galime mokyti, kaip svarbu pirmenybę atiduoti Dievui, o pavyzdį parodome atidėdami į šalį pasaulietiškus reikalus ir kiekvieną savaitę švęsdami šabo dieną. Šventyklos sandorų svarbos mokome kalbėdami apie celestialinės santuokos doktriną, o pavyzdį parodome gerbdami savo sandoras ir pagarbiai elgdamiesi su sutuoktiniu.
Trečia, kvieskite veikti
Tikėjimas Jėzumi Kristumi turėtų būti mūsų vaikų liudijimų šerdis, ir šie liudijimai kiekvienam vaikui turi ateiti per asmeninį apreiškimą.17 Siekdami padėti vaikams turėti savo liudijimus, raginame juos naudotis savo žiniomis ir rinktis tai, kas teisinga18, bei ruošiame juos eiti Dievo sandoros keliu visą gyvenimą.19
Būtų išmintinga kiekvieną savo vaiką pakviesti priimti prezidento Nelsono kvietimą prisiimti atsakomybę už savo liudijimą apie Jėzų Kristų ir jo Evangeliją, darbuotis dėl jo, puoselėti jį, kad augtų, maitinti jį tiesa ir neužteršti klaidingomis netikinčių vyrų ir moterų filosofijomis.20
Teisi, sąmoninga tėvystė
Dangiškojo Tėvo, kaip mūsų tėvo, ketinimai atskleisti Mozei duotame apreiškime: „Nes štai, tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.“21 Prezidentas Nelsonas papildė: „Dievas, nepažeisdamas jūsų valios laisvės, padarys viską, ką gali, kad padėtų jums nepraleisti didžiausių amžinybės palaiminimų.“22
Mes, tėvai, esame Dievo atstovai, kuriems patikėta rūpintis savo vaikais.23 Turime padaryti viską, ką galime, kad sukurtume aplinką, kurioje mūsų vaikai jaustų Jo dievišką įtaką.
Dangiškasis Tėvas niekada nenorėjo, kad mes, kaip tėvai, sėdėtume nuošalyje kaip žiūrovai, stebintys, kaip vyksta mūsų vaikų dvasinis gyvenimas. Norėčiau sąmoningos tėvystės svarbą pailiustruoti įvykiu iš savo gyvenimo. Kai lankiau pradinukų susirinkimus mažame Gvatemalos skyriuje, tėvai pradėjo mane mokyti apie patriarchalinių palaiminimų vertę. Mano mama skyrė laiko ir pasidalijo savo patirtimi, kaip ji gavo vertingą patriarchalinį palaiminimą. Ji mokė mane doktrinos, susijusios su patriarchaliniais palaiminimais, ir liudijo apie pažadėtus palaiminimus. Jos sąmoningas auklėjimas paskatino mane gauti patriarchalinį palaiminimą.
Kai man buvo dvylika, tėvai padėjo man surasti patriarchą. Tai buvo būtina, nes apygardoje, kurioje gyvenome, nebuvo patriarcho. Keliavau pas patriarchą į kuolą, esantį už 156 kilometrų. Aiškiai prisimenu, kaip patriarchas uždėjo rankas man ant galvos, kad palaimintų. Iš galingo dvasinio patvirtinimo, be jokios abejonės, žinojau, kad mano Dangiškasis Tėvas mane pažįsta.
Man, 12-os metų berniukui iš mažo miestelio, tai buvo labai svarbu. Dėl mano motinos ir tėvo sąmoningos tėvystės tą dieną mano širdis atsigręžė į Dangiškąjį Tėvą, ir už tai būsiu jiems amžinai dėkingas.
Sesuo Džojė D. Džouns, buvusi Pradinukų organizacijos visuotinė prezidentė, mokė: „Negalime laukti, kad mūsų vaikų atsivertimas įvyktų savaime. Atsitiktinis atsivertimas nėra Jėzaus Kristaus Evangelijos principas.“24 Mūsų meilė ir įkvėpti kvietimai gali pakeisti tai, kaip mūsų vaikai naudojasi savo valios laisve. Prezidentas Nelsonas pabrėžė: „Teisi sąmoninga tėvystė svarbesnė už visus kitus darbus!“25
Pabaiga
Tėvai, šis pasaulis kupinas filosofijų, kultūrų ir idėjų, konkuruojančių dėl mūsų vaikų dėmesio. Didingas ir erdvus pastatas buvimą jo nariu reklamuoja kasdien, naudodamasis naujausiais žiniasklaidos kanalais. Pranašas Moronis mokė, kad „per savo Sūnaus dovaną Dievas paruošė pranašesnį kelią“26.
Kai per sandoras bendradarbiaujame su Dievu ir tampame Jo atstovais rūpindamiesi savo vaikais, Jis šventina mūsų ketinimus, įkvepia mūsų mokymus ir švelnina mūsų kvietimus, kad „mūsų vaikai žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo“27. Jėzaus Kristaus vardu, amen.