Petro Pirmo visuotinio laiško studijų įvadas

Per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą Gelbėtojo mokiniai gali ištikimai ištverti suspaudimus bei persekiojimą ir tinkamai į juos reaguoti – tai pagrindinė Petro pirmo laiško tema. Kiekviename Petro pirmo laiško skyriuje kalbama apie išbandymus ar kentėjimus; Petras mokė, kad kantriai ištverti išbandymus yra „brang[iau] už […] auksą“ ir tai padės tikintiesiems įgyti „savo […] sielų išganymą“ (1 Petro 1:7, 9). Petras taip pat priminė šventiesiems apie jų, kaip išrinktosios giminės, karališkosios kunigystės, šventosios tautos, įsigytosios liaudies, tapatybę (žr. 1 Petro 2:9). Petro laiške studijuodami jo duotus patarimus, mokiniai galės gauti vilties, padrąsinimo ir stiprybės, kurie pravers jiems susidūrus su sunkumais.

Šio laiško autorius yra „Petras, Jėzaus Kristaus apaštalas“ (1 Petro 1:1). „Pradžioje Petras buvo žinomas, kaip Simeonas, arba Simonas (2 Petro 1:1), žvejas iš Betsaidos, gyvenantis Kafarnaume su savo žmona. […] Petras ir jo brolis Andriejus buvo pašaukti būti Jėzaus Kristaus mokiniais (Mato 4:18–22; Morkaus 1:16–18; Luko 5:1–11). […]

Viešpats išrinko [Petrą] turėti kunigystės raktus žemėje (žr. Mato 16:13–18). […]

Petras buvo savo laikų vyriausiasis apaštalas“ (Raštų rodyklė, „Petras“, raštai.lds.org).

Petro užrašai rodo jo augimą nuo paprasto žvejo iki galingo pranašo.

Tikėtina, kad Petras savo pirmąjį laišką parašė maždaug tarp 62 ir 64 metų po Kr. Jis rašė iš Babilonės (žr. 1 Petro 5:13), tikriausiai taip simboliškai vadindamas Romą.

Visuotinai laikoma, kad Petras mirė valdant Romos imperatoriui Neronui, tikėtina po 64 m. po Kr., kai Neronas pradėjo persekioti krikščionis (žr. Raštų rodyklę, „Petras“).

Petras savo laišką skyrė Bažnyčios nariams, gyvenantiems penkiose Romos provincijose Mažojoje Azijoje, toje vietoje, kur yra šių dienų Turkija (žr. 1 Petro 1:1). Petras manė, kad jo skaitytojai yra Dievo išrinktieji (žr. 1 Petro 1:2). Jis rašė, norėdamas sustiprinti bei padrąsinti šventuosius jų tikėjimo išbandyme (žr. 1 Petro 1:7, Biblija. Karaliaus Jokūbo versija) ir paruošti juos būsimam išbandymui ugnimi (žr. 1 Petro 4:12). Petro žinia taip pat mokė juos, kaip reaguoti į persekiojimus (žr. 1 Petro 2:19–23; 3:14–15; 4:13).

Petro patarimai buvo pačiu laiku, nes Bažnyčios nariams grėsė dar didesni persekiojimai. Romos valdžia iš esmės toleravo krikščionybę iki maždaug 64 metų po Kr., apytiksliai to laiko, kai Petras parašė savo laišką. Tų metų liepą gaisras sunaikino didžiąją dalį Romos. Buvo kalbama, kad pats imperatorius Neronas įsakė sukelti gaisrą. Kai kurie kilmingi romiečiai kaltino krikščionis, kad nuslėptų tikrąją katastrofos priežastį. Tai sąlygojo padidėjusį krikščionių persekiojimą visoje Romos imperijoje. Petras pažymėjo, kad, kai šventieji „kenčia kaip krikščion[y]s“ (1 Petro 4:16), jie gali patirti džiaugsmą žinodami, kad eina Jėzaus Kristaus pėdomis (žr. 1 Petro 2:19–23; 3:15–18; 4:12–19).

Petras ragino tų dienų šventuosius, kad suspaudimų ir persekiojimų apsuptyje jie atsigręžtų vienas į kitą su meile ir švelnumu (žr. 1 Petro 1:22; 3:8–9). Be to, 1 Petro 5 skyriuje skaitome, kad Petras paaiškino, kaip Bažnyčios vadovai turėtų stiprinti savo bendruomenių narius.

Šiame laiške, galbūt kaip niekur kitur Biblijoje, aiškiausiai kalbama apie dvasių pasaulį ir ten vykstantį išgelbėjimo darbą. Petras trumpai paminėjo, kad Jėzus Kristus apsilankė dvasių pasaulyje ir paskelbė Evangeliją neklusnioms dvasioms, kurios gyveno Nojaus laikais (žr. 1 Petro 3:18–20). Jis pridūrė, kad Evangelija buvo paskelbta mirusiesiems, kad jiems būtų suteikta galimybė būti teisiamiems taip pat, kaip ir gyvenantiems (žr. 1 Petro 4:5–6). Mūsų Evangelijos laikotarpyje prezidentas Džozefas F. Smitas mąstė apie 1 Petro 3:18–20 ir 1 Petro 4:6 reikšmę, kai per apreiškimą gavo paaiškinančias doktrinas apie dvasių pasaulį (žr. DS 138).

1 Petro 1:1–2:10. Petras rašo apie būtinybę šventiesiems augti dvasiškai, kad gautų amžinuosius palaiminimus. Išgelbėjimo pažadas yra įmanomas per šventą Jėzaus Kristaus kraują. Šventieji yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ (1 Petro 2:9) – tie, kurie įgijo Dievo malonę.

1 Petro 2:11–3:12. Jėzaus Kristaus mokiniai stengiasi gerbti visus žmones ir paklusti civiliniams pareigūnams bei įstatymams. Petras kreipiasi į konkrečias šventųjų grupes: laisvuosius piliečius, tarnus, žmonas ir sutuoktinius.

1 Petro 3:13–5:14. Kai persekiojimai šventiesiems sukelia kančių, jie turėtų prisiminti Jėzaus Kristaus, kuris kentėjo, o po to gavo išaukštinimą, pavyzdį. Jėzus Kristus skelbė Evangeliją mirusiesiems, kad jie galėtų sulaukti teisingo teismo. Bažnyčios vadovai seka Jėzaus Kristaus pavyzdžiu rūpindamiesi Dievo kaimene. Šventieji turėtų būti nuolankūs ir patikėti savo rūpesčius Dievui.