Pauliaus Laiško kolosiečiams studijų įvadas

Paulius Laišką kolosiečiams parašė gavęs pranešimą, kad jie įpuolė į rimtas klaidas (žr. Raštų rodyklę, „Pauliaus laiškai“). Klaidingi mokymai ir papročiai Kolose veikė šventuosius ir kėlė grėsmę jų tikėjimui. Panašūs kultūriniai suspaudimai tampa iššūkiais Bažnyčios nariams šiandieną. Iš dalies šis laiškas svarbus dėl to, kaip jame yra atpažįstamos ir atskleidžiamos melagystės, pabrėžiant Jėzaus Kristaus dieviškumą ir gelbėjimo darbą. Studijuodami Laišką kolosiečiams mokiniai gali dar labiau atsiversti į Gelbėtoją ir apsisaugoti nuo apgaulių ir nuodėmės.

Laišką kolosiečiams atsiuntė Paulius ir Timotiejus (žr. Kolosiečiams 1:1, 23; 4:18). Akivaizdu, kad Paulius savo ranka parašė atsisveikinimą laiško pabaigoje (žr. Kolosiečiams 4:18), nurodydamas, kad raštininkas, tikriausiai Timotiejus, padėjo jam parašyti pagrindinį laiško tekstą.

Paulius šį laišką parašė savo pirmojo įkalinimo Romoje metu apie 60–62 m. po Kr. (žr. Raštų rodyklę, „Pauliaus laiškai“, scriptures.lds.org). Tikėtina, kad Paulius laišką Kolosiečiams parašė daugmaž tuo pat metu, kai rašė laiškus filipiečiams, efeziečiams ir Filemonui.

Šis laiškas buvo parašytas ištikimiems šventiesiems, gyvenusiems Kolose, šiuolaikinės Turkijos teritorijoje. Paulius Koloso šventiesiems nurodė pasidalinti šiuo laišku su Bažnyčios nariais netoli esančioje Laodikėjoje (žr. Kolosiečiams 4:16).

Paulius parašė šį laišką po to, kai jį aplankė Epafras, Koloso Bažnyčios evangelistas [žr. Kolosiečiams 1:7–8]. Epafras papasakojo Pauliui, kad kolosiečiai įpuolė į rimtas klaidas – jie manė esą geresni už kitus žmones, nes griežtai laikėsi tam tikrų išorinių apeigų [žr. Kolosiečiams 2:16], atsisakė tam tikrų fizinių poreikių ir garbino angelus [žr. Kolosiečiams 2:18]. Šie papročiai vertė kolosiečius manyti, kad yra pašventinti. Jie taip pat manė suprantą visatos slėpinius geriau nei kiti Bažnyčios nariai. Savo laiške Paulius davė jiems pastabą, mokydamas, kad išpirkimas ateina tik per Kristų ir kad turime būti išmintingi ir tarnauti Jam“ (Raštų rodyklė, „Kolosiečiams, laiškas“, scriptures.lds.org).

Laiške kolosiečiams Paulius, pabrėždamas Jėzaus Kristaus dieviškumą, gelbstinčią misiją ir viršenybę, atrėmė klaidingus mokymus Kolose (žr. Kolosiečiams 1:15–23). Jis mokė, kad Kristus yra paties Dievo Tėvo atvaizdas, Kūrėjas, Bažnyčios galva, pirmasis prikeltas ir Išpirkėjas. Jis yra „visokių kunigaikštysčių ir valdžių Galv[a]“ (Kolosiečiams 2:10) ir vadovaujamas Tėvo išpildo Savo dievišką misiją (žr. Kolosiečiams 1:19; 3:1).

Paulius perspėjo dėl tų, kurie mokė, kad tikras dvasingumas įgyjamas per specialius ritualus, šventes ir maistą (žr. Kolosiečiams 2:16–18, 20, 23). Jis vietoj to mokė, kad dvasinė branda ir Dievo pažinimas yra parodomas „rūpin[antis] tuo, kas aukštybėse“ (Kolosiečiams 3:2), vengiant neteisių veiksmų (žr. Kolosiečiams 3:5–9) ir ugdantis Kristaus savybes (žr. Kolosiečiams 3:12–17). Paulius savo skaitytojams patarė, kad jie būtų „įsitvirtinę bei įsišakniję“ Evangelijoje (Kolosiečiams 1:23) ir, „jame įsišakniję ir ant jo [Jėzaus Kristaus] statydamiesi, tvirtė[tų] tikėjimu“ (Kolosiečiams 2:7).

Kolosiečiams 1:1–23 Paulius sveikina Koloso šventuosius ir skelbia, kad Jėzus Kristus yra Išpirkėjas, visos kūrinijos Pirmagimis, Kūrėjas ir visos dieviškos tobulybės Viešpats, kuriame yra visatos darna. Paulius primygtinai ragina šventuosius statyti savo tikėjimą ant Jėzaus Kristaus.

Kolosiečiams 1:24–2:23 Paulius perspėja netikėti jokiomis klaidingomis žmonių filosofijomis ar tradicijomis, tarp jų angelų garbinimu, ar mestis į kraštutinumus, ribojant savo būtinus fizinius poreikius kaip dvasinės drausmės formą.

Kolosiečiams 3:1–4:18 Paulius primygtinai ragina šventuosius geisti dalykų, kurie yra aukštybėse, apleisti savo ankstesnio gyvenimo nuodėmes ir būti gailestingus vienus kitiems. Jis nurodo, kaip šventieji turėtų garbinti, po to duoda patarimus žmonoms, vyrams, vaikams, tėvams, tarnams ir šeimininkams. Laišką kolosiečiams jis baigia pagirdamas, sveikindamas, duodamas paskutinius nurodymus ir palaiminimus.