Po paskutinės vakarienės Jėzus Savo apaštalus mokė, kaip sugrįžti pas Dangiškąjį Tėvą ir kaip parodyti meilę Gelbėtojui. Tada Jėzus pažadėjo Savo apaštalams, kad atsiųs jiems kitą Guodėją.
Gelbėtojas moko Savo apaštalus, kaip sugrįžti pas Dangiškąjį Tėvą
Jei turite, parodykite savo miesto žemėlapį ir paprašykite mokinių jame surasti vietą, kurioje šiuo metu esate. Žemėlapyje taip pat suraskite kitą vietą, kurią gerai žino mokiniai. Paprašykite jų ant popieriaus lapo aprašyti, kaip ten nuvykti nuo dabartinės jūsų buvimo vietos. Pakvieskite vieną – du mokinius perskaityti, ką jie parašė.
Lentoje parašykite Celestialinė karalystė. Paprašykite mokinių pagalvoti, kokias instrukcijas jie duotų žmogui, kuris nori žinoti, kaip pasiekti celestialinę karalystę.
Paprašykite mokinių studijuoti Jono 14 skyrių ir surasti tiesą, kuri galėtų padėti jiems sužinoti, kaip sugrįžti pas Dangiškąjį Tėvą ir įžengti į celestialinę karalystę.
Kad padėtumėte mokiniams suprasti Jono 14 skyriaus kontekstą, priminkite jiems, kad Gelbėtojas su Savo apaštalais šventė Paschą aukštutiniame kambaryje Jeruzalėje. Po Paschos vakarienės Jėzus pasakė Savo apaštalams, kad Jis greitai juos paliks (žr. Jono 13:33).
Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Jono 14:1–5. Kitų mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kas, pasak Jėzaus mokymų, paguos apaštalus.
Ko Jėzus mokė Savo apaštalus apie tai, kas juos paguos?
Kaip manote, ką 2 eilutėje reiškia sakinys: „Mano Tėvo namuose daug buveinių“?
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti toliau pateiktą prezidento Džozefo Smito teiginį.
Paveikslėlis
Pranašas Džozefas Smitas
„[Teiginys] „Mano Tėvo namuose daug buveinių“ […] turėtų būti – „Mano Tėvo karalystėje yra daug karalysčių“, kad jūs galėtumėte būti Dievo įpėdiniai ir bendrapaveldėtojai kartu su manimi. […] Yra buveinės tiems, kurie paklūsta celestialiniam įstatymui, ir yra buveinės tiems, kurie nesilaiko įstatymo, kiekvienam iš eilės“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2010], 211).
Galite mokiniams pasiūlyti Raštuose virš žodžių namuose ir buveinių,Jono 14:2, užrašyti žodžius karalystėje ir karalysčių.
Kurie mokymai Jono 14:1–4 galėjo paguosti apaštalus?
Kaip, pagal 5 eilutę, Tomas reagavo į Gelbėtojo mokymą, kad Jo apaštalai žino kelią į Dangiškojo Tėvo karalystę?
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Jono 14:6, o likusių mokinių – surasti, ką Jėzus atsakė į Tomo klausimą.
Ką Jėzus atsakė į Tomo klausimą?
Lentoje nupieškite kelią. Viename kelio gale užrašykite Mes, o kitame Dangiškojo Tėvo karalystė. Po keliu užrašykite Kelias ir atkreipkite mokinių dėmesį į tai, kad šis žodis simbolizuoja kelią, vedantį iš vienos vietos į kitą.
Kodėl Gelbėtojas yra Kelias? (Mokiniai gali atsakyti, kad Gelbėtojas parodo mums, kaip gyventi, kad taptume kaip Dievas, ir kaip tapti vertiems gyventi Dangiškojo Tėvo akivaizdoje.)
Lentoje po žodžiu „Kelias“ užrašykite Tiesa ir Gyvenimas.
Kodėl Jėzus Kristus yra Tiesa? (Jis yra visos tiesos šaltinis ir tobulai įvykdė visą tiesą.)
Kodėl Jėzus Kristus yra Gyvenimas? (Jo dėka mes galime įveikti fizinę mirtį ir būti prikelti su nemirtingais fiziniais kūnais bei įveikti dvasinę mirtį amžinajam gyvenimui gauti. Jis yra „šviesa, kuri yra visame kame, kuri teikia gyvybę viskam“ [DS 88:13].)
Po kelio piešiniu lentoje prieš žodį „Kelias“ užrašykite Jėzus Kristus yra.
Kaip, remdamiesi tuo, apie ką šiandien diskutavote, apibendrintumėte Gelbėtojo teiginio „niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ prasmę? (Jono 14:6.) (Nors mokiniai gali atsakyti ir kitais žodžiais, jie turėtų atpažinti tiesą, panašią į šią: Tik per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir sekdami Jo keliu mes galime įžengti į Dangiškojo Tėvo karalystę.)
Kas nutiks, jei mes bandysime eiti keliu, kuris nėra Gelbėtojo kelias?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti šį vyresniojo Lorenso E. Korbridžo iš Septyniasdešimties teiginį. Mokinių paprašykite pasiklausyti, kas nutiks, jei mes bandysime eiti keliu, kuris nėra Gelbėtojo kelias.
Paveikslėlis
Vyresnysis Lorensas E. Korbridžas
Yra tik vienas Kelias į laimę ir pasitenkinimą. Jis yra tas Kelias. Kiekvienas kitas kelias, bet koks kitas kelias, bet kuris kitas kelias yra kvailystė. […]
Galime sekti Viešpačiu ir būti apdovanoti Jo galia bei mėgautis ramybe, šviesa, stiprybe, žinojimu, pasitikėjimu, vadovavimu, meile ir džiaugsmu arba galime eiti kokiu nors kitu keliu, kuriuo nors kitu keliu, bet kokiu kitu keliu ir likti vieni – be Jo paramos, galios, vadovavimo, kamuojami tamsos, sumaišties, abejonių, sielvarto ir nusivylimo. Aš klausiu, kuris kelias yra lengvesnis? […]
Yra tik vienas Kelias į laimę ir pasitenkinimą. Jėzus Kristus yra Kelias“ („Kelias“,2008 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kas nutiks, pasak vyresniojo Korbridžo, jei mes neseksime Gelbėtojo keliu?
Kas nutiks, jei mes seksime Gelbėtojo keliu?
Paprašykite mokinių pagalvoti apie patyrimus, kai jie buvo palaiminti dėl to, kad sekė Gelbėtojo keliu. Pakvieskite kelis mokinius pasidalinti savo patyrimais.
Apibendrinkite Jono 14:7–14 paaiškindami, kad Gelbėtojas mokė Savo apaštalus, jog vienas iš Jo atėjimo į žemę tikslų buvo žodžiais ir darbais atskleisti tikrąją Dangiškojo Tėvo prigimtį. Jis taip pat Savo apaštalams pažadėjo, kad jie turės galią daryti stebuklus.
Jėzus moko Savo apaštalus, kaip jiems išreikšti savo meilę Jam
Paprašykite mokinių prisiminti jų mylimą žmogų.
Kaip jūs parodote savo meilę tam asmeniui?
Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Jono 14:15, o kitų mokinių paprašykite ieškoti, ką Jėzus nurodė Savo apaštalams daryti, kad jie parodytų savo meilę Jam.
Remdamiesi tuo, ko Jėzus mokė Savo apaštalus, pasakykite, kaip mes galime parodyti savo meilę Jėzui Kristui? (Mokiniai turėtų įvardyti šią tiesą: Meilę Jėzui Kristui parodome laikydamiesi Jo įsakymų.)
Atsineškite į pamoką keletą lapelių, kuriuose būtų užrašyti įsakymai (tokie kaip paklusnumas Išminties Žodžiui, dešimtinės mokėjimas ir šabo dienos šventimas). Pakvieskite kelis mokinius ateiti į klasės priekį. Kiekvienam mokiniui liepkite paimti po popieriaus lapelį, perskaityti įsakymą garsiai ir paaiškinti, kaip to įsakymo laikymasis parodo mūsų meilę Jėzui Kristui. Po to paprašykite jų sugrįžti į savo vietas.
Pasiūlykite mokiniams pamąstyti, kaip stipriai jie, laikydamiesi Jo įsakymų, rodo savo meilę Gelbėtojui. Paraginkite mokinius nusistatyti tikslą parodyti savo meilę Gelbėtojui, stipriau laikantis vieno ar daugiau įsakymų, kurių laikytis jiems gali būti sunku.
Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Jono 14:16–17, 26. Paprašykite klasės sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ką Viešpats pažadėjo Savo apaštalams.
Ką Gelbėtojas pažadėjo Savo apaštalams?
Paaiškinkite, kad žodžiai „kit[as] Globėj[as]“ 16 eilutėje reiškia Šventąją Dvasią. Kadangi Gelbėtojas žemiškosios tarnystės metu buvo Savo apaštalų globėjas, Šventąją Dvasią Jis pavadino kitu Guodėju.
Kaip, pagal Jono 14:16–17, 26, mums gali padėti Šventoji Dvasia? (Mokiniai turėtų savais žodžiais nusakyti tokią tiesą: Šventoji Dvasia mus gali paguosti, visko išmokyti ir viską priminti.)
Paprašykite mokinių savo sąsiuviniuose arba Raštų studijavimo žurnaluose parašyti atsakymus į toliau pateiktus klausimus:
Kada jautėte, kad Šventoji Dvasia jus guodžia? Kada jautėte, kad Ji jus moko? Kada Ji padėjo jums prisiminti?
Skirkite pakankamai laiko atsakyti, tada paprašykite keleto savanorių perskaityti, ką parašė.
Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Jono 14:18–23.
Kaip, pagal 21 ir 23 eilutes, būsime palaiminti, jei laikysimės įsakymų? (Mokiniai gali atsakyti ir kitais žodžiais, bet turėtų atpažinti principą, panašų į šį: Jei laikysimės įsakymų, su mumis bus Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus.)
Ką, jūsų nuomone, reiškia tai, kad Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus bus su mumis? (Tai reiškia asmeninį Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus pasirodymą [žr. DS 130:3].)
Paaiškinkite, kad pranašas Džozefas Smitas mokė, jog Šventoji Dvasia yra laikoma pirmuoju Guodėju, o Jėzus Kristus yra antrasis Guodėjas. Kad priimtume Jį kaip antrąjį Guodėją, pirmiausia turime ugdyti tikėjimą Juo, atgailauti, pasikrikštyti, priimti Šventąją Dvasią, stengtis būti teisūs ir tarnauti Dievui. Jei visa tai darysime, galiausiai „mus aplankys arba kartkartėmis mums pasirodys esybė nuo Jėzaus Kristaus […] ir dangų regėjimai mums bus atidengti, ir Viešpats mus mokys veidas į veidą“ (History of the Church, 3:380–381). Šis pažadas bus išpildytas pagal Viešpaties būdą ir laiką (žr. DS 88:68).
Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Jono 14:27 ir ieškoti, kokia yra Viešpaties žinia apaštalams.
Kaip Gelbėtojo žinia 27 eilutėje siejasi su šioje pamokoje atpažintais principais?
Kuo skiriasi ramybė, kurią siūlo Gelbėtojas, nuo ramybės, kurią siūlo pasaulis?
Apibendrinkite Jono 14:28–30 ir Jono 14:30 Džozefo Smito Vertime (Raštų rodyklėje) paaiškindami, kad Jėzus Savo apaštalams pasakė, jog jie turėtų džiūgauti, nes Jis greitai juos paliks, kad sugrįžtų pas Dangiškąjį Tėvą. Jis taip pat sakė, kad Šėtonas neturėjo galios Jam, nes Jis nugalėjo pasaulį. Jėzus sakė apaštalams, kad Šėtonas vis dar galės juos veikti, nes jie dar nebaigė savo darbo žemėje.
Pakvieskite mokinius tyliai perskaityti Jono 14:31 ir ieškoti, ką Gelbėtojas norėjo, kad pasaulis žinotų.
Ką Gelbėtojas norėjo, kad pasaulis žinotų?
Kaip Gelbėtojas parodė Savo meilę Dangiškajam Tėvui?
Baigdami pakvieskite mokinius paliudyti, kaip šios pamokos principai gali padėti jiems stengiantis sugrįžti į Dievo akivaizdą celestialinėje karalystėje.
Kad padėtumėte mokiniams mintinai išmokti Jono 14:15, pasiūlykite jiems užsirašyti tą eilutę ant popieriaus lapelio. Paprašykite kartoti eilutę tol, kol išmoks atmintinai. Po to paskatinkite padėti lapelį matomoje vietoje, kad jis primintų rodyti meilę Viešpačiui, laikantis Jo įsakymų.
Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino Jono 14:6 svarbą ir tai, kodėl Jėzus Kristus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“:
„Jis yra Kelias ta prasme, kad išgelbėjimas ateina jame ir per jį; jis sakė: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14:6). Jis yra Tiesa, nes įkūnija tą šventą savybę (Almos 5:48). Jis yra Gyvenimas, nes Jis yra gyvenimo šviesos šerdis; jei ne jis ir jo galia, nebūtų jokios egzistencijos; jei jis patrauktų gyvenimo šviesą, mirtis tuojau pat laimėtų; be jo nebūtų nei nemirtingo gyvenimo, nei amžinojo gyvenimo, kuris yra gyvenimas neblėstančioje šlovėje“ (Mormon Doctrine, 2nd ed. [1966], 832).
Jono 14:9–12. „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“
Prezidentas Džozefas F. Smitas paaiškino Gelbėtojo teiginio „kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ prasmę:
„Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, yra Jo Tėvo asmens „esybės paveikslas“ (Hebrajams 1:3). Jis, kaip žmogiška būtybė, kaip tobulas žmogus, vaikščiojo po žemę ir atsakydamas į Jam užduotą klausimą pasakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jono 14:9). Šis atsakymas turėtų patenkinti kiekvieną mąstantį pagarbų protą. Peršasi tokia išvada: jei Dievo Sūnus yra esybės atvaizdas, (t. y. panašus) į Savo Tėvo asmenį, tai Jo Tėvas yra panašus į žmogų; nes tokio panašumo buvo Dievo Sūnus ne tik per Savo žemiškąjį gyvenimą, bet ir prieš Savo mirtingąjį gimimą ir po Savo prisikėlimo. Tokiu atvaizdu Tėvas ir Sūnus kaip dvi asmenybės apsireiškė Džozefui Smitui, kai būdamas keturiolikos metų berniukas, jis matė Pirmąjį regėjimą“ (Teachings of Presidents of the Church: Joseph F. Smith [1998], 334).
Jono 14:12. „Darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą“
Teiginys, kad tie, kurie tiki į Jėzų Kristų, darys darbus didesnius nei Jis darė, gali nuskambėti nesuprantamai. Tačiau Paskaitos apie tikėjimą aiškina, kad šį teiginį galima geriau suprasti kartu studijuojant Gelbėtojo mokymus Jono 17:20–24:
„Kartu visi šie teiginiai taip aiškiai, kaip tik galima žodžiais tai nusakyti, nupiešia pašlovintų šventųjų būseną – darbus, kuriuos už juos atliko Jėzus ir dar didesnius nei tie, kuriuos jiems būtų reikėję padaryti, bet kuriuos jis padarė būdamas su jais, ir tai yra dėl to, kad jis nuėjo pas Tėvą. Jis nesako, kad laikui bėgant, jie turėtų atlikti šiuos darbus; tačiau jie turėtų padaryti didesnius darbus dėl to, kad jis nuėjo pas Tėvą. […] Didesni darbai, kuriuos tikintys jo vardu turėjo padaryti, bus padaryti amžinybėje, kur jis nuėjo ir kur jie turėtų pamatyti jo šlovę“ (Lectures on Faith [1985], 77–78).
„Yra kalbama apie du Guodėjus. Vienas yra Šventoji Dvasia, ta pati, kuri buvo duota per Sekmines ir kurią visi šventieji gauna tikėdami, atgailaudami ir pasikrikštydami. […]
Kitas Guodėjas, apie kurį kalbama, yra labai įdomus ir, ko gero, daugelio šiame laikotarpyje nesuprantamas. Kai žmogus tiki Kristų, atgailauja dėl nuodėmių ir yra pakrikštijamas nuodėmėms atleisti, ir (rankų uždėjimu) gauna Šventosios Dvasios dovaną, kuri yra pirmasis Guodėjas, tada, kai jis nusižemina prieš Dievą, alkdamas ir trokšdamas teisumo, ir gyvendamas kiekvienu Dievo žodžiu, tada netrukus Viešpats jam atsakys: Sūnau, tu būsi išaukštintas. Kai Viešpats visokeriopai jį išmėgins ir matys, kad šis yra pasiryžęs Jam tarnauti visuose pavojuose, tada tas žmogus pamatys, kad jo pašaukimas ir išrinkimas buvo sutvirtinti, ir tada jis turės privilegiją gauti kitą Guodėją, kurį Viešpats pažadėjo šventiesiems, kaip tai yra aprašyta Šv. Jono liudijimo 14-ame skyriuje nuo 12-os iki 27-os eilutės“ (History of the Church, 3:380).
Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo aiškino Šventosios Dvasios, kaip pirmojo Guodėjo, vaidmenį:
„Kol su jais buvo Jėzus, jis buvo jų Guodėjas; jis suteikė ramybę jų sieloms; tie, kurie buvo prislėgti didelio sielvarto, kančios ir pasaulio iššūkių, atėjo pas jį ir rado ramybę savo sielai. Jis paguodė našlę ir buvo tėvas našlaičiams. Jo žodžiai pakėlė tikinčias sielas į naujas romumo ir ramybės aukštumas. Jis išeidamas atsiųs kitą Guodėją – Šventąją Dvasią – pasilikti su ištikimaisiais per amžius.
Visiems žmonėms, išskyrus tuos kelis, kurie girdėjo jį kalbant mirtingame gyvenime, Šventoji Dvasia yra pirmasis Guodėjas. Šis Dievybės narys visais amžiais suteikia ramybę teisioms sieloms. Šventoji Dvasia „yra Dievo dovana visiems tiems, kurie stropiai jo ieško, taip pat senovės laikais, kaip ir tuo metu, kuriuo jis apreikš save žmonių vaikams“ (1 Nefio 10:17), taip pat ir ateinančiais laikais. Ji yra Tiesos dvasia – taip pat kaip ir Kristus, – tačiau pasaulis negali gauti Šventosios Dvasios, nes Dvasia negyvena nešventose šventyklose“ (Mortal Messiah, 4 vols. [1979–1981], 4:74–75).
Jono 14:26. Šventoji Dvasia skiriasi nuo Kristaus Šviesos
Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas mokė apie skirtumą tarp Šventosios Dvasios ir Kristaus Šviesos:
„Šventosios Dvasios nereikėtų maišyti su Dvasia, kuri užpildo erdves ir kuri yra visur. Ši, kita Dvasia [Kristaus šviesa], nėra suasmeninta ir neturi nei dydžio, nei išmatavimų; ji sklinda nuo Tėvo ir Sūnaus akivaizdos ir yra visur. Apie Šventąją Dvasią turėtume kalbėti kaip apie esybę – „ją“, o kitą Dvasią įvardinti kaip „tai“, nors kai mes kalbame apie galią ar Šventosios Dvasios dovaną mes nesuklysime ją pavadindami „tai“.
[…] Šventoji Dvasia, kaip mes žinome iš šių dienų apreiškimo, yra trečiasis Dievybės narys ir dvasinė esybė. Šie žodžiai yra vartojami kaip sinonimai: Dievo Dvasia, Viešpaties Dvasia, Tiesos Dvasia, Guodėjas; visi turi ryšį su Šventąja Dvasia. Tie patys žodžiai yra dažnai vartojami kalbant apie Jėzaus Kristaus Dvasią, taip pat pavadinamą Tiesos šviesa, Kristaus šviesa, Dievo Dvasia ir Viešpaties Dvasia; tačiau tai yra atskiri ir skirtingi dalykai. Todėl kyla nemažai sumaišties, nes mes to aiškiai neišskiriame mąstydami“ (Doctrines of Salvation, comp. Bruce R. McConkie, 3 vols. [1954–1956], 1:49–50).